Pilkasis kiškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lepus europaeus
Pilkasis kiškis (Lepus europaeus)
Pilkasis kiškis (Lepus europaeus)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Kiškiažvėriai
(Wikispecies-logo.svg Lagomorpha)
Šeima: Kiškiniai
(Wikispecies-logo.svg Leporidae)
Gentis: Kiškiai
(Wikispecies-logo.svg Lepus)
Rūšis: Pilkasis kiškis
(Wikispecies-logo.svg Lepus europaeus)
Binomas
Lepus europaeus
Pallas, 1778

Pilkasis kiškis, kiškis (lot. Lepus europaeus, angl. European Hare, vok. Feldhase), dažn. zuikiskiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pilkojo kiškio paplitimas (raudona spalva. Introdukuotos teritorijos pažymėtos violetine spalva).

Rytuose arealas prasideda nuo Baikalo ir tęsiasi į vakarus iki Pirėnų kalnų, šiaurėje siekia pietinę Švediją, Suomiją, Airiją, Škotiją, Kareliją, Archangelsko sritį apie Ladogą ir Onegą, Užuralės rajonus (Uralo kalnų taigoje negyvena), pietuose eina iki šiaurės vakarų Kazachstano, Mažosios Azijos. Nuo 1936 m. Kiškis aklimatizuojamas Pietų Sibire, Tolimųjų Rytų rajonuose.

Lietuvoje XV–XVIII a. pilkasis kiškis buvo retesnis už baltąjį kiškį. Vėliau tapo dominuojančia rūšimi. Dabar paplitęs visur. Pokario laikotarpiu daugiausia šių žvėrelių buvo septintojo dešimtmečio pabaigoje – iki 250–290 tūkstančių. Tuo metu net 28 respublikos rajonuose vidutinis tankumas buvo 50–70 kiškių 1000 ha jų gyvenamojo ploto, 12 rajonų – 20–40. Tik viename Vilniaus rajone – mažiau kaip 10 kiškių. Vidutinis tankumas – 40–50 kiškių 1000 ha. Paskutinį dešimtmetį jų respublikoje sumažėjo 3 kartus. 1985 m. vidutinis tankumas buvo tik 12,8 o atskiruose rajonuose – nuo 3 iki 38 kiškių 1000 ha.

Kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.

Anksčiau kiškių gausumą daugiausia lėmė biotiniai ir abiotiniai veiksniai – užsitęsusios žiemos, daug kritulių ir šalti orai veisimosi periodu, plėšrūnai ir kt. Dabar svarbiausias kiškių populiacijos reguliatorius – ekologinės sąlygos, trikdymas, be to, daug jų žūva per laukų darbus, dėl transporto ir kitų antropogeninių faktorių.

Biologija[taisyti | redaguoti kodą]

4-6,5 kg svorio žvėrelis, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė - balta. Ausų viršūnėlės juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės - ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Kiškių pėdose, tarpupirščiuose yra prakaito liaukų, dėl to prie jų nelimpa sniegas. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių. Akuotplaukiai truputį ilgesni. Patinai panašūs į pateles.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena apie 7-8 metus.

Buveinė[taisyti | redaguoti kodą]

Kiškis guolyje

Gana sėslus, bet būdamas judrus, greitai suranda tam tikram periodui tinkamas sąlygas. Gyvena labai įvairiuose biotopuose: miškuose, laukuose, soduose, net daržuose. Gyvena ir kalnuose, bet ne aukščiau kaip 1500 – 2000 m virš jūros lygio. Dėl intensyvios žmogaus veiklos kiškiai dažniau laikosi miškuose ir nedirbamuose žemės plotuose, kur yra mažiau trikdomi. Veiklūs ištisus metus. Aktyviausi rytą iki vidurdienio ir pavakary bei vakare. Per parą įsiruošia 2-3 gulyklas. Gulykla - nedidelė duobutė, kurią prasikasa priekinėmis kojomis. Arimuose duobutė būna tokio gylio, kad joje telpa prigludęs prie žemės kiškis. Gale duobutės - gulyklos paprastai būna kupstas, arime- stambesnis grumstas, velėna, žolių, krūmų kupstas, kelmas ir kita.


Veisimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Poruotis pradeda sausio-vasario mėnesiais (priklauso nuo žiemos). Per metus užaugina 1-3(4) vadas po 1-5(7) jauniklius. Mažiausios būna pirmosios vados (1-2 kiškučiai). Nėštumas trunka 44-46 paras.

