Aušros Vartų gatvė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Aušros Vartų gatvė
Vilnius Ostrobramska.jpg
Gatvė, žvelgiant iš Aušros Vartų koplyčios
Gyvenvietė Vilnius
Ilgis 0,7 km
Pradžia Senamiestis
Pabaiga Senamiestis
Miesto dalys Vilniaus senamiestis

Aušros Vartų gatvėgatvė, esanti Vilniuje, Senamiestyje. Pratęsdama Didžiąją gatvę, ji driekiasi įkalne iš šiaurės į pietus nuo sankryžos ties Subačiaus gatve iš vienos pusės ir Etmono gatve iš kitos pusės link Aušros vartų – senųjų miesto gynybinės sienos vartų su Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, koplyčia. Toliau Aušros Vartų gatvė tęsiasi iki geležinkelio viaduko, kur šioje atkarpoje vyksta automobilių eismas. Už viaduko ją pratęsia Liepkalnio gatvė.

Kartu su Didžiąja ir Pilies gatvėmis yra senamiesčio išdėstymo struktūrinė ašis, pratęsianti kelią, kuris vedė iš Minsko ir Ašmenos pro Medininkus, o miesto viduje jungė su turgaus (vėliau rotušės aikšte), populiaria pasivaikščiojimų ir turistinių maršrutų vieta su žymiais miesto architektūros, istorijos ir kultūros objektais.

Aušros vartų gatvė ir vartai pavadinti nuo taip vadintos miesto dalies. Gatvė už vartų buvo vadinama Medininkų vieškeliu.[1] Lietuvos TSR laikais gatvė buvo pavadinta rusų rašytojo Maksimo Gorkio vardu.

Aušros vartai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Aušros vartai.
Medininkų arba Aušros vartai (Pranciškus Smuglevičius, XVIII a. pab.)
Aušros Vartų gatvė su priekyje esančiais Aušros vartais (iš J. K. Vilčinskio „Album Wileńskie", 1846 m.)

Vieninteliai Vilniaus mieste išlikę gynybinės sienos vartai - Aušros vartai anksčiau buvo vadinami Medininkų vartais, kadangi pro juos ėjo kelias į Medininkus. Taip pat pro šiuos vartus galima buvo patekti į Krėvą ir Lydą. Medininkų vartai paminėti 1514 m. Žygimanto Senojo privilegijoje. Medininkų vartai pavaizduoti Brauno ir Hogenbergo atlase dar be koplyčios. Dailininkas Pranciškus Smuglevičius juos nupaišė stambiu planu iš pietryčių pusės su visomis detalėmis. Už vartų buvusios kapinės panaikintos XVIII a. pabaigoje.[2][3][4]

Aušros vartų gynybinis bokštas kvadratinis, trijų aukštų. Jo sienos 2 -2,6 metrų storio. Pirmąjį bokšto aukštą sudaro įvažiavimo arka. Joje buvo pakeliamosios grotos bei vartai. Antrame ir trečiame aukštuose buvo įrengtos nišos šauliams su šaudymo angomis. XVII a. pradžioje bokšto viršuje įrengtas atikas. Jame užmiesčio pusėje buvo pavaizduoti du grifai, kurie laikė skydą su Vyčiu. 1986-1987 m. šis Vytis buvo restauruotas.[2][3][4]

Aušros vartai Vilniuje

Vartai iš abiejų pusių turėjo paveikslus. Vartų fasade iš priemiesčio pusės buvo Kristaus Išganytojo paveikslas, iš miesto pusės kabojo Marijos paveikslas. Virš vartų yra koplyčia su minėtu stebuklinguoju Dievo motinos paveikslu, kurį nuo 1668 m. globojo vienuoliai karmelitai. Dėl vartų paveikslas gavo Švenčiausios Aušros vartų Dievo motinos vardą. Medinė koplytėlė, į kurią buvo perkeltas paveikslas, pastatyta 1671 m. Ši koplytėlė sudegė. Vietoj jos buvo pastatyta dabartinė koplyčia, kuri yra barokinio stiliaus. 1789 m. architektas Pietras de Rossi pastatė laiptus ir uždarą galeriją. 1829 m. koplyčia restauruota klasicistiniu stiliumi. Koplyčios vidus papuoštas piliastrais, visaapimančios akies (Apvaizdos akies) bareljefiniu atvaizdu ir lotynišku užrašu „Mater misericordiae sub tuum praesidium confugimus“.[4][5]

1927 m. Švenčiausios Aušros vartų Dievo motinos paveikslas vainikuotas, jam oficialiai suteikus Gailestingumo Dievo motinos titulą. Šis paveikslas šiuo metu gausiai lankomas Vilniaus turistų. Yra matomas iš gatvės ir didesnėms piligrimų grupėms.[6]

Šv. Teresės bažnyčia ir basųjų Karmelitų vienuolynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia.
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios ir basųjų Karmelitų vienuolyno ansamblis (1850 m., nežinomo autoriaus paveikslas, saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje)

Nuo Aušros vartų Šv. Teresės bažnyčios ir basųjų Karmelitų vienuolyno pastatai stovi iš dešinės pusės (Aušros vartų g. 12-14). Vienuolynas pastatytas basųjų karmelitų 1621-1624 m., barokinio stiliaus bebokštė bažnyčia – 1633-1654 metais pagal Radvilų dvaro architekto Jono Ulriko projektą. Tiek vienuolyną, tiek bažnyčią rėmė Steponas Pacas. Bažnyčią pašventino 1652 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius. Vienuolyno namai su kiemais yra už bažnyčios. Už vienuolyno pastatų buvo sodas.[3]

Šv. Teresės bažnyčios fasadas pastatytas iš marmuro, granito, smiltainio, jos stogą remia keturios akmeninės arkados. Bažnyčios portalą puošia poliruoto granito kolonos. Bažnyčios trikampiame frontone pavaizduotas Pacų herbas.[2][3]

Bažnyčios trinavis vidus išpuoštas šv. Teresės gyvenimo istoriją pasakojančia sienų tapyba. Bažnyčią freskomis ištapė [[Motiejus Sluščianskis]. Altorius puošia Simono Čechavičiaus ir Kanuto Rusecko paveikslai. Ant bažnyčios sienų yra karmelitų emblema – kalnas su kryžiumi viršūnėje ir trys žvaigždės. [2][6]

Virš pietvakarinio bažnyčios kampo iškyla trijų pakopų varpinė su vėtrungės formos trimitu. Vartai į kairę nuo pagrindinio bažnyčios fasado veda į karmelitų vienuolyno kiemus, atskirtus vienas nuo kito arkomis. Už jų buvo išsaugota dalis miesto sienos. Iš bažnyčios vidaus per duris galima patekti į Aušros vartų koplyčią.[2][3] [6]

Karmelitų vienuolyną uždarė Rusijos caras 1844 m. 1935 m. karmelitai buvo sugrįžę, tačiau po II pasaulinio karo sovietinei valdžiai vienuolyną vėl uždarius, jų veikla nutrūko. Vietoj Karmelitų vienuolyno, jo pastatuose šiuo metu įsikūręs Vilniaus arkivyskupijai priklausantis viešbutis „Domus Maria“. Čia veikia ir „Marijos radijas“. [6]

2008-2010 m. buvo restauruotas šv. Teresės bažnyčios fasadas. [3]

Stačiatikių Šventosios Dvasios cerkvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė.
Šv. Dvasios cerkvės ir vienuolyno vartai

Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė (Aušros vartų g. 10) ir stačiatikių Šventosios Dvasios vienuolynas įsteigti 1596 m. Cerkvė buvo medinė, sudegė. Vėliau pastatyta mūrinė barokinė su kupolu per vidurį. Cerkvę ir vienuolyną juosia bizantinių formų vartai. Vienuolynas stovi iš dešinės pusės nuo cerkvės, varpinė – iš kairės pusės.[2][3] [6]

1749 m. Cerkvės ir vienuolyno pastatus apnaikino gaisras. Po gaisro pastatų ansamblį baroko stiliumi rekonstravo architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Vidurinę cerkvės navą nuo apsidės atitveria barokinis ikonostatas, įrengtas 1756-1757 metais.[2][3][5]

1812 m. cerkvė vėl kentėjo nuo gaisro. Joje vyko remontai. Nuo 1826 m. cerkvėje ilsisi stačiatikių šventųjų Antonijaus, Joano ir Eustachijaus palaikai.[3]

Šv. Dvasios cerkvę ir vienuolyną juosiantys Žemės rutuliu ir kryžiumi užsibaigiantys vartai pastatyti 1845 m.[3]

