Aleksandras Didysis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras I Didysis
Μέγας Αλέξανδρος
Makedonijos karalius
Bust Alexander BM 1857.jpg
Gimė: 356 m. pr. m. e. liepos 21 d.
Pela (Makedonija)
Mirė: 323 m. pr. m. e. birželio 10 d.
Babilonas
Tėvas: Pilypas II
Motina: Olimpija (Epyro princesė)
Sutuoktinis(-ė): Roksana, Stateira
Vaikai:

Aleksandras IV Makedonietis

Makedonijos karalius
Valdė: 336323 m. pr. m. e.
Pirmtakas: Pilypas II
Įpėdinis: Aleksandras IV Makedonietis
Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras DidysisVikiteka

Aleksandras I Didysis (gr. Μέγας Αλέξανδρος και Αλέξανδρος Γ' ο Μακεδών = Megas Alexandros arba Aleksandras III Makedonietis 356 m. pr. m. e. liepos 21 d. Pela (Makedonija) – 323 m. pr. m. e. birželio 10 d. Babilonas) – Makedonijos karalius (336323 m. pr. m. e.).

Makedonijos imperija

Po daugybės Senovės Graikijos miestų-valstybių suvienijimo valdant jo tėvui Pilypui II (tai Aleksandrui teko pakartoti po to, kai po Pilypo II mirties pietinė Graikija sukilo), Aleksandras išplėtė savo tėvo sukurtą karalystę užkariaudamas Persiją, įskaitant Anatoliją, Siriją, Finikiją, Egiptą, Baktriją, Mesopotomiją. Rytuose imperijos sienos siekė Pendžabą. Aleksandras į savo armiją ir administraciją įtraukė ir negraikus bei nemakedoniečius, o tai kai kurie mokslininkai traktuoja kaip bandymą „sulydyti“ margos imperijos gyventojus. Jis skatino armijos ir užkariautų šalių gyventojų vedybas ir pats tai praktikavo. Po dvylikos metų nuolatinių karinių veiksmų Aleksandras mirė, greičiausiai nuo maliarijos arba virusinio encefalito.

Aleksandro Makedoniečio gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvasis laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Iso mūšio mozaikos fragmentas

Aleksandras buvo Makedonijos karaliaus Pilypo II ir Epyro princesės Olimpijos, trečiosios Pilypo II žmonos, sūnus. Pagal motinos liniją jis buvo Epyro karaliaus Aleksandro sūnėnas. Epyras buvo teritorija, apėmusi šiuolaikinį Graikijos Epyro regioną ir pietinę Albaniją. Pats Aleksandras kildino save iš Achilo.

Aleksandro ankstyvosios biografijos detalės, ypatingai iš vaikystės, vėliau tapo legenda. Taip Plutarchas pasakoja, kad Aleksandro tikrasis tėvas buvęs Dzeusas; taip pat pasakota, kad Olimpiją ir Pilypą lankė sapnai, kuriuos sapnų aiškintojas Atistanderis interpretavo kaip pranašystę, jog jiems gims liūtas. Olimpijos motina kildinta tiesiogiai iš Achilo. Pagal Plutarcho pasakojimą (greičiausiai taip pat legendą) vaikystėje Aleksandras sutramdęs savo žirgą Bucefalą, su kuriuo vėliau keliavo iki pat Indijos, nors niekas be jo šio žirgo sutramdyti negalėjo.

Be šių legendų apie Aleksandro vaikystę yra mažai kas žinoma. 343340 m. Aleksandro mokytojas buvo Aristotelis. Tuometinė Makedonija buvo valstybė į šiaurę nuo klasikinės Graikijos. 340 metais tėvui kariaujant su Bizantija, Aleksandras numalšino sukilimą Trakijoje, karvedžio talentas išryškėjo 338 metais Chaironės mūšyje. 336 m. pr. m. e., būdamas dvidešimties metų, Aleksandras tapo Makedonijos karaliumi.

Mažosios Azijos, Sirijos ir Egipto užkariavimas (334–332 m. pr m. e.)[taisyti | redaguoti kodą]

Aleksandro žygiai

334 m. pr. m. e. mūšyje prie Graniko upės sumušė Darijaus III kariuomenę.

Antrieji Aleksandro kampanijos prieš Persiją metai prasidėjo nuo žygio per Mažosios Azijos vidurio aukštumas[1]. Karalius išvyko iš Frygijos sostinės Gordijo ir per kelias dienas nusigavo į ryčiau įsikūrusią Ankyrą. Paskui makedonai pasuko atgal į pietus link Viduržemio jūros. Aleksandras persikėlė per Halį ir po daugelį dienų trukusios kelionės nusigavo į Kapadokiją, paskui pasiekė Tauro kalnus, skiriančius Mažosios Azijos aukštumas nuo Viduržemio jūros pakrantės. Vienintelis kelias per šią kliūtį buvo siaura perėja, kurią saugojo Kilikijos satrapo Arsamo kariai, vadinama „Kilikijos Vartais“ – vartai į derlingą Kilikijos žemę ir Siriją. Visame šiame kelyje Aleksandras didesnio pasipriešinimo nesulaukė.

333 m. pr. m. e. lapkričio pradžioje Aleksandro vadovauja makedoniečių armija susitiko su persų karaliaus Darijaus III armija prie Iso[2].

Pagrindinis straipsnis – Iso mūšis.

Mūšio vieta ir susiklosčiusios aplinkybės buvo palankios Aleksandrui. Didžiulė persų armija buvo užspausta siaurame pakrantės ruože. Iso mūšis baigėsi persų sutriuškinimu, o pats karalius Darijus III buvo priverstas bėgti. Savo stovykloje jis paliko savo šeimą, kuri kaip trofėjus atiteko Aleksandrui, o su Tesalijos raitininkų pagalba buvo perimtas ir persų karaliaus iždas Damaske[3]. Bet svarbiausias trofėjus, Aleksandro akimis, buvo Barsinė. Barsinė kaip pabėgėlė anksčiau gyveno Filipo II rūmuose, kai jos tėvas ir Memnonas ieškojo ten prieglobsčio. Ji turbūt pažinojo Aleksandrą Makedonijoje ir, galimas daiktas, juodu buvo draugai. Barsinė buvo pirmoji moteris, kurią Aleksandras pamilo. Jis nevedė jos, bet tarp jų užsimezgė ilgas romanas. Visi pasakotojai sutaria, kad tai buvo nuostabi, graži ir žavinga moteris, jo varžovo Memnono iš Rodo našlė.

Aleksandras paliko stovyklavietę prie Iso ir nužygiavo per Vartus į Siriją, o paskui pasuko į pietus Libano pakrantės link[4]. Perėjęs senąją graikų prekybos koloniją prie Al Minos greta siauros lygumos tarp jūros ir kalnų, jis pasiekė finikiečių Marato miestą. Persų laivyno finikiečių laivai tuo metu kovojo Egėjo jūroje, ir pasipriešinti Aleksandrui ten nebuvo kam. Paskui per dvi dienas nužygiavo iki Biblo, į pietus nuo jo kyšulyje įsikūrusi Berutą, o toliau Libano pakrante į garsų finikiečių uostą Sidoną[5]. Iš visų Finikijos miestų tik Tyras, įsikūręs saloje, atsisakė pripažinti Aleksandro valdžią[6]. .

Pagrindinis straipsnis – Tyro apsuptis.

Bet 332 m. pr. m. e. po septynių mėnesių apsupties, miestas-tvirtovė buvo užimtas iš jūros pusės. Po šios Aleksandro pergalės, nebeliko persų Viduržiemio jūros laivyno ir makedoniečių armija be trukdžių galėjo sulaukti pastiprinimo jūra.

Persijos užkariavimas[taisyti | redaguoti kodą]

331 metais Gaugamelos mūšyje sutriuškino persų kariuomenę, užėmė Babiloną, užkariavo Persiją. Užimtuose kraštuose Aleksandras diegė graikų kultūrą, perėmė dalį vietinių papročių, steigė įtvirtintas gyvenvietes, valdyti patikėjo vietiniams kitataučiams.

Žygis į Vidurinę Aziją (329–327 m. pr m. e.)[taisyti | redaguoti kodą]

330329 metais užėmė Irano dalį, nužygiavo į Vidurio Aziją.

Žygis į Indiją (326–325 m. pr m. e.)[taisyti | redaguoti kodą]

327 metais pasiekė Pandžabą, kitais metais persikėlė per Indą, prie Hidaspo upės sumušė vietinio valdovo kariuomenę, bet išvarginta kariuomenė atsisakė vykti toliau.

Aleksandro mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

323 m. pr. m. e. gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje Aleksandras ruošėsi būsimajam žygiui į Arabiją. Kelionei buvo baigiami rengti šimtai laivų, o jų įgulos lavinosi lenktyniaudamos Eufratu. Tai turėjo būti milžiniško masto ekspedicija – buvo ketinama plaukti įlanka į pietus, kirsti sąsiaurį ir apiplaukti pietinį pusiasalio krantą, o tada traukti Raudonąja jūra link Egipto.

Vieną vakarą Aleksandras surengė pokylį savo laivyno vadui Nearchui[7], kitą vakarą – šventę Heraklio garbei. Puotos pabaigoje Aleksandras vienu dideliu mauku išgėrė visą taurę neskiesto vyno ir iš skausmo taip suriko, tarytum būtų patyręs smūgį. Jam pasidarė silpna, ir tik draugų padedamas nusigavo iki savo lovos. Kitą dieną jis vis dar buvo silpnas, smarkiai karščiavo. Jis vis dar manė netrukus pasveikti ir plauksiąs su savo laivais į Arabiją, bet jo bičiuliai dabar ėmė smarkiai nerimauti. Tarp karių pasklido žinia, kad karalius sunkiai serga. Artėjant trisdešimt trečiajam jo gimtadieniui karštligė nepasitraukė, skausmas sustiprėjo ir pats Aleksandras suprato, kad galas jau čia pat. Jis nusimovė savo karališkąjį žiedą su antspaudu ir atidavė jį savo draugui Perdikui[8], kad šis galėtų laikinai vykdyti regento pareigas, tačiau kas bus galutinis įpėdinis, liko neaišku. Imperijai grėsė suirutė, jeigu karalius aiškiai neišsakys savo valios. Galiausiai bičiuliai priėjo prie jo lovos krašto ir ėmė maldauti įvardyti savo įpėdinį: Kam palieki savo karalyste? Didžiulėmis pastangomis Aleksandras sušnabždėjo: Stipriausiajam. Su tais žodžiais Aleksandras užmerkė akis ir mirė[9].

Iš kart po Aleksandro mirties pasklido gandai, kad karalius buvo nužudytas[10][11][12]. Spėjama, kad Aleksandras mirė dėl natūralių priežasčių. Galimas daiktas, kad jis daugelį metų sirgo maliarija. Išgyvenęs daug sunkių sužeidimų, nepaliaujami dizenterijos užkratai ir ypač Indijoje, pradurtas plautis susilpnino jo pasipriešinimą ligai. Prie viso to pridėjo ir besaikis alkoholio vartojimas, įprastas Makedonijos karaliams. Jeigu jį nužudė ne maliarija, plaučių infekcija ar kepenų nepakankamumas, kita galima priežastis, galėjo būti vidurių šiltinė[13].

Aleksandro kūną buvo nutarta balzamuoti ir išsiųsti į Makedoniją, tačiau šiam planui sutrukdė Ptolemėjas[14] – jis užpuolė laidotuvių eiseną, pagrobė karaliaus kūną ir nusivežė jį į Egiptą. Ten jo kapas Aleksandrijoje tapo mėgstama keliautojų iš Graikijos ir Romos lankymo vieta; prieš prasidedant krikščionybės erai jį aplankė ir imperatorius Augustas.

Po Aleksandro[taisyti | redaguoti kodą]

Imperijos skilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Sužinoję apie Aleksandro mirtį, valdiniai persai pagal tradiciją nusiskuto galvas, o Darijaus motina Sisigambridė, nusimarino badu, tarytum praradusi savo tikrą sūnų[15].

Makedonų kareiviai netrukus ėmė kovoti tarpusavyje, nesutardami, kurį pretendentą į valdžią palaikyti: ambicingą žiedo turėtoją Perdiką, siūlė laukti, kol gims Aleksandro ir Roksanos vaikas; pėstininkų vadą ir konservatorių atramą Meleagrą, kuris rėmė Aleksandro netikrą brolį Aridajų; ar karaliaus vaikystės draugą karvedį Ptolemėją. Aleksandras paliko milžinišką imperiją, sudarytą iš atskirų teritorijų. Praliejus daug kraujo, skirtingų klikų vadai susitarė susitikti ir taikiai nuspręsti, kaip vadovauti imperijai. Tada kareiviai lygumoje už Babilono pražygiavo tarp perpus perpjauto šuns, taip pagal senovės makedonų tradiciją buvo pažymima karaliaus mirtis. Paskui įvykusiame pasitarime buvo nuspręsta, kad Babilone gyvenantis protiškai atsilikęs netikras Aleksandro brolis Aridajas įžengs į sostą kaip karalius Filipas III, o būsimasis Roksanos sūnus, jeigu gims berniukas, sukakęs tinkamo amžiaus, užims savo tėvo vietą. Niekas rimtai nežiūrėjo į Aridają kaip į valdovą, laikė jį tik laikinu ir pakeičiamu Makedonijos karališkosios dinastijos simboliu.

Pagrindiniams varžovams tiesiog reikėjo laiko įtvirtinti savo padėtį tose imperijos dalyse, kurias jie troško užvaldyti patys. Karvedžiai ir Roksanos vaikui neketino leisti būti kuo nors daugiau negu politiniu pėstininku. Aleksandro nesantuokinio sūnaus Heraklio, kurio jis susilaukė su savo meiluže perse Barsine[16], jie apskritai nelaikė svarstytinu kandidatu.

Per šį susitikimą buvo susitarta dėl imperijos padalijimo. Ptolemėjas gavo Egiptą, o Seleukui atiteko didžioji dalis Azijos. Antipatras[17] ir jo sūnus Kasandras išsaugojo valdžią Makedonijoje ir Graikijoje, o buvusiam karaliaus asmens sargybiniui Lisimachui atiteko Trakija.

Netrukus kilo pilietiniai karai, kruvina ilgametė kova, kurioje kiekviena pusė siekė sustiprinti tik savo pozicijas. Iš tų, kurie pažinojo Aleksandrą ir jam tarnavo, mažai kas mirė sava mirtimi. Perdikas nužudė Meleagrą šventykloje, kur jis bandė ieškoti prieglobsčio. Daugelis Meleagro šalininkų buvo numesti kariuomenės drambliams po kojomis ir sutrypti. Aleksandro žmona Roksana, pritariama Perdiko, netrukus nunuodijo Darėjo III dukterį Stateirą, kurią Aleksandras vedė Sūzuose, taip pat jos seserį ir įmetė abiejų moterų kūnus į šulinį.

Pati Roksana pagimdė berniuką, kuris buvo pavadintas Aleksandru IV. Perdikas, siekdamas savų tikslų, gynė ir motiną, ir vaiką, tačiau galiausiai žuvo Egipte, kovodamas su Ptolemėju. Roksana su jaunuoju sūnumi pabėgo į Makedoniją, kur juos mielai priėmė Aleksandro motina Olimpiada. Tačiau netrukus juos nužudė Kasandras ir taip nutraukė Aleksandro dinastiją.

Olimpiada nesiliovė rezgusi sąmokslų. Dalyvaudama kovose dėl valdžios ji nužudė daugelį Makedonijos kilmingųjų ir pelnė amžiną jų neapykantą. Galiausiai Kasandras ją suėmė ir, nors buvo pažadėjęs išsaugoti jai gyvybę, įsakė ją nužudyti.

Daugumos kitų Aleksandro draugų ir šeimos narių likimas buvo toks pat žiaurus. Į Makedoniją sugrįžusį netikrą karaliaus brolį Aridają nužudė trakų sargybiniai, tariamai vykdydami Olimpiados nurodymus. Sūnus Heraklis ir jo motina Barsinė, manoma, kad buvo nunuodyti Pergame[18].geriau neskaityk, nes tai nesamone tikrai tikrai

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Arianas, Anabasis, 2.4; Kurcijus, 3.1.22-4.15; Plutarchas, Aleksandro gyvenimas, 18.
  2. A. B. Bosworth Alexander the Great Part I: The events of the reign // Cambridge Ancient History. Vol. VI: The Fourth century B.C., Cambridge: Cambridge University Press, 1994 m. 806 psl.
  3. Kvintas Kurcijus, 3.13; Arianas, Anabasis, 2.11,15; Plutarchas, Aleksandro gyvenimas, 21; Justinas, 11.10; Polienas, 4.5; Plinijus, Gamtos istorija, 7.29; Strabonas, 13.1.27.
  4. Arianas, Anabasis, 2.13-15; Plutarchas, Aleksandro gyvenimas, 24; Kurcijus, 4.1; Diodoras Sikulas, 39.1-2
  5. Arianas, Anabasis, 2.15; Kurcijus, 4.1.15; Diodoras Sikulas, 16.45.
  6. A. B. Bosworth Alexander the Great Part I: The events of the reign // Cambridge Ancient History. Vol. VI: The Fourth century B.C., Cambridge: Cambridge University Press, 1994 m. 808 psl.
  7. Nearchas: Aleksandro vaikystės draugas iš Kretos. Iš pradžių buvo satrapas Mažojoje Azijoje, paskui karinio laivyno vadas Indijos upėse. Jis nuplukdė Aleksandro laivyną iš Indijos į Tigrą, vėliau aprašė savo žygdarbius veikale (tekstas prarastas), kuris buvo pagrindinis istoriko Ariano šaltinis.
  8. Perdikas: Oronto sūnus, buvo vienas iš Aleksandro kariuomenės vadų ir jo asmens sargybinis, o 324 m. pr. m. e. tapo raitininkų vadu, pakeitė Hefaisrioną. Jis buvo paskirtas Aleksandro ir Roksanos sūnaus globėju, bet žuvo karuose dėl valdžios paveldėjimo.
  9. Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ Vilnius, Tyto alba, 2012 m. 367–370 psl. ISBN 978-9986-16-909-3
  10. Arrian 1976 m. In de Sélincourt, Aubrey. Anabasis Alexandri. Penguin Books. ISBN 0-14-044253-7.
  11. Diodorus Siculus 1989 m. „Library of History“
  12. Plutarch 1919 m. In Perrin, Bernadotte. Plutarch, Alexander.
  13. Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ Vilnius, Tyto alba, 2012 m. 373 psl. ISBN 978-9986-16-909-3
  14. Ptolemėjas buvo patikimas karo vadas per karo žygi prieš persus. Jo memuarai (tekstas prarastas) apie Aleksandro žygį buvo pagrindinis šaltinis vėlesniems istorikams, ypač Arianui.
  15. Tai, kas vyko iš karto po Aleksandro mirties, geriausiai aprašė romėnų istorikas Kvintas Kurcijus (Quintus Curtius Rufus), 10.5-10.
  16. Barsinė: Artabazo II duktė, Memnono iš Rodo našlė, ji turėjo romaną su Aleksandru, pagimdė nuo jo sūnų, pavadino jį Herakliu.
  17. Antipatras: Filipo II pasitikėjimą turėjęs Makedonijos didikas, jo pavaduotojas. Vykdamas į karo žygį Azijoje Aleksandras paskyrė jį Makedonijos ir Graikijos regentu. Jis nugalėjo sukilusį Spartos karalių Agidą, bet vėliau neteko malonės ir turėjo pasitraukti. Svarbi figūra kovoje dėl valdžios po Aleksandro mirties.
  18. Philip Freeman, „Aleksandras Makedonietis“ Vilnius, Tyto alba, 2012 m. 373–375 psl. ISBN 978-9986-16-909-3

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]