Gimsta regintys, apaugę tankiais plaukais ir jau po 20 minučių gali judėti. Jie gauna 27–50 g riebaus ir kaloringo pieno. Pirmomis dienomis niekur neina, guli visi kartu. Išskyrus paduose esančias prakaito liaukas, kitos liaukos nefunkcionuoja, todėl kiškučius sunkiau aptikti plėšrūnams. 9–10 dienų kiškučiai nutolsta nuo gimimo vietos, bet kas vakarą grįžta atgal.

Patelė jaunikliais rūpinasi iki 1 mėnesio (rudeniniais – iki 2 mėnesių). Mažų kiškučių termoreguliacija netobula, kailiukas greitai peršlampa, todėl jiems ypač pavojinga darganos ir šaltas oras.

Kai kiškučiai paauga ir tampa savarankiškesni, patelė nustoja lankytis maitinimo vietoje ir net slepiasi nuo jauniklių, kurie ją suradę bando žįsti. Dabar kurį laiką jaunikliai laikosi kartu, bet geriau pažinę teritoriją, pasiskirsto joje, užimdami individualius plotus.

Tik gimę kiškučiai sveria 107 (50–170) g. Kūno ilgis – 18–20,5 cm. Per parą priklausomai nuo amžiaus ir gimimo laiko priauga 237 g (rudeniniai – tik 2–15 g). Po 240-300 dienų sveria ketvirtadalį suaugusio kiškio masės.

Hibridai[taisyti | redaguoti kodą]

Pilkojo ir baltojo kiškio hibridus jau XVIII a. mini P. Palasas, XIX a. jie buvo žinomi Rusijoje. K.Grėvė mini nušautus hibridus Latvijoje ir nurodo, kad jie turi abiejų kiškių rūšių požymių. Manoma, kad hibridai labiau panašūs į baltuosius kiškius ir yra vislūs.

Lietuvoje taip pat pasitaiko baltojo ir pilkojo kiškių hibridų, bet gana retai. Tai mažesni už pilkuosius, bet sunkesni už baltuosius kiškius žvėreliai.

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais bei jų dalimis. Žiemą, trūkstant maisto, dažniausiai laupo medžių žievę. Nemėgsta alksnių.

Priešai, nykimo priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Kiškius naikina visi laukiniai plėšrūnai, valkataujantys šunys, katės, plėšrieji, varniniai, pelėdiniai paukščiai. Mažus kiškučius laukuose lesa ir gandrai, dažnai žūva pjaunant žolę. Dažnas kiškių priešas- įvairios infekcinės ligos (ypač bruceliozė), parazitai. Nemažai kiškių žūva po automobilių ratais.

Veiklos žymės[taisyti | redaguoti kodą]

Kiškio pėdsakai sniege
  • Nugraužta jaunų medelių žievė - ryškūs kandžių rėžiai;
  • „Nukirpti“ medelių ūgliai, šakutės nukandimas primena peilio pjūvį;
  • Gulyklos;
  • Žiemą sniege suminti takai, paliktos savitos pėdelės, atkapstymai ieškant maisto;
  • Išmatos;
  • Pėdsakai sniege, grunte.

Vertė[taisyti | redaguoti kodą]

Gerai pažįstamas ir mėgstamas žvėrelis, nors sodininkai, miškininkai kartais skundžiasi aplaupytais vaismedžiais, ąžuoliukais ir uosiukais. Mėsa valgoma. Riebalai naudojami gydymui. Kailis silpnokas, plaukai vertingi, naudojami fetrui gaminti (skrybelėms). Žūklėje plaukai naudojami muselėms rišti.

Gausa Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiai paplitęs visoje Lietuvoje, įprastas ir gausus. Gausesnis rajonuose, kur geresni dirvožemiai, plonesnė ir trumpiau išsilaikanti sniego danga. 2000 m. gyveno daugiau kaip 76 tūkst. kiškių. Per 2009-2010 m. sezoną sumedžioti 4273 pilkieji kiškiai[1].

Apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Medžioklės reguliavimas(apribojimas). Nemažai kiškučių žūva deginant žolę.

Medžioklė[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje - medžioklės objektas. Medžiojami nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d. Medžiojama varant, sėlinant, prieinant "grandine" ar "katilu", tykojant, su medžiokliniais šunimis (skalikais, kurtais), plėšriaisiais paukščiais. Trofėjus (smulkusis) – kiškio ūsai.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Pilkasis kiškis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka