Jūrinis erelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Haliaeetus albicilla
Apsauga: 3(R) - Reta rūšis
Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla)
Jūrinis erelis (Haliaeetus albicilla)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Sakaliniai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Falconiformes)
Šeima: Vanaginiai
(Wikispecies-logo.svg Accipitridae)
Pošeimis: Suopiai
(Wikispecies-logo.svg Buteoninae)
Gentis: Jūriniai ereliai
(Wikispecies-logo.svg Haliaeetus)
Rūšis: Jūrinis erelis
(Wikispecies-logo.svg Haliaeetus albicilla)
Binomas
Haliaeetus albicilla
Linnaeus, 1758
Jūrinio erelio paplitimas. Šviesiai žalia – perėjimo sritis, mėlyna – žiemojimo sritis, tamsiai žalia – gyvena ištisus metus
Jūrinio erelio paplitimas.
Šviesiai žalia – perėjimo sritis,
mėlyna – žiemojimo sritis,
tamsiai žalia – gyvena ištisus metus

Jūrinis erelis (lot. Haliaeetus albicilla, angl. White tailed Sea Eagle, vok. Seeadler) – sakalinių paukščių (Falconiformes) būrio, vanaginių (Accipitridae) šeimos, suopių (Buteoninae) pošeimio, jūrinių erelių (Haliaeetus) genties plėšrusis paukštis.

Jūrinis erelis skrydyje
Jūrinis erelis skrydyje
Jūrinis erelis žvejyboje
Žvejojantis jūrinis erelis prie Skajaus salos (Škotija)
Maždaug 60-ies dienų jauniklis lizde

Kūno matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Tai labai stambus ir vienas didžiausių Lietuvos plėšriųjų paukščių atstovas, už kurį svoriu ir dydžiu stambesnis tik palšasis grifas, o kilnusis erelis labai nežymiai didesnis kūno išmatavimu. Jūrinių erelių patelės pastebimai didesnės už patinėlius. Jūrinių erelių kūno ilgis nuo 70 iki 92 cm ilgio. Išskėstų sparnų ilgis 193–245 cm. Patelių sparnų ilgis 621–717 mm, patinėlių 552–652 mm. Patinų svoris 3,1–5,4 kg, patelių 3,7–6,9 kg.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Suaugusio jūrinio erelio apibūdinimas:
Snapas stambus, gelsvas. Pastaibis neplunksnotas. Kojos geltonos, tvirtos su šiurkščiu padu, pritaikytas slidžiai žuviai laikyti. Pilkai rudas kūnas, dalis nugaros ir sparnų viršaus plunksnų šviesiai pilkos, kiek šviesesnės nei plasnojamosios. Jų uodega balta po 5–6 metų, kada įgauna suaugusio plunksnų dangą, nors kai kurių jūrinių erelių uodegos galiukai išlieka tamsūs visą gyvenimą.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena iki 20 metų.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Jūriniai ereliai paplitę nuo Atlanto vandenyno vakaruose – pietų Grenlandijoje, Islandijoje, Britų salynas iki pat Didžiojo vandenyno rytuose – Japonijos, Taivano, Rusijos, Tolimųjų rytų. Pietuose jų paplitimo arealas siekia Arabų jūrą, Pietų Kinijos jūrą. Gana retokas paukštis visoje Europoje (išskyrus Skandinavijos šalis), bet jų populiacija paskutiniu metu maždaug nuo 1985 metų daugelyje šalių atsistato, įskaitant ir Lietuvą. Norvegijoje randama iki 2000–2500 perinčių porų.

Paplitimas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 3(R) kategoriją. Lietuvoje tai sėslūs ir perintys paukščiai, nors jų pagausėjimas reguliariai pastebimas per migracijas ir žiemojimo metu. Aptinkami visoje Lietuvoje, nors gausiausi Lietuvos vakaruose apie Nemuno deltą ir aplink Kuršių marias. Manoma kad XXI a. pirmame dešimtmetyje Lietuvoje kas metai perėjo apie 90 porų ir pastebimas jų plitimas.

Gyvenamoji aplinka[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena uolėtose vietose prie jūrų pakrančių ar miškingose vietose prie didesnių vandens telkinių, ežerų, upių kur gausu žuvų ir vandens paukščių.

Gyvenamoji aplinka Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje įsikuria įvairaus tipo ir dydžio miškuose šalia vandens telkinių. Daugiau juos traukia ramūs ir nuošalūs miško plotai šalia žuvingų ir gausiau vandens paukščių gyvenamų vandens telkinių, pastaruoju metu dažnai netoli žuvininkystės ūkių. Jų veisimosi metu plotas užima nuo 19 iki 115 km² teritoriją.

Poravimasis ir lizdavietės[taisyti | redaguoti kodą]

Jūriniai ereliai monogamai – sudaro pastovias poras kol gyvi abu poros nariai. Žuvus, nusibaigus vienam jų, likęs gyvas poros narys susiranda sau porai kitą. Bet jeigu tas kitas dar nesubrendęs, krauna lizdus, bet neperi, o veistis pradeda tik partneriui sulaukus lytinės brandos. Lietuvoje jūriniai ereliai lizdus taisyti ar krauti pradeda dar nepasibaigus žiemai sausiovasario mėnesiais. Lizdavietei pasirenka įvairaus tipo mišką, ir Lietuvoje perinčių erelių lizdas būna tik medžiuose maždaug 100–5000 m atstumu nuo vandens telkinio. Lietuvoje lizdą sukasi 11–28,5 m aukštyje, o jam susisukti dažniausiai pasirenka paprastąsias pušis (54 proc.), juodalksnius ir drebules po 16 proc. ir kiek rečiau pasirenka ąžuolus 8 proc., beržus 3 proc., paprastąsias egles 2 proc., mažalapes liepas 1 proc. Medžiai turi būti stambūs, subrendę, kad išlaikytų didelį lizdą, o lizdui vieta įvairiose medžio dalyse – šoninėse šalose ar viršūnėje. Jie būna labai prisirišę prie savo lizdaviečių. Net ir aplinkai keičiantis, kertant miškus ir jeigu išlieka jų nepaliestas medis, kuriame yra lizdas, pora ir toliau tos vietos ir lizdo nepalieka. Pasitaikę atvejų, kada po kirtimų net aplinkui lizdą atsiradus plynei, pora toliau sėkmingai perėjo. Ne vieną dešimtmetį peri tame pačiame ar viename iš atsarginių jų gyvenamoje veisimosi teritorijoje esamų lizdų, todėl vidutiniškai lizdai būna apie 1,5 m skersmens ir 1 m aukščio. Nuo vėjų apsaugotose vietose sukrauti lizdai kartais pasiekia 3–5 m aukštį ir 2,5 m skersmenį bei gali sverti iki 600 kg ir daugiau. Tokie lizdai ilgaamžiai, juose šie paukščiai peri daugelį metų.

Kiaušinius ima dėti vasario pabaigoje – kovo mėnesiais. Jaunos poros perėti dažnai pradeda vėliau, bet dėl tam tikrų priežasčių taip gali elgtis ir senesni paukščiai. Deda 1–3, bet dažniausiai 2, kartais 4 kiaušinius 48–60, kartais 70 valandų intervalu. Dažnai dėtyje vienas kiaušinis būna nevaisingas. Peri pasikeisdami patelė (ji kur kas ilgiau) ir patinėlis 34–46 dienas.

Mityba, medžioklė[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai medžioja sklandydami virš vandens telkinių ir stebėdami vandens paviršiuje esančias žuvis, kuriomis daugiausiai ir minta. Pastebėję grobį, jūriniai ereliai plasnoja vietoje, bet dažniausiai išskleidę sparnus sustoja, o grobį griebia kojomis krisdami žemyn.

Kartais pasigauna vandens ir kitų paukščių. Juos medžiodami nutūpia į medį netoli vandens telkinio ir laukia tinkamo momento. Taip jie kartais ištupi po kelias valandas. Vėliau, nusižiūrėję tinkamą auką, ereliai staiga puola.

Rečiau medžioja ore, kada užskridę virš ančių ar panašių paukščių būrio ima staiga kilti į viršų, verčiasi ir vejasi auką.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Jūrinis erelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas jūrinis erelis