Usūrinis šuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nyctereutes procyonoides
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides)
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Šuniniai
(Wikispecies-logo.svg Canidae)
Triba: Tikrieji šunys
(Wikispecies-logo.svg Canini)
Gentis: Nyctereutes
(Wikispecies-logo.svg Nyctereutes)
Rūšis: Usūrinis šuo
(Wikispecies-logo.svg Nyctereutes procyonoides)
Binomas
Nyctereutes procyonoides
Gray, 1834
Mėlyna spalva – usūrinio šuns savaiminis paplitimas (išskyrus pačiame šiauriniame, Rusijai priklausančiame regione, kur buvo introdukuotas kaip nauja rūšis). Raudonai pažymėta introdukuotos ir invazinio išplitimo vietos.

Usūrinis šuo Lietuvoje dar vadinamas jenotu arba mangutu (lot. Nyctereutes procyonoides, angl. raccoon dog, vok. Marderhund, rus. Енотовидная собака) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Laikomas pirmaprade šuninių šeimos rūšimi, kuris turi senas šuninių rūšies formas.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Panašesnis į paprastąjį meškėną, nei į šunį, bei laipioja medžiais, todėl angliškai ir vadinamas meškėniniu šunimi – raccoon dog.

Uodega, palyginus su kūno ilgiu, trumpa. Kailis labai tankus, pilkai juodos ar baltos spalvos. Snukis trumpas, smarkiai smailėjantis. Ausys stačios, trumpos, apvaliais galais.

Usūrinis šuo Elivstverio gyvūnų parke, Jegevos apskritis, Estija

Porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Nyctereutes procyonoides koreensis; Korėjoje.
  2. Nyctereutes procyonoides orestes; Pietvakarių Kinijoje.
  3. Nyctereutes procyonoides procyonoides; Šiaurės Kinijoje.
  4. Nyctereutes procyonoides ussuriensis; Šiaurės rytų Kinijoje. Invazinė rūšis Usūrijoje ir vėliau Europoje.
  5. Nyctereutes procyonoides viverrinus; Japonijoje.

Elgesys[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena daugiausia miškuose, kalnuotose vietose. Neretai sutinkamas šalia kaimų, priemiesčiuose. Minta varlėmis, vabzdžiais, kitais bestuburiais, driežais, paukščiais, neatsisako uogų, vaisių. Pajūryje gyvenantys usūriniai šunys minta krabais. Gyvūnas baikštus ir neagresyvus, užpultas slepiasi, apsimeta negyvu. Jauniklius maitina 60 dienų, paliekami sulaukę 8 savaičių.

Usūrinis šuo vienintelis iš šuninių užmiega žiemos miegu, tačiau taip daro gyvenantys tik pačiose šiaurinėse platumose. Kaip ir pilkoji lapė moka laipioti medžiais. Usūriniai šunys neloja.

Priešai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai jų priešai yra vilkai ir lūšys. Jų jauniklius kartais grobia lapės, nors yra pranešimų apie nuo lapių žuvusius suaugusius usūrinius šunis. Taip pat kartais juos susimedžioja kilnieji ereliai, jūriniai ereliai, vištvanagiai, didieji apuokai.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena apie 10 metų.

Ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Dažnai serga niežais, platina pasiutligę.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Savaiminis paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Penki jų porūšiai savaime išplytę įvairiuose rytų Kinijos, šiaurės rytų Indokinijos, Korėjos pusiasalio teritorijose ir Japonijoje.

Aklimatizavimas ir kaip invazinės rūšies išplitimas svetimose teritorijose[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl vertingo kailio nuo 1927 iki 1957 metų plačiai introdukuotas buvusioje TSRS teritorijoje. Pirmiausiai buvo introdukuotas Usūrijoje (Primorės ir Chabarovsko kraštai), kuris visai šalia natūralaus arealo ir čia sėkmingai išplito, bet kitose Azijinėse TSRS dalyse nepaplito. TSRS europinėje dalyje taip pat sėkmingai prisitaikė ir gausiai išplito. Pavyzdžiui Latvijoje 1948 metais buvo paleisti 35 usūriniai šunys, o 1960 metais jų populiacijos skaičius buvo apie 4 210. Plitimas pasiekė Suomiją, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Austriją, Vokietiją, toliau prasiskverbdami iki Danijos, Švedijos. Yra pranešimų, kad pastebėti Prancūzijoje, Norvegijoje, Serbijoje.

2013 metais Švedijoje buvo vykdoma jų skaičiaus mažinimo programa, o Danijoje iki 2015 metų siekiama visai išnaikinti šią žalingą rūšį.[1]

Usūriniai šunys visoje Europoje tapę invazine rūšimi, daranti didelę žalą vietinei faunai, ypač paukščiams.

Usūriniai šunys Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1997 m. Lietuvoje priskaičiuota apie 6 700 usūrinių šunų. Lietuvoje medžiojamas sėlinant, tykojant, su urviniais šunimis urvuose. Medžioklė nelicencijuojama – ištisus metus medžiojamasis gyvūnas. Dėl to, kad nebūdingas Lietuvos gamtai, introdukavus tapęs invazine rūšimi – naikintinas[2].

Vertinamas kailių prekyboje, todėl daug kur auginamas nelaisvėje. Kaukolė yra trofėjus.

  • Sumedžiota usūrinių šunų Lietuvoje (medžioklės sezonai)[3]:
2005-2006 m. 2006-2007 m. 2007-2008 m. 2008-2009 m. 2009-2010 m. 2011-2012 m.
2 818 4 678 5 554 7 061 10 290 4 791

Taip pat skaityti[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Usūrinis šuo – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. cphpost.dk / Raccoon dog is public enemy number one, February 27, 2014
  2. A.Navasaitis, K.Pėtelis „Medžioklė“. ISBN 9986-756-38-3
  3. LR aaplinkos ministerijos duomenys