Vilniaus šv. Teresės bažnyčia
54°40′30″ š. pl. 25°17′22.50″ r. ilg. / 54.67500°š. pl. 25.2895833°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Vilniaus |
| Dekanatas | Vilniaus I |
| Savivaldybė | Vilniaus miestas |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Adresas | Aušros Vartų g. 14 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1650 m. |
| Stilius | barokas |
Vilniaus šv. Teresės bažnyčia – bažnyčia, stovinti Vilniaus senamiesčio pietinėje dalyje prie Aušros Vartų. Priešais bažnyčią yra netaisyklingo keturkampio aikštelė, iš šiaurės ir šiaurės rytų riboja Šv Dvasios stačiatikių vienuolyno pastatai ir tvora. Bažnyčia vėlyvojo renesanso, baroko ir vėlyvojo klasicizmo stiliaus.[1]
Pamaldos laikomos lietuvių ir lenkų kalbomis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
1621 m. atvykę iš Liublino basieji karmelitai prie Medininkų vartų Vilniaus burmistro Ignoto Dubavičiaus ir jo brolio Stepono Dubavičiaus remiami pradėjo statytis vienuolyną. Pradžioje pastatyti nedideli vienuolyno namai, kurie apie 1633 m. išplėsti: padidinti gyvenamieji korpusai. Tuo metu šie namai buvo su aukštais dvišlaičiais stogais, turėjo kryžminius arba cilindrinius skliautus. 1627 m. buvo suręsta ir medinė bažnyčia. 1644 m. pastatyti vienuolyno ūkiniai pastatai.[1][2][3]
Už miesto gynybinės sienos XVII a. veikė basųjų karmelitų plytinė. Basieji karmelitai 1633 m. gavo paramą iš Pacų giminės. Būtent LDK kanclerio Stepono Kristupo Paco lėšomis buvo pastatyta nauja mūrinė šv. Teresės bažnyčia, kurios iki šių dienų išsaugotas beveik nepakeistas fasadas.[1][2][3]
Bažnyčią projektavo ir statybas prižiūrėjo Radvilų dvaro architektas Jonas Ulrichas. Pagrindinį fasadą projektavo Konstantinas Tenkala. Jis buvo pastatytas iš marmuro, granito ir smiltainio. Statyba buvo užbaigta 1650 metais. O jau 1652 m. (pagal kitus šaltinius 1654 m.) šv. Teresės bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius.[2][4][5]
1760 m. bažnyčia sudegė ir buvo atstatyta pagal J.K. Glaubico projektą. Po gaisro sumūrytas arkinis stogas, pastatyta varpinė. 1763–1765 m. vidus papuoštas skulptūromis ir freskomis, dekoruotas rokoko stiliumi. Iš to laikotarpio išsaugoti 9 altoriai. 1763–1765 m. bažnyčios vidus ištapytas Vilniaus dailininko Motiejaus Sluščianskio.[2]
1783 m. pastatyta mauzoliejinė Viešpaties Jėzaus koplyčia (vadinama Pociejų koplyčia) su skliautuotu kupolu. Ją rėmė Rogačevo seniūnas Mykolas Pociejus. Po šia koplyčia buvo įrengta Pociejų šeimos laidojimo kripta.[2][3][4]
Prancūzijos kareiviai per 1812 m. karą nuniokojo bažnyčios vidų, sudaužė dalį interjero ir altorių dekoro, kai kurias skulptūras.[1] Po karo bažnyčia restauruota. 1844 m. caro valdžia uždarė vienuolyną. Basieji karmelitai į Vilnių buvo sugrįžę beveik po šimto metų, tačiau po II pasaulinio karo vienuolyną vėl uždarius, karmelitų veikla Vilniuje nutrūko.[2][3][4][6]
1844 m. įkurta parapija. 1857 ir 1895 m. bažnyčia iš dalies restauruota.[4] 1861–1915 m. joje veikė mergaičių mokykla, 1918–1931 m. – Lietuvių Labdarybės draugijos išlaikomas mergaičių bendrabutis. Tuo metu čia gyveno moksleivės, amatininkės ir veikė amatų dirbtuvės.[6] 1912 m. per Dievo Motinos globos atlaidus lietuviams rytais leistos pridėtinės pamaldos ir pamokslai lietuvių kalba.
