Vilniaus miesto gynybinė siena
| Vilniaus miesto gynybinė siena | ||
|---|---|---|
| Vieta | Vilnius | |
| Naudotas | 1522–XVIII a. pab. | |
Vilniaus miesto gynybinė siena – akmeninė ir mūrinė Vilniaus miesto siena, pastatyta XVI a. pradžioje.
Gynybinės sienos statyba ir reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Lietuvai ir sostinei vis didesnę grėsmę ėmė kelti Krymo chanatas ir nauju rytų slavų centru virstanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. Su didžiuliais teritoriniais nuostoliais 1503 m. pasibaigė antrasis LDK-Maskvos karas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, tenkindamas Vilniaus gyventojų prašymą, privilegijoje, išleistoje Gardine 1503 m. rugsėjo 6 d., liepė išmūryti miesto gynybinę sieną.[1][2] Sienos statybas savo lėšomis rėmė Vilniaus vyskupas Albertas I Taboras, jis ir pašventino sienos statybų pradžią.
Iki to laiko Vilnius nebuvo aptvertas mūrine siena, o sostinės gynyba koncentravosi aukštutinėje ir žemutinėje Vilniaus pilyse. Statyti miesto sieną 1503 m. nusprendė patys miesto gyventojai, kuriuos įbaugino totorių įsiveržimai, kurie tais metais pasiekė krašto gilumą net už Vilniaus. Totoriams atremti Aleksandras buvo pašaukęs į kariuomenę Vilniaus miestelėnus. Miestiečių prašomas jis leido miestelėnų lėšomis aptverti sostinę siena, o joje įrengti penkerius vartus prie svarbiausių kelių: Vilniaus, kuris ėjo per Neries tiltą, pro Šnipiškių kaimą į Ukmergę, Trakų, Medininkų, Spaso, ėjusių į Užupio priemiestį bei Polocką, ir Pilies. Pilies vartai turėjo būti išmūryti ten, kur miesto siena jungėsi su didžiojo kunigaikščio dvaro siena, Pilies gatvės pradžioje, kuriuose dieną ir naktį turėjo budėti sargyba. Leidime bendrais bruožais nurodyta fortifikacijų linija ir vartų vietos. Greitesniam darbų vykdymui karalius vieneriems metams atleido miestiečius nuo kariuomenės prievolės. Paskubomis per metus pastatyta siena su vartais. Vėliau siena buvo perstatyta ir vartų atsirado daugiau.[1]
Statyti sieną privalėjo visi miesto gyventojai, o tie, kurie negalėjo statyti mūro, turėjo pastatyti aštriakuolių sieną. Gynybinės sienos statyba buvo baigta 1522 metais. Siena turėjo dešimt vartų ir penkis bokštus. Ji buvo beveik pustrečio kilometro ilgio, kai kuriose vietose siekė iki 10-12 metrų aukščio. Sienos viršuje buvo įrengtos dengtos galerijos sargybiniams vaikščioti, pačioje sienoje - šaudymo angos.[1][2]
Gynybinę sieną supo gilūs grioviai. Vanduo buvo tiekiamas iš prie Medininkų vartų tekėjusių upelių.[1]
Vienu iš sienos architektų statytojų įvardinamas Mykolas Enkingeris, iki 1506 m. dirbęs Vilniuje.[1]
Gynybinė siena Vilnių padalino į miesto ir priemiesčių dalis. Miestelėnai buvo pavaldūs magistratui, o priemiesčių gyventojams magistratas galios neturėjo. Miesto gyventojai negalėjo verstis žemdirbyste, tuo galėjo verstis priemiesčių gyventojai. Buvę Vilniaus priemiesčiai: Užupis, Paplavos, Lukiškės, Šnipiškės, Antakalnis. Taip pat išskiriami Rūdininkų, Žvejų, Aušros vartų priemiesčiai, teritorija, buvusi už Trakų vartų ir teritorija aplink Žaliąjį tiltą.[3]
Siena 1648 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gresiant Maskvos įsiveržimui į Lietuvą buvo imtasi rekonstruoti Vilniaus miesto gynybinius objektus. Patyręs LDK kartografas Frydrichas Gedkantas 1648 m. sudarė miesto gynybinės sienos ir priemiesčių, tarp jų – Lukiškių ir gretimų laukų planą, taip pat Kauno, Tauragės ir Virbalio miestų planus.[4]
Matyt, vienas iš svarbesnių pokyčių – netoli Subačiaus vartų pastatyta bastėja. Ji turėjo artilerijos ugnimi atmušti priešą nuo miesto.
Frydricho Gedkanto sudarytame plane išskirti šie gynybinės sienos objektai (pagal laikrodžio rodyklę):
- Aušros (Medininkų) vartai – gotikinio stiliaus vartai, stovintys Aušros Vartų gatvėje, buvo vieni iš penkių (vėliau devynerių) vartų. Vėliau virš vartų arkos pastatytas fasadas su penkiomis ambrazūromis ir renesansinio stiliaus atiku. Aušros Vartai iki XVI a. pabaigos dažniausiai vadinti Krėvos (brama Krewska), paskui Medininkų (brama Miednicka) vardu, nes pro juos ėjo kelias iš Vilniaus į senąsias Krėvos ir Medininkų pilis. Vėliau pradėti vadinti Aštriaisiais Vartais (lot. Porta acialis, lenk. Ostra Brama). Pirmą kartą šis pavadinimas randamas 1594 m. Vilniaus miesto aktuose (Vaito knyga). Spėjama, kad vardas bus kilęs nuo miesto dalies, kurioje jie stovėjo. Makovskio raižinyje matoma, kad apie 1600 m. šis miesto galas tikrai buvo siaurutis, lyg smailus ragas. Ši miesto dalis vadinta Aštriuoju Galu (lenk. Ostry Koniec). Dabartinis Aušros Vartų pavadinimas yra neaiškios kilmės ir greičiausiai sugalvotas vėlesniais laikais, nes jokių atitikmenų ankstesnių laikų dokumentuose nėra. Taip vartų nevadino ir Vilniaus apylinkių lietuviai. Šis pavadinimas pirmiausia aptinkamas XX a. pradžios lietuviškuose laikraščiuose.
- Rūdninkų vartai – dar XIV a. čia ėjęs kelias į Rūdninkus (dabar – Rūdninkų ir Pylimo g. sankryža), o XV a. pro čia įvažiuodavo ir išvažiuodavo kunigaikščio svečiai, nes už keturių mylių nuo Vilniaus, šalia to kelio, 1470 m. Kazimieras Jogailaitis pastatęs rūmus. XVI a. atkarpa nuo rotušės iki miesto sienos, pavadinta Rūdninkų gatve, taip pat ir miesto sienos vartai.
- Trakų vartai – vartai stovėjo arti Trakų ir Pylimo gatvių sankryžos. Trakų keliu taip pat buvo vykstama į Gardiną, Kijevą. 1794 m. prie Trakų vartų sukilėliai susirėmė su caro kariuomene.
- Vilijos (Vilniaus) vartai – vartai apytiksliai stovėjo dabartinių dabartinių Benediktinių ir Šv.Ignoto (anksčiau – S. Žuko ir L. Giros) gatvių sankryžoje, kelias vedė į Neries upės prieplauką ir Ukmergės kelią, kuriuo XIV a. – XVI a. vyko susisiekimas su Ryga. Vartų pavadinimas kilo nuo upės (Neries) pavadinimo – Vilijos. XVIII a. vartai imti vadinti Vilniaus vardu.
- Totorių vartai – vartų bokštas stovėjęs Benediktinių ir Totorių gatvių susikirtimo rytų pusėje. Pavadinimas kildinamas nuo neva bokštą saugojusių totorių karių.
