Naugardo respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Новгородская республика
Naugardo respublika
Kijevo Rusios dalis 882–1136
Blank.png
882 – 1478 Lob flag moskovskiy.svg

Flag of

Vėliava

Location of
Naugardo teritorijos apie 1400 m.
Sostinė Naugardas
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Respublika
Naugardo kunigaikščiai
 911-912 Olegas
 1462–1480 (paskutinis) Ivanas III Vasilevičius
Era Viduramžiai
 - Susiformavo 882
 - Prijungta prie MDK 1478 m.

Naugardo respublika (rusų kalba: Новгородская республика) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XIXV amžiais dabartinės europinės Rusijos šiaurinėse teritorijoje. Respublika buvo sudaryta iš dviejų dalių. Jos centrinis miestas-valstybė vadinosi Jo Didenybė Ponas Didysis Naugardas (rus. Государь Господин Великий Новгород). Jos valdytas milžiniškas regionas buvo vadinamas Naugardo žeme (rus. Новгородская земьля).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kijevo Rusios sudėtyje[taisyti | redaguoti kodą]

Naugardo žemė Kijevo Rusioje XI a.

Seniausi gyventojai buvo finougrai. Vėliau, keliantis slavams, čia susiformavo ilmenio slovėnai.

Naugardo žemė buvo svarbiausia Kijevo Rusios dalis pirminiame etape, nes čia formavosi Rusios kaganatas ir kilo Riurikaičių dinastija. Rusios sostinę perkėlus į Kijevą, Naugardo žemė tapo integralia jos dalimi, nors ji traktuota kaip atskira kunigaikštija, ir joje atskirai skiriami kunigaikščiai. Naugardas aktyviai dalyvaudavo Kijevo Rusios paveldėjimo kovose, padėdamas iškilti savo kunigaikščiams įsitvirtinti Kijevo soste, už ką gaudavo daug privilegijų. Tai didino Naugardo autonomiją ir skatino vietinių bojarinų stiprėjimą bei ekonominį klestėjimą. Autonomiją didino ir tai, kad Naugardas buvo labai nutolęs nuo Kijevo, ir nuolat buvo išorinių jėgų grėsmėje: čia puolė variagai, XI a. jį siaubė Polockas.

Netgi tuomet, kai Kijevo Rusia pradedant XI a. byrėjo, Naugardas nominaliai pripažino Kijevo valdžią, ir Kijevo kunigaikščiai čia skirdavo kunigaikščius-vietininkus. Apie 1088 m. Naugarde buvo įsteigta posadniko institucija, kuri buvo skiriama Naugardo miestiečių ir valdė drauge su kunigaikščiu. Kadangi Naugardo autonomija vis didėjo, Kijevo kunigaikštis Vladimiras Monomachas siekė ją apriboti. 1117 m. be naugardiečių pritarimo pasodino čia savo anūką Vsevolodą, o nepritarusiuosius bojarinus įkalino. Todėl 1132 m. Rusiai galutinai subyrėjus, Novgorodas tapo nepriklausomas, išvijo statytinį kunigaikštį ir įsteigė savivaldą – Naugardo respubliką.

Respublika[taisyti | redaguoti kodą]

Naugardo ir Vladimiro kunigaikštystės kova

Naugardas buvo pirmoji Rusios kunigaikštystė, įsteigusi respublikinę valdymo santvarką, kurioje dalyvavo posadnikai, renkami kunigaikščiai ir večė. Respublika klestėjo ekonomiškai, prekiaudama tiek su vakarų šalimis tiek su Rusios kunigaikštystėmis. Ji išvystė brangiakailių žvėrių monopolį, dėl kurio Naugardas turėjo plėsti savo įtaką į šiaurę ir rytus. Tokiu būdu Naugardas kolonizavo Kareliją, Biarmiją ir dideles Sibiro sritis.

XIII a. Naugardo žemės pietinius miestus nusiaubė mongolai. 1259 m. Naugardas pripažino jų valdžią ir įtrauktas į Aukso Ordos duoklinę sistemą. Nepaisant to, Respublika ir toliau rinko savo kunigaikščius. Tarp vėlyvųjų neretai buvo ir lietuviškos kilmės.

1478 m. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III nukariavo Naugardą ir prijungė jį prie savo valstybės.

Santvarka[taisyti | redaguoti kodą]

Naugardo valstybė buvo aiškiai dalijama į dvi dalis – miestą-valstybę ir milžiniškas jo valdomas provincijas.

Centrinė valdžia[taisyti | redaguoti kodą]

Naugardo galai
Naugardo večė

Visa Naugardo miesto visuomenė (rus. Горожане) dalijosi į keturias klases:

  • Bojarinai – kilmingųjų diduomenė, sutelkusi savo rankose visą valdžią ir turtus. Svarbiausios jų giminės buvo Boreckiai, Sudakovai, Norovai ir kt.
  • Žytji liudi – tarpinė klasė, kurią sudarė turtingieji pirkliai, dažnai leisdavęsi į tolimas prekybines keliones.
  • Pirkliai – jie dalijosi į gildijas;
  • Juodieji žmonės – amatininkai, smulkūs pirkliai ir darbininkai.

