Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Влади́миро-Су́здальское кня́жество
Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė
1239-1389 Aukso Ordos vasalė
Blank.png
1157 – 1362 Lob flag moskovskiy.svg
Location of
Rusios kunigaikštystės XI a.
Sostinė Didysis Rostovas, Suzdalė, Vladimiras
Kalbos senoji slavų
Valdymo forma Monarchija
Didysis kunigaikštis
 1168–1174 (pirmas) Andrėjus Bogoliubskis
 1363–1389 (paskutinis) Dmitrijus Donietis
Era Viduramžiai
 - Atskilo nuo Perejeslavlio 1157
 - Prijungta prie Maskvos 1362 m.

Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė (rusų kalba: Влади́миро-Су́здальское кня́жество) – Rusios kunigaikštystė, gyvavusi XXIII a. amžiuose Volgos-Okos tarpupyje.

Tai buvo didžiausia šiaurės rytų Rusios kunigaikštystė. Pagrindiniais jos centrais buvo Didysis Rostovas, Suzdalė, Vladimiras (visi šie miestai savo laiku buvo kunigaikštytės sostine).

Skirtingais laikotarpiais šio politinio vieneto statusas ir pavadinimas skyrėsi. IX–XI a teritorija buvo žinoma kaip Rostovo žemė, XI a. vid. – 1157 m. Rostovo-Suzdalės kunigaikštystė, o nuo XIII a. vidurio – Vladimiro Didžioji kunigaikštystė.

Įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ją įkūrė Naugardo slavėnai ir krivičiai merių žemėse, kolonizuotose X a. pab., kurios buvo vadinamos zalesje (t. y. "už miško").

Pirmieji žymesni šios valstybės valdovai buvo Vladimiro Monomacho sūnus Jaropolkas (valdė 10931125 m.) ir Jurijus Dolgorukis (11251157 m.), šiam valdant kunigaikštystė tapo nepriklausoma nuo Kijevo Rusios.

Klestėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vladimiro Dievo Motina

XI–XII a. valstybės žemės plėtėsi, įkurti nauji miestai. 11571174 m. valdęs Andrejus Bogoliubskis pradėjo tituluotis didžiuoju kunigaikščiu (XIII–XIV a. Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulas buvo aukščiausias šiaurės rytų Rusijoje). 1299 m. Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė tapo visos Rusios religiniu centru. 11691170 m. į jo valdžią pateko Kijevas ir Naugardas, Kijevo miesto reikšmė sumenko, o iškilo Vladimiras. Klestėjo amatai, architektūra, dailė.

Valstybė labiausiai iškilo valdant Vsevolodui Didžiajam Lizdui (1176–1212 m.) ir jo palikuonims, tuomet Vladimiro-Suzdalės įtakoje buvo Riazanė, Naugardas, Černigovas, kuriam laikui ir Haličas, Smolenskas.

Po Vsevolodo mirties jo sūnums atskirtos Rostovo kunigaikštystė (1207 m.) ir Suzdalės kunigaikštystė (1217 m.).

Skaidymasis ir nuosmukis[taisyti | redaguoti kodą]

1238 m. valstybę nusiaubė ir užėmė Aukso Orda, kuri sunaikino didžiausius miestus. Vsevolodo sūnus Jurijus pralaimėjo ir buvo užmuštas kare su mongolais. Po jo mirties 1243 m. Vladimiro sostą užėmė brolis Jaroslavas. Jis buvo priverstas pripažinti Aukso Ordos viešpatavimą. Nors 1262 m. Vladimiro kunigaikštis Aleksandras Neviškis sumušė mongolus, jo pergalė buvo laikina.

Po šių istorinių kataklizmų kunigaikštystė subyrėjo į keliolika dalinių kunigaikštysčių. Tai buvo: Galičo, Gorodeco, Dmitrovo, Kostromos, Maskvos, Perejeslavo, Rostovo, Starodubo, Suzdalės, Tverės, Ugličiaus, Jurjevo ir Jaroslavlio kunigaikštystės. Jos buvo nepriklausomos, tačiau formaliai virš jų valdžią visada turėjo vienas kunigaikštis, skiriamas Aukso Ordos ir tituluojamas Vladimiro didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau jie ilgainiui ėmė reziduoti savo kunigaikštysčių sostinėse, o ne Vladimire.

Nuo 1325 m. regione galiausiai įsigalėjo Maskvos didžioji kunigaikštystė.

Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystėje pradėjo formuotis didžiarusių tautybė, jos kunigaikščiai pirmieji ėmė vienyti Rusios žemes, o valstybės vakarinėje dalyje įkurta Maskva iškilo XV a. ir tęsė žemių vienijimą[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 330 psl.