- Marijos Magdalenos (Šlapieji) vartai – vartai stovėjo dabartinių L. Stuokos – Gucevičiaus ir Universiteto gatvių sankryžoje. Antrosios gatvės dalis nuo de Reusų rūmų iki centrinio telegrafo anksčiau vadinta „Šlapiąja“, nes čia buvusi žema, durpinga bei drėgna vieta. Kita vardą jie gavo dėl netoliese stovėjusios Marijos koplyčios. Vartai įrengti geresniam miestiečių susisiekimui su vakariniais Vilniaus priemiesčiais. Gynybinio bokšto nebuvo, tik įvažiavimo anga sienoje.
- Pilies vartai – miesto gynybinė siena jungėsi su žemutinės pilies teritorijos aptvaro siena ir sudarė su ja vientisą gynybinę sistemą. Vartai buvo didžiojo kunigaikščio žemėje. XVIII a. antroje pusėje jie buvo jau rekonstruoti ir triaukščiame tribunolo rūmų pastate išsiskyrė panašiomis baroko formomis.
- Bernardinų vartai – vartų bokštas stovėjo netoli Bernardinų bažnyčios, ties tiltu į Užupį. Pavadinimas kilo nuo Bernardinų bažnyčios ir gatvės, ėjusios iki Užupio tilto. Gynybiniu atžvilgiu bokštas buvo silpnas, nes iš šiaurės miestą patikimai saugojo ir gynė tvirtovinė Bernardinų bažnyčia.
- Išganytojo (Spaso) vartai – vartų bokštas stovėjo arti Vilnios, prie kelio, vedančio į Užupio priemiestį ir toliau į Polocką. Miesto teritorijoje kelio tęsinys ėjo Bokšto skersgatviu.
- Subačiaus vartai ir Vilniaus gynybinės sienos bastėja – vartų bokštas stovėjo dabartinių Bokšto, Subačiaus ir Strazdelio gatvių sankryžoje. Dabar jo pamatų likučiai yra po Subačiaus gatvės važiojamąja dalimi. XVII a. jie buvo rekonstruoti ir su bastėja sudarė vientisą gynybinę liniją Vilniaus pietryčiuose. Architektūriniu požiūriu Subačiaus vartų bokštas buvo bene vertingiausias Vilniaus miesto gynybinėje sienoje. Jo viršutinį aukštą supo ne tik paprastos angos, skirtos šaudyti tolyn, bet ir mašikulos, pro kurias galima šaudyti žemyn, į pačią vartų papėdę.
Siena 1785–1786 m[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1785–1786 m. Pranciškus Smuglevičius LDK Vyriausiojo tribunolo maršalkos Adomo Kazimiero Čartoriskio ir LDK kanclerio Joachimo Chreptavičiaus užsakymu nutapė Vilniaus miesto ir jo architektūros vaizdų ciklą, kuriame užfiksuoti šie gynybinės sienos elementai:
- Aušros (Medininkų) vartai
- Bokštas (netoli dabartinės Halės turgavietės) ir gynybinės sienos dalis
- Rūdininkų vartai
- Subačiaus vartai
- Gynybinė siena netoli Subačiaus vartų
- Trakų vartai
- Vilijos vartai
Sienos naudojimas karinių konfliktų metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindiniai išbandymai sienai teko švedų tvano metu, kai daugelis sienos bokštų 1655–1661 m. karo prieš Rusiją metu buvo sugriauti, vėliau atstatinėjami.
Siena stipriai nukentėjo ir Šiaurės karo (1700–1721) metu.