Svarbiausias miesto valdymo organas buvo večė, kuri turėjo didelę galią: rinkdavo ir teisdavo kunigaikščius, posadnikus, spręsdavo karo ir taikos klausimus, leisdavo įstatymus. Kunigaikštis buvo renkamas ir rūpinosi civiliniais teismais bei karo reikalais, vadovaudavo kariuomenei. Civilinius klausimus daugiausia spręsdavo posadnikas, kuris taip pat vadovaudavo večei. Dar vienas valdymo organas buvo sovet gospod (rus. Совет господ), į kurią įėjo posadnikas, tūkstantininkas (miesto armijos vadas), arkivyskupas, miesto galų ir šimtinių seniūnai.

Pats miestas, apsuptas mūrinių sienų, buvo dalijamas į penkis "galus" (rus. конец). Jie buvo išsidėstę abipus Volchovo upės ir susiėjo į centrinę miesto aikštę. Į vakarus nuo upės buvo Sofijos pusė, ir čia buvo Zagorodsko, Narevo ir Liudino galai, o į rytus buvo Turgaus pusė, kur buvo Slavensko ir Plotnicko galai. Kiekvienas galas rinkdavo savo večę ir buvo dalijamas į dvi šimtines. Šimtinės dalijosi į gatves. Gatvėms, šimtinėms ir galams vadovavo seniūnai, ir karo metu jie siųsdavo tam tikrą dalį į miesto armiją.

Provincijos[taisyti | redaguoti kodą]

Provincijos sudarė milžiniškas sritis, ir jos gyventojai (rus. Селяне) buvo skirstomi į šiuos sluoksnius:

  • Provincijų bojarinai. Tarp jų buvo ir tokių, kurie valdydavo atskirus provincijų miestus.
  • Svejezemcai (rus. Своеземцы) – laisvieji valstiečiai
  • Smerdai – valstybinių žemių valstiečiai
  • Palomnikai
  • Izornikai – privačių žemių ir dvarų valstiečiai
  • Zakupai – keliaujantys valstiečiai, kurie apsistodavo dvare, gaudavo iš anksto užmokestį ir laikinai tapdavo priklausomi.
  • Cholopai – visiškai priklausomi vergai, tapę tokiais už skolas ar nusikaltimus

Visa Novgorodo žemė Respublikos laikais buvo dalijama į didžiulius valsčius arba žemes. Pagrindinė dalis buvo vadinama Naugardo valsčiumi, kai tuo tarpu vėlesnės kolonizuotos teritorijos šiaurėje ir rytuose taip pat sudarė valsčius/žemes:

Naugardo piatinos

Pats centrinis, t. y. Naugardo valsčius buvo dalijamas į dešimt dalių, vadinamųjų tūkstantinių (tysyacha). Kartu jos sudarė vadinamąją "tma" (t. y. 10 tūkst.). Tūkstantinės buvo šios:

  • Naugardo miestas
  • Rževsko tūkstantinė (rus. Ржевьская) – Naugardo pietvakariuose. Čia vėliau įsigalėjo nuo Naugardo atskilusi Pskovo respublika;
  • Bežečko tūkstantinė (rus. Бежичкая) – į rytus nuo Naugardo su centru Bežecke;
  • Votų tūkstantinė (rus. Вочьская) – prie Suomijos įlankos, kitaip Ingrijos istorinis regionas;
  • Obonisko tūkstantinė (rus. Обониская) – apytikriai teritorijos tarp Ladogos ir Onegos;
  • Lugos tūkstantinė (rus. Луская) – į vakarus nuo Naugardo, į vakarus nuo Lugos upės;
  • Lopių tūkstantinė (rus. Лопьская) – teritorijos prie Ladogos, tikriausiai apėmę ir Karelijos sąsmauką;
  • Pavolchovio tūkstantinė (rus. Поволховская) – Volchovo upės žemupyje su centru Senojoje Ladogoje;
  • Jažolvicko tūkstantinė (rus. Яжолвичьская) – į pietryčius nuo Naugardo;
  • Kniažos tūkstantinė (rus. Княжа) – į pietus nuo Naugardo su centru Senojoje Rusoje.

Kuomet Naugardo respublika prijungta prie Maskvos, centrinė Naugardo žemės dalis buvo dalinama į penkias centre susieinančias provincijas – piatinas. Kiekviena jų dalijosi į dvi puses (rus. половины), prisudus (rus. присуд), pogostus (rus. погост) ir valsčius. Piatinos buvo šios:

Vidinės nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Naugardo respublika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka