Sluckas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sluckas
brus. Слуцк, rus. Слуцк
   Coat of Arms of Słuck, Belarus.png      Flag of Słucak.jpg   
Slucak232.jpg
Kinoteatras

Sluckas
53°02′0″N 27°34′0″E / 53.03333°N 27.56667°E / 53.03333; 27.56667 (Sluckas)Koordinatės: 53°02′0″N 27°34′0″E / 53.03333°N 27.56667°E / 53.03333; 27.56667 (Sluckas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Minsko sritis Minsko sritis
Rajonas: Slucko rajonas
Įkūrimo data: 1116 m.
Vykdomojo komiteto pirmininkas: Янчевский Андрей Владиславович
Gyventojų (2010 m.): 61 400
Pašto kodas: 223610
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: SluckasVikiteka
Kirčiavimas: Slùckas

Sluckas – miestas Baltarusijoje, Minsko srityje, prie Slučės upės (Pripetės intakas), Slucko rajono administracinis centras, turintis geležinkelio stotį, Išvystytą metalo apdirbimo, lengvąją bei tekstilės pramonę. Sluckas nuo senų laikų garsėja linų prekyba. Mieste veikia kraštotyros muziejus, medinė Michailo cerkvė (XVIII a.).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Slucko-Kopyliaus kunigaikštystė.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas[taisyti | redaguoti kodą]

Slucko aukštutinės ir žemutinės pilies ansamblis. 1700–1730 m.

Sluckas yra vienas seniausių Gudijos (Baltarusija) miestų, žinomų XII amžiaus pradžioje dregovičių gyventose žemėse. Lavrentijaus metraštis Slucką mini 1127 m., o Ipatijaus metraštis – 1116 m. ir 1149 m. datomis. Anksčiau priklausęs Kijevo Rusios valstybei, XIII amžiuje Sluckas pateko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtakon. Traidenio laikais XIII amžiaus pabaigoje jis buvo LDK valdomas, o nuo Gedimino XIV amžiaus pradžios nuolat pateko į jos sudėtį. Dėl prekybai palankios geografinės padėties Sluckas sparčiai vystėsi ir XIV amžiaus pradžioje tapo Slucko kunigaikštystės centru. Nuo XIV amžiaus pradžios iki 1600 m. Slucką valdė Gediminaičių dinastijai priklausantys kunigaikščiai Olelkaičiai. 1441 m. miestas gauna savivaldos – Magdeburgo teises. 1506 m. netoli Slucko sulaikytas totorių veržimasis į Lietuvą. 1564 m. Sluckas išskirtas iš Vilniaus vaivadijos ir įjungtas į naujai sudarytą Naugarduko vaivadiją. 1600 m. paskutinei Slucko kunigaikščių įpėdinei Sofijai Olelkaitei ištekėjus už protestantiškos Biržų-Dubingių šakos atstovo Jonušo Radvilos, Sluckas kartu su Kopylium po jos mirties 1612 m. perėjo Radvilų giminei. 1595 m. Slucką buvo užėmę prieš Abiejų Tautų Respubliką sukilę atamano Severyno Nalivaikos vadovaujami kazokų būriai. 1648 m. Slucko tvirtovę nesėkmingai bandė užimti kazokų būriai. 1650 m. miestui pakartotinai suteiktos Magdeburgo teisės.

Tvirtovės[taisyti | redaguoti kodą]

Per XVII a. vidurio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karą su Maskva Boguslavo Radvilos įsakymu 1654 m. sustiprintos miesto sienos. Darbams vadovavo Slucko gubernatorius škotas Vilhelmas Patersonas. Tuo metu senųjų įtvirtinimų vietoje iškilo Slucko citadelė, vadinama Naująja pilimi, miestą apjuosė nauja olandiško tipo fortifikacijos įtvirtinimai su 266 m. pločio, 8 m. aukščio pylimais ir 12 bastionų. Bendras miesto sienų ilgis siekė beveik 4 kilometrus, jose įrengti keturi vartai, iš jų trys – mūriniai. Šie įtvirtinimai leido Sluckui atsilaikyti prieš rusų kariuomenę, kurios būriai, vadovaujami kunigaikščio Aleksio Trubeckojaus net du kartus – 1655 m. rugpjūčio 2-6 ir 27-30 d. buvo apsiautę miestą, bet jo paimti neįstengė. Suprasdamas Slucko strateginę karinę reikšmę Abiejų Tautų Respublikos Seimas specialiu nutarimu miestą šešeriems metams atleido nuo mokesčių, o 1659 m. visas jo garnizonas – apie 1000 kavaleristų ir pėstininkų, tapo valstybės ginkluotųjų pajėgų dalimi. Pasibaigus karui su Maskva citadelė 1667–1669 m. toliau stiprinama ir rekonstruojama. Per visą karų ir neramumų kupiną XVII a. Slucko ir jo tvirtovių priešai neužėmė nei karto.

Valdant Radviloms[taisyti | redaguoti kodą]

Slucko (naujoji) bastioninė pilis. 1711–1736 m.

Valdant Radviloms nuo XVII amžiaus iki XIX amžiaus Sluckas tapo vienu žymiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalvinizmo ir kultūrinio gyvenimo centru. Pirmąją kalvinistų bažnyčią 1617 m. fundavo Jonušas Radvila. Bažnyčia buvo vienos iš Lietuvos bažnytinės provincijos buveinė. XVII a. joje tarnavo trys ministrai. Bažnyčia kentėjo nuo gaisrų, buvo atstatinėjama. 1851 m. pagal architekto K. Chšanovičiaus (Chrzanowicz) projektą vietoj medinės (ar dviejų) bažnyčios, šalia gimnazijos, buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. Kalvinistų bendruomenės Slucke bei jos filijų Kapyliuje ir Kapysėje veiklą nutraukė Baltarusijos tarybų valdžia, bažnyčia buvo nugriauta po Antrojo pasaulinio karo.

Kristupas Radvila apie 1626 m. Slucke įkūrė gimnaziją (šaltiniuose 1617 m. minima mokykla). Buvo numatyta, kad gimnazija rengs būsimus evangelikų reformatų kunigus, ir 1625 m. sinodas kartu su mokyklomis nutarė steigti alumnatus ir bibliotekas. Gimnazija garsėjo savo aukštu mokymo lygiu, XVIII a. čia mokino lenkų ir vokiečių, lotynų kalbų, etikos, retorikos, istorijos, teisės ir matematikos; gimnaziją galėjo lankyti ir katalikai. Pradžioje mokslas buvo nemokamas. 1809 m. rusų valdžia gimnazijos statusą pakeitė į pavieto mokyklos, bet 1827 m. atkūrė gimnaziją. 1881 m. gautinai perėjo rusų žinion, pavadinta vyrų gimnazija. Išliko iki 1914 m.

Slucko Radvilų gimnazija. N. Ordos piešinys. XIX a. II pusė
Slucko Šv. Mykolo cerkvė XVIII a. II pusė

Boguslavas Radvila prie gimnazijos sudarė žymią biblioteką, pirko knygų (pvz. 1640 m. superintendento kun. Andriaus Dobžanskio (Dobrzański) knygų rinkinį). Čia ilgą laiką buvo saugoma Vilniaus evangelikų reformatų sinodo biblioteka. XIX a. bibliotekai knygas dovanojo Samuelis Aniševskis, Kristina Otenhauzaitė (Ottenhauzówna), Jurgis Okolovas, Stanislovas Borodzičius (Borodzicz), grafas Vilhelmas Grabovskis, Janas Krasinskis, Vanovskiai. Slucko gimnazijos knygos turi rankraštinį įrašą, liudijantį priklausymą bibliotekai. Bibliotekos knygos buvo parinktos kunigams lavinti. Likę katalogai rodo, kad joje vyravo Šveicarijos autorių ir leidėjų kūriniai – Biblijos, beveik visi kalvinistiški egzegezės ir Biblijos komentarų leidiniai, teologinių traktatų, pamokslų leidiniai, liuteronų teologų kūriniai, poleminė literatūra, buvo katalikiškų leidinių. Be to, buvo ir pasaulietinio turinio knygų – Vokietijos universitetų profesūros knygos, antikos autorių darbai, Europos valstybių istorijos ir kita literatūra. Bibliotekoje vyravo leidiniai lotynų, hebrajų ir graikų kalbomis, tačiau būta leidinių beveik visomis Europos tautų kalbomis. 1672 m. Slucke pradėjo veikti ir Radvilų spaustuvė, kurią Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina Radvilaitė 1695 m. dovanojo Lietuvos kalvinistams.

Valdant Radviloms XVII amžiuje Slucke atidaryta pirmoji dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusi vaistinė.

Nuo 1715 iki 1773 m. Slucke veikė jėzuitų kolegija. Pamokslai buvo sakomi lenkų, o manufaktūros darbininkams – ir vokiečių kalbomis. Jėzuitai 1698 m. čia įsteigė gramatikos, 1702 m. poezijos, 1704 m. klases. Nuo 1750 m. pradėta dėstyti visuotinė istorija, vokiečių ir graikų kalbos[1].

Jeronimas Florijonas Radvila XVIII amžiaus viduryje Slucke įsteigė karo kadetų ir baleto mokyklas.

Mykolas Kazimieras Radvila (Žuvelė) Slucke 1736 m. – Abiejų Tautų Respublikoje garsėjusią kontušo juostų manufaktūrą, veikusią iki 1844 m. Šioje manufaktūroje 1793 m. prie 28 audimo staklių dirbo 60 meistrų. Juostų audimo amatas suklestėjo manufaktūrai vadovaujant tekstilės meistrams Jonui ir jo sūnui Leonui Madžarskiams. Pastarojo anūkė Elžbieta Madžarska buvo kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos (1819–1872) motina.[2]

Radvilos Slucką valdė 1612–1695 m. ir 1744–1832 m.

Carų valdžioje[taisyti | redaguoti kodą]

Slucko Šv. Trejybės vienuolynas. Nugriautas XX amžiaus 5 dešimtmetyje. N. Ordos piešinys. 1864 m.

Rusijos imperatorės Jekaterinos II pakurstyti ir jos remiami Abiejų Tautų Respublikos stačiatikių ir kalvinistų bajorijos atstovai 1767 m. kovo 20 d. Slucke susibūrė į konfederaciją, reikalaudami „sulyginti katalikų ir kitų tikėjimo išpažinėjų politines bei pilietines teises“. Per antrąjį Abiejų Tautų padalijimą 1793 m. Sluckas pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Iki 1915 m. miestas buvo Minsko gubernijos pavieto centru.

Paskutiniais Slucko savininkais buvo Dominyko Jeronimo Radvilos (1786–1813) dukra Stefanija Radvilaitė (1809–1832) ir jos vyras Levas Vittgenšteinas (1799–1866), kuris po žmonos mirties miestą už 342 821 sidabrinių rublių 1847 m. pardavė carinės Rusijos vyriausybei.[3]

XX a. pradžia – vidurys[taisyti | redaguoti kodą]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

  • Ilja Kopijevskis (1651–1714) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės švietėjas, leidėjas, vertėjas, poetas ir rašytojas. Mokėsi Slucko evangelikų reformatų gimnazijoje;
  • Jeronimas Florijonas Radvila (1715–1760) – kunigaikštis. Slucke įsteigė kadetų mokyklą, baleto trupę;
  • Martynas Počobutas-Odlianickis (1728–1810) – astronomas ir matematikas, Vilniaus akademijos rektorius. Mokėsi Slucko jėzuitų kolegijoje;
  • Edvardas Jokūbas Daukša (1836–1890) – lietuvių poetas, vertėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis. Mokėsi Slucko evangelikų reformatų gimnazijoje;
  • Stanislovas Dagilis (1843–1915) – lietuvių poetas, spaudos darbuotojas, vertėjas. Mokėsi Slucko evangelikų reformatų gimnazijoje;
  • Edmundas Emilijonas Frykas (1840–1920) – Lietuvos inžinierius, architektas. Baigė Slucko evangelikų reformatų gimnaziją;
  • Jonas Cumftas (1864–1929) – gydytojas ir okulistas. Baigė Slucko evangelikų reformatų gimnaziją;
  • Jonas Yčas (1880–1931) – pedagogas, valstybės ir visuomenės veikėjas, profesorius, nacionalinės istoriografijos pradininkas. Mokėsi Slucko evangelikų reformatų gimnazijoje;

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Sluckas. Talmudo studijos. Apie 1917 m.

Slucko gyventojai:

  • 1728 m. – 8 tūkst.
Slucko turgus. Apie 1900 m.
  • XIX amžiaus II pusė – 14 180. Iš jų 6764 vyrų ir 7416 moterų.
  • 1867 m. – 15 689, Iš jų 758 katalikai, 112 protestantų, 5406 žydų, 10 musulmonų.
  • 1869 m. – 10 tūkst.
  • 1877 m. – 16 651. Iš jų 4545 pravoslavai, 822 katalikai, 154 protestantai, 10881 žydų, 39 musulmonai.
  • 1907 m. – 15 618.
    Slucko autobusai. 1920 m.
  • 1941 m. – 22 000.
  • 1944 m. – 7 tūkst.
  • 1974 m. – 40 500.
  • 1991 m. – 60 100.
  • 2010 m. – 61 400.

Kultūros paveldas[taisyti | redaguoti kodą]

Išsaugotas[taisyti | redaguoti kodą]

  • buvusi kalvinistų gimnazija. Rekonstruota 1852–1854 m. Įsikūrusi vidurinė mokykla;
  • Šv. Mykolo Archangelo cerkvė;

Neišlikęs[taisyti | redaguoti kodą]

  • Citadelė ir miesto įtvirtinimai;
  • stačiatikių Švč. Trejybės vienuolynas ir cerkvė. Pastatyti XIII a., sunaikinti XX a. į dešimtmetyje. Buvusių pastatų vietoje 1994 m. pastatytas kryžius;
  • parapijinė XV a. katalikų bažnyčia;
  • jėzuitų bažnyčia;
  • Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. Pastatyta XVI a., Sunaikinta 1934 m.;
  • kalvinistų bažnyčia. Pastatyta 1617 m., sunaikinta XX a. 5 dešimtmetyje;
  • bernardinų Šv. Antano bažnyčia ir vienuolynas. Pastatyti 1639 m. Mozyriaus seniūno Liudviko Oskierkos lėšomis. Pradžioje mediniai, 1793 m. – mūriniai, vėlyvojo baroko bruožų. Bažnyčia sunaikinta 1945 m., o buvusio vienuolyno likučių griuvėsiuose veikia degalinė;
  • Dievo Motinos Gimimo cerkvė. Pastatyta 1762 m., sunaikinta 1941 m.;
  • medinė Šv. Barboros cerkvė. Pastatyta 1868 m., sunaikinta 1960 metais;
  • Choralinė sinagoga. Pastatyta 1880 m., sunaikinta 1944 metais;

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]