Sienos griovimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1799–1802 m. rusų paskirti miesto administratoriai nuosekliai griovė miesto sieną:
- Aušros Vartai – palikti nenugriauti, matyt, dėl čia laikomo ir labai garbinamo švento paveikslo
- Rūdninkų vartai – 1800 m. galutinai sugriauti ir nebeatstatyti
- Trakų vartai – po 1794 m. susirėmimų vartai gerokai nukentėjo, bet tų pačių metų spalį buvo vėl atstatyti. 1803 m. vartų bokštas pradėtas griauti, tačiau magistratui pritarė gubernatorius ir buvo įsakyta bokštą remontuoti. 1804 m. bokštas vėl pradėtas griauti, nugriautas ir nebeatstatytas
- Vilijos (Vilniaus) vartus smarkiai apgadino 1715 m. gaisras, bokštas smarkiai nukentėjo per 1794 m. sukilimą. 1802 m. lapkričio 24 d. magistrato įsakymu vartai nugriauti, nepaliekant ant žemės paviršiaus jokių pėdsakų. Bokšto plytos panaudotos pirklių rūmų (dabar Valstybinė filharmonija) rekonstrukcijai.
- Totorių vartai kaip gynybiniu atžvilgiu silpni 1672 m. stiprinant gynybinę sieną buvo užversti rąstais ir užpilti žemėmis. Visgi, dar XVIII a. pabaigoje vartų bokštas buvo trijų aukštų, dengtas čerpių stogu. 1802 m. buvo įsakyta vartų bokštą nugriauti.
- Marijos Magdalenos (Šlapieji) vartai – XVII a. pabaigoje magistras įsakė uždaryti tuos miesto sienos vartus, kurie neturėjo stiprių gynybinių bokštų, todėl vartai 1677 m. buvo užmūryti ir daugiau nebenaudojami.
- Pilies vartai – XIX a. pradžioje vartai nugriauti
- Bernardinų vartai – XIX a. pradžioje vartų bokštas nugriautas
- Spaso vartai – 1794 m. sukilimo metu caro kariuomenė vartų bokštą gerokai apgadino. 1801 m. magistratas ragino ekonomus greičiau vartus nugriauti, tai ir buvo padaryta. Akmenys ir plytos panaudoti tilto per Vilnią remontui.
- Subačiaus vartai – 1801 m. gegužės 27 d. magistrato įsakymu vartų bokštas buvo nugriautas. Dalis bokšto plytų panaudota artilerijos kareivinių krosnių statybai, pirklių rūmų rekonstrukcijai.
Sienos restauravimas ir liekanos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1961 m. – restauruota sienos dalis ties Strazdelio ir Subačiaus g. (Subačiaus vartų zona) – architektai Bronislovas Krūminis ir Sigitas Benjaminas Lasavickas[5]
1966 m. – pradėti archeologiniai ir architektūriniai bastėjos tyrimai bei atstatymo darbai: atstatytas ir uždengtas stogu bokštas, restauruotas patrankų patalpos vidus ir juos jungiantis tunelis.
1974 m. – vedant lietaus kanalizaciją, Subačiaus vartų bokšto pamatų fragmentai buvo iš dalies atidengti, ištirti ir užfiksuoti. Subačiaus vartų bokšto pamatų yra išlikę apie pusę.
1975 m. tiesiant šiluminę trasą dalis išlikusių Totorių vartų bokšto pamatų buvo atkasti, ištirti ir užfiksuoti. Yra išlikę apie trečdalis pamatų.
1987 m. bastėjoje atidarytas muziejus, kuriame eksponuojami XV a. – XIX a. ginklai ir ginkluotė: akmeniniai patrankų sviediniai, senosios patrankos ir raitelių apsauginiai šarvai.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
- ↑ 2,0 2,1 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
- ↑ Sudarė Eugenijus Manelis, Romaldas Samavičius. Vilniaus miesto istorijos skaitiniai. Vilnius: Vilniaus knyga, 2001. ISBN 9955-490-03-9.
- ↑ Algirdas Matulevičius. Frydrichas Gedkantas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 479 psl.
- ↑ Algimantas Mačiulis. Bronislovas Krūminis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 141 psl.