Usūrinis šuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nyctereutes procyonoides
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides)
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Carnivora)
Šeima: Šuniniai
(Wikispecies-logo.svg Canidae)
Triba: Tikrieji šunys
(Wikispecies-logo.svg Canini)
Gentis: Nyctereutes
(Wikispecies-logo.svg Nyctereutes)
Rūšis: Usūrinis šuo
(Wikispecies-logo.svg Nyctereutes procyonoides)
Mokslinis pavadinimas
Nyctereutes procyonoides
Gray, 1834
Usūrinio šuns paplitimas. Raudonai pažymėta introdukuotos vietos ir išplitimas

Usūrinis šuo arba mangutas (lot. Nyctereutes procyonoides, angl. raccoon dog, vok. Marderhund, rus. Енотовидная собака) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Kilęs iš Rusijos Usūrijos regiono, Korėjos, Japonijos, šiaurės rytų Kinijos.

Gyvena apie 10 metų. Priešai vilkai ir lūšys.

Išvaizda[taisyti | redaguoti kodą]

Panašesnis į meškėną, nei į šunį. Uodega, palyginus su kūno ilgiu, trumpa. Kailis labai tankus, pilkai juodos ar baltos spalvos. Snukis trumpas, smarkiai smailėjantis. Ausys stačios, trumpos, apvaliais galais.

Elgesys[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvena daugiausia miškuose, kalnuotose vietose. Neretai sutinkamas šalia kaimų, priemiesčiuose. Minta varlėmis, vabzdžiais, kitais bestuburiais, driežais, paukščiais, neatsisako uogų, vaisių. Pajūryje gyvenantys usūriniai šunys minta krabais. Gyvūnas baikštus ir neagresyvus, užpultas slepiasi, apsimeta negyvu. Jauniklius maitina 60 dienų, paliekami sulaukę 8 savaičių.

Usūrinis šuo vienintelis iš šuninių užmiega žiemos miegu, tačiau taip daro gyvenantys tik pačiose šiaurinėse platumose. Kaip ir pilkoji lapė moka laipioti medžiais. Usūriniai šunys neloja. Kaukolė yra trofėjus.

Ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Dažnai serga niežais, platina pasiutligę.

Europoje[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1927 iki 1957 m. plačiai introdukuotas buvusioje TSRS teritorijoje dėl kailio. Azijinėje TSRS dalyje nepaplito, o europinėje prisitaikė ir gausiai išplito. Plitimas pasiekė Suomiją, Švediją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Čekiją, Slovakiją Vengriją ir Rumuniją.

Vertinamas kailių prekyboje, todėl daug kur auginamas nelaisvėje.

Medžioklė[taisyti | redaguoti kodą]

Medžiojamasis gyvūnas. Lietuvoje medžiojamas visus metus sėlinant, tykojant, su urviniais šunimis urvuose. Medžioklė nelicencijuojama. Dėl to, kad nebūdingas Lietuvos gamtai ir introdukuotas – naikintinas[1].

1997 m. Lietuvoje priskaičiuota apie 6 700 usūrinių šunų.

  • Sumedžiota usūrinių šunų Lietuvoje (medžioklės sezonai)[2]:
2005-2006 m. 2006-2007 m. 2007-2008 m. 2008-2009 m. 2009-2010 m. 2011-2012 m.
2 818 4 678 5 554 7 061 10 290 4 791

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. A.Navasaitis, K.Pėtelis "Medžioklė". ISBN 9986-756-38-3
  2. LR aaplinkos ministerijos duomenys



Commons-logo.svg Vikiteka: Usūrinis šuo – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka