Slucko-Kopyliaus kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Слуцкае княства
Slucko-Kopyliaus kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė 1320-1791
Blank.png
1160 – 1791 Alex K Grundwald flags 1410-03.svg

Herbas of

Herbas

Location of
Kunigaikštystė LDK sudėtyje
Sostinė Sluckas, Kopylis
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Pinsko kunigaikštis
 1148–1162 (pirmas) Sviatoslavas Olgovičius
Era Viduramžiai
 - Atskilo nuo Turovo 1160
 - Prijungta prie LDK 1791 m.

Slucko-Kopyliaus kunigaikštystė arba Slucko kunigaikštystėXII a.XVI a. Rusios dalinė kunigaikštystė dab. Baltarusijos pietvakariuose, kurios teritorija driekėsi nuo Nemuno iki Pripetės. Sostinės buvo Sluckas ir Kopylis.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Iki XII a. pabaigos kunigaikštystė vystėsi kaip Turovo-Pinsko žemės dalis. Ji pirmą kartą suformuota XII a. viduryje, kuomet Dmitrijus Dolgorukis atrėžė ją nuo Turovo ir atidavė valdyti Sviatopolkui iš Černigovo kunigaikštystės. 1160–1162, kuomet Turove viešpatavo Monomachai, kunigaikštystę valdė Vladimiras Mstislavičius, Monomacho anūkas.

Vėliau kunigaikštystę susigrąžino Turovo kunigaikštis Jurijus Jaroslavičius, kurio palikuonys suformavo vietinę dinastiją. Paskutinis Slucko kunigaikštis buvo Jurijus, minimas 1387 m.

XIII a. kunigaikštystė atiteko Haličui-Voluinei, o apie 1320 m. – LDK. Tačiau, skirtingai nei netolimame Pinske, čia išlaikyta vietinė Riurikaičių dinastija, neįsitvirtino Gediminaičiai. Tik 1395 m., kuomet Vytautas atėmė KijevąVladimiro, kaip kompensaciją jį paskyrė Slucko kunigaikščiu, taip pabaigdamas Riurikaičių valdžią.

Sulig Vladimiru kunigaikštystėje įsigalėjo jo palikuonys Olelkaičiai, dar vadinami Sluckiais. Jie valdė iki pat 1612 m., kai mirė paskutinioji Olelkaičių atstovė Sofija. Jos beveik 30 metų jaunesnis vyras buvo Janušas Radvila, kuris paveldėjo iš Olelkovičių visą kunigaikštystę, paversdamas ją dar viena Radvilų valda. Radvilos viešpatavo kunigaikštystėje iki pat ATR žlugimo XVIII a. pab.

Sluckas-Kopylius buvo paskutinioji LDK sudėtyje išlikusi dalinė kunigaikštystė, panaikinta tik 1791 m. 1507 m. ji buvo priskirta Naugarduko vaivadijai, sudarė vieną iš keturių jos dalių, tačiau nepaversta pavietu. Ji taip pat išsaugojo sudėtingą feodalinę valdymo struktūrą. 1791 m. ji buvo reformuota į Slučerecko pavietą. 1793 m. pavietas atiteko Rusijos imperijai.

Kunigaikščiai[taisyti | redaguoti kodą]

Iki XIV a. Slucką valdė Riurikovičių Turovo atšakos atšaka:

  • Jaroslavas Iziaslavičius? (apie 1148)
  • Sviatoslavas Olgovičius (1148–1162
  • Vladimiras Mstislavičius (1162–1164), Monomacho atšaka
  • Tolesnė seka nežinoma
  • Jurijus (apie 1387), paskutinis žinomas Riurikaičių atstovas
  • Vladimiras Algirdaitis (1395–1398)
  • Olelkaičiai:
    • Aleksandras Olelka (1398–1454)
    • Mykolas Olelkaitis (1454–1470/1481), nubaustas mirties bausme už sukilimą
    • Simonas Olelkaitis (1481–1505)
    • Jurijus Olelkaitis (1505–1542), 1507 įjungta į Naugarduko vaivadiją
    • Simonas II Olelkaitis (1542–1560)
    • Jurijus II Olelkaitis (1560–1572), padalino kunigaikštystę trims sūnums
    • Jurijus III Olelkaitis (1572–1586)
    • Jonas Simonas Olelkaitis (1572–1591)
    • Aleksandras Olelkaitis (1572–1592)
    • Sofija Olelkaitė (1586–1612), ištekėjo už Jonušo Radvilos
  • Radvilos (iki 1832)