Juodoji Rusia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Baltarusijos istorinis regionas:
Чорная Русь
Grodno kalozhskaya church.jpg
Šalis: Baltarusija (pietinės Gardino, Minsko sritys), Lenkija (rytinė Palenkės vaivadija)
Tautos: baltarusiai
Kalba: baltarusių kalba
Miestai: Gardinas, Naugardukas, Nesvyžius, Sluckas
IRPNowogródzkie.PNG
Commons-logo.svg Juodoji RusiaVikiteka

Juodoji Rusia – rytų slavų gyvenamo arealo (Rusios) dalis. Skirtingais istoriniais laikotarpiais šis terminas turėjo keletą skirtingų reikšmių. Šiuo metu dažniausiai naudojamas įvardinti Baltarusijos daliai.

Juodoji Rusia kaip Nemuno aukštupis[taisyti | redaguoti kodą]

Juodąja Rusia (brus. Чорная Русь, rus. Чёрная Русь) vadinamos teritorijos, sutampančios su Nemuno baseino aukštutine (pietine) dalimi. Todėl regionas slavų kalbose dar vadinamas Panemune (brus. Панямоньне, rus. Принеманье). Be Nemuno, svarbios upės čia yra Ščiara, Beržūna ir kt.

Regionas apima beveik visą Gardino sritį, šiaurinę Bresto sritį, pietinę Minsko sritį dabartinėje Baltarusijoje. Regionas ribojasi su Aukštaitija šiaurėje, Baltąja Rusia siaurąja prasme (Polocko žeme) šiaurės rytuose, Polese (Turovo-Pinsko žeme) pietuose, Palenke vakaruose.

Šia prasme Juodosios Rusios terminas pirmą kartą sutinkamas 1766 m. Hllaryon Karpiński „Geografijos žodyne“.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Manoma, I mūsų eros tūkst. regione gyveno jotvingiai ir kitos baltų gentys, o nuo pirmojo tūkstantmečio trečio ketvirčio ten įsikūrė slavai (dauguma dregovičiai), kurie susimaišė su vietos gyventojais. Vėliau regioną užvaldė Kijevo Rusia, o šiai suirus jis priklausė Polocko kunigaikštystei.

XI-XIII a. Juodosios Rusios žemėse susiformavo Gardino, Naugarduko, Volkovysko, Slanimo, Slucko kunigaikštystės. Iš šių laikų išlikęs žymiausias regiono statinys yra Koložos cerkvė Gardine. Baltarusių istorikas Mykolas Ermalovičius teigė, kad būtent rytinėse Juodosios Rusios teritorijose (Nemuno ir Ščiaros aukštupiuose aplink Slonimo, Baranovičių, Nevyžiaus, Stolbcų ir kt. gyvenvietes) atsirado Lietuvos valstybingumo pradžia (vad. „Senoji Lietuva“, brus. Літва старажытная)[1]. Naugardukas kai kurių slavų istorikų yra laikomas tikėtina Mindaugo Lietuvos Karalystės sostine.

Juodoji Rusia buvo anksčiausiai prie Lietuvos prijungta teritorija: jau 1239 m. Gardino soste valdė Mindaugo sūnus Vaišelga. 1224 m. pagrindinį regiono miestą Gardiną nusiaubus kryžiuočiams, o 1241 m. mongolams, svarbiausiu regiono miestu tapo Naugardukas. Apie 1250 visą regioną užėmė Danielius Haličietis, kuris perdavė Juodąją Rusią valdyti sūnui Romanui. Po kelerių metų šias žemes vėl susigrąžino Mindaugas, o po jo mirties kiti Lietuvos valdovai, kurie iki XIII a. pabaigos palaipsniui prisijungė visas vietos kunigaikštystes[2].

XIV a. naikinant vietos kunigaikštystes, Juodoji Rusia buvo padalinta tarp Trakų ir Vilniaus dalinių kunigaikštysčių, o nuo 1413 m. padalinimas išliko tarp Vilniaus ir Trakų vaivadijų. XVI–XVIII a. dauguma Juodosios Rusios žemių priklausė LDK Naugarduko vaivadijai. Joje viešpatavo svarbios LDK didikų giminės. Didžiausias valdas čia turėjo Radvilos (didelę dalį teritorijos apėmė Radvilų Nesvyžiaus ordinacija), Olelkaičiai (jie valdė Slucko-Kopyliaus kunigaikštystę) ir kt. Šiuo laikotarpiu Juodojoje Rusioje buvo statomi didingi rūmai ir pilys. Žymiausi jų pavyzdžiai – Myriaus ir Nesvyžiaus pilys.

Po ATR padalinimų Juodoji Rusia pateko į Rusijos imperiją, kur ilgą laiką buvo padalintas tarp Gardino ir Minsko gubernijų. Po Pirmojo pasaulinio karo liko padalintas tarp Lenkijos ir Baltarusijos TSR. Nuo Antrojo pasaulinio karo visas priklauso Baltarusijai.

Ankstesnės reikšmės[taisyti | redaguoti kodą]

Terminas „Juodoji Rusia“ iki XVIII a. buvo naudojamas ir kitomis prasmėmis.

Juodosios Rusios (lot. Russia nigra) įvardijimas plačiąja prasme buvo aptinkamas XV–XVII a. vakarų krikščioniškosios Europos šaltiniuose, ir taip buvo įvardijamos Rusios teritorijos, nuo XV a. politiškai priklausiusios LDK ir Lenkijos karalystei. Šios teritorijos gyventojai kalbėjo rytų slavų kalbomis ir buvo vadinami rusėnais (lot. Rutheni). Šiam terminui buvo priešpastatoma Baltoji Rusia (lot. Russia alba) – Rusios rytinė ir šiaurinė dalis, kurią užvaldė Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, ir kurioje vystėsi rusų etnosas. Rytų slavų šaltiniuose šia prasme Juodosios Rusios terminas nebuvo aptinkamas. Jį atitiko XVII a. šiuose kraštuose naudotas terminas Mažoji Rusia (rus. Малая Русь).

Priešingai, 1591 m. anglų mokslininko Giles Fletcher veikale Juodąja Rusia įvardijamos MDK pagrindinės teritorijos aplink Maskvą[3]. 1668 metų olandų autorius Georgius Hornius „Juodąja Rusia“ vadino Kijevo žemę[4]. Lenkų autorius Szymon Starowolski tapatino Juodąją Rusią su Černigovo žeme, o italų autorius Aleksandras Gvanjinis – su Lvovo apylinkėmis.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. «Белорусское государство Великое княжество Литовское» (2000) ISBN 985-6576-08-3
  2. Juodoji Rusia. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 148 psl.
  3. Fletcher, Giles. Of the Russe common wealth, Of the Russe common wealth. Or, Maner of governement of the Russe emperour, (commonly called the Emperour of Moskovia), Maner of governement of the Russe emperour, (commonly called the Emperour of Moskovia). London, 1591.
  4. Hornius, Georgius. Orbis imperans. Leyden, Felix Lopez de Haro, 1668.