1927–1929 m. bažnyčios restauravimui vadovavo architektas Juliusas Klosas.[1] 1971–1976 m. bažnyčia perdažyta, restauruotas vidus (vadovas architektas Vidmantas Vitkauskas).[1]
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Eksterjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčia – ankstyvojo baroko stiliaus, asimetrinio plano, bebokštė, bazilikinė, su prišlieta Pociejų koplyčia ir varpine. Bažnyčia turi dvi koplyčias, jau minėtą Pociejų koplyčią ir Dievo Motinos Gerosios Patarėjos koplyčią, kurioje yra baroko stiliaus altorius. Už bažnyčios yra vienuolyno namai, kurie supa du kiemus. Už pagrindinių vienuolyno pastatų buvęs sodas tęsiasi iki Mikalojaus Daukšos gatvės, kur vienuolyno siena įsilieja į miesto gynybinę sieną.[1][2]
Bažnyčia plytų mūro, cokolis dekoruotas švedišku smiltainiu, pagrindinio fasado papuošimai yra iš juodo bei balto marmuro ir granito. Portalo kolonos padarytos iš granito ir balto marmuro. Taip pat iš šių medžiagų padaryti langų ir durų rėmai, balkonas, dvi piramidės, Pacų herbai su karūnomis. Mūrinė dviaukštė galerija jungia bažnyčią su Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia.[1][2] Bažnyčios aukštą stogą laiko dvigubų arkų mūrinė konstrukcija. Fasadą užbaigia trikampis frontonas su Vazų herbu jo timpane. Ant galinio fasado frontono ir ant Pociejų koplyčios yra du kryžiai, ant varpinės – trimituojančio angeliuko pavidalo vėtrungė. Pociejų koplyčia turi kupolą su žibintu.[1][2]
Interjeras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčios interjeras rokoko stiliaus, (išskyrus Pociejų koplyčią), gausiai dekoruotas, trinavis. Navas skiria pilioriai, dengti cilindriniais skliautais. Vidurinė didžioji nava dvigubai platesnė ir aukštesnė už šonines navas, ji dengta cilindriniu skliautu. Piliorius jungia sienos su arkomis. Šonines navas arkinės nišos suskaido į pereinamas koplyčias.[1][2] Šoninėje rytinėje navoje priešais Pociejų koplyčią įrengta nedidelė Dievo Motinos koplyčia. Bažnyčios skliautai dekoruoti sienų tapybos kompozicijomis.[1][2]
Bažnyčią puošia devyni altoriai, padaryti iš smiltainio, puošti rokoko stiliaus ornamentais, lipdiniais, kai kurios jų puošmenos auksuotos ir bronzuotos, altorių skulptūros sukurtos iš gipso. Visus altorius puošia kolonos. Didysis altorius – vienas vertingiausių altorių Lietuvoje, stovi prie presbiterijos galinės sienos, iš šonų įrėmintas piliastrų, viršuje yra reljefinis debesų frontonas. Kairėje altoriaus pusėje, arčiau altoriaus paveikslo, stovi liepsnojantį kalaviją laikančio pranašo Elijo figūra. Greta pranašo Elijo, pastatyta kryžių iškėlusio šv. Alberto Jeruzaliečio statula. Dešinėje altoriaus pusėje krašte stovi palmės šaką rankoje laikančio šv. Angelo Kankinio skulptūra. Dešinėje altoriaus pusėje, arčiau jo centre kabančio Simono Čechavičiaus paveikslo, stovi vienuolio, rankoje laikančio širdį, figūra.[7]
Presbiterijos šoniniai altoriai mažesni, vienodi. Dar keturi mažesni altoriai pastatyti prie piliorių arkinėse angose, kurios jungia navas.[1][2]
Bažnyčios sakykla pritvirtinta prie rytinės pusės pirmojo nuo presbiterijos pilioriaus. Ji sudaryta iš tribūnos ir stogelio, padaryta iš medžio, papuošta auksuota skarda, kartušais, skulptūra padaryta iš gipso, pastatyta ant stogelio. Sakykla rokoko stiliaus. Presbiterijos dešinėje sienoje įmūryta bažnyčios pastatymui ir pašventinimui atminti skirta paminklinė lenta.[1][2] Bažnyčios vargonų prospektas medinis, neobarokinis. Vargonai papuošti paauksuotais drožiniais ir angeliuko skulptūrėle. Vargonai aštuoniolikos registrų.[1][2]
Bažnyčios sietynai padaryti iš metalo ir krištolo, pakabinti didžiojoje navoje, ampyro stiliaus. Bažnyčios sienos papuoštos paveikslais, freskomis.[1][2]
Bažnyčios darbo valandos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šv. mišios vyksta šiokiadieniais ir šeštadieniais lenkų kalba 17.00 val., lietuviškai 18.00 val., sekmadieniais – lenkų kalba: 9.00, 11.00, 13.00, 17.00 val., lietuviškai: 18.00 val. Bažnyčia atidaryta pirmadieniais-sekmadieniais nuo 7.00 iki 19.0 val.[8]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 J.Bielinis ir kt. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas. Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988.
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
- ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
- ↑ 6,0 6,1 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
- ↑ Marius Jonaitis. Ką Vilniaus šv. Teresės bažnyčios didžiojo altoriaus skulptūros pasakoja apie karmelitų ordiną? Skelbta „Bernardinai.lt", 2018. [1]
- ↑ Vilniaus arkivyskupijos informacija. [2]