Vienuolyno komplekse veikia Vilniaus stačiatikių arkivyskupijos kurija.[3]

„Medininkų” restorano ir „Europos” viešbučio pastatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aušros vartų g. 68 namas ilgą laiką priklausė Šv. Dvasios vienuolynui. Šis pastatas statytas XV-XVI a. ir pradžioje buvo belangis. Po 1653 m. gaisro namas rekonstruotas. Tuomet jo fasadas buvo papuoštas sgrafitu. XVII-XVIII a. namą nuomojo Vilniaus magistrato nariai. Vėliau šis namas atiteko Ukmergės pavieto žemės teisėjui, kuris namą restauravo. Vėliau namą remontavo, jį perėmęs pirklys. Namas dar kartą remontuotas po XVIII a. gaisrų. Tuomet aptinkuotas sgrafitas, panaikintas frontonas. 1970 m. namas tyrinėtas ekspertų.[3]

Šiuo metu Aušros vartų g. 8 name įsikūręs „Medininkų“ restoranas, o Aušros vartų g. 6 – Europos viešbutis. Pastatai sujungti. Manoma, jog prieš Šv. Dvasios cerkvės veikusi stačiatikių Šv. Elenos ir Šv. Konstantino kongregacija patalpas turėjo Aušros vartų g. 6 pastate. [3]

Bazilijonų vartai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemiau Aušros vartų stovi Bazilijonų vartai (Aušros vartų g. 7 ir 9). Bazilijonų kompleksas turi 4 kiemus, iš kurių trys kiemai uždari. Į dešinę nuo vartų buvusio moterų bazilijonių vienuolyno pastatai. Šiuo metu vienuolyno pastate veikia dailės galerija, taip pat turizmo agentūra, kavinės. Iš gatvės patenkama į vienuolyno kiemą. Iš kiemo matyti kalva, ant kurios stovi vyrų vienuolynas ir Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčia su bokšteliais (Aušros Vartų g. 7B).[6]

Bazilijonų vartai 17,5 metrų aukščio, 10,8 metrų pločio, suskaidyti į tris dalis. Už pirmųjų vartų, yra šiek tiek mažesni antrieji vartai. Vidurinėje dalyje yra niša su balkonu ir trikampe Apvaizdos akimi bei Švč. Trejybės bareljefu. Vartus pastatė architektas Jonas Kristupas Glaubicas.[3][6]

Lietuvos nacionalinė filharmonija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Lietuvos nacionalinė filharmonija.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmai

Aušros vartų g. 5 , įsikūrusi Lietuvos nacionalinė filharmonija. 1492 m. LDK kunigaikštis Aleksandras Vilniaus pirkliams suteikė sankrovos teisę, pagal kurią atvykusieji pirkliai negalėjo aplenkti miesto ir prekiauti tarpusavyje. Dėl to buvo pastatyti pirklių užvažiuojamieji namai. XVIII a. pastatas jau vadinamas svečių namais. 1810 m. architektas Žozefas Pusjė pastatą rekonstravo, suremontavo jo stogą, vidų. 1899-1902 m. pastatas iš esmės perstatytas. Buvo pastatyti keturių aukštų rūmai su koncertų sale, siekiant juos pritaikyti miesto teatrui.[3]

Nuo 1904 m. šiuose rūmuose veikė Petro Vileišio įsteigtas pirmasis lietuviškas knygynas. 1905 m. šiuose rūmuose įvyko pirmasis lietuviškas vakaras, kuriame koncertavo Mikas Petrauskas. 1906 m. rūmuose įvyko pirmosios lietuvių operos „Birutė“ premjera. 1905 m. gruodžio 4-5 d. šiuose rūmuose posėdžiavo Didysis Vilniaus Seimas.[7]

Šalia Aušros Vartų gatvės 2018 m. lapkričio 23 d. atidaryta Nepriklausomybės akto signataro, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus aikštė, kurioje atidengta ir Jono Basanavičiaus skulptūra. [8]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Juzefas Ignacas Kraševskis. Vilnius. Nuo jo pradžios iki 1750. III tomas. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, iš lotynų kalbos vertė Violeta Radvilienė, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. Vilnius: Mintis, 2019. ISBN 978-5-417-01112-2.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  3. 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 3,13 3,14 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  4. 4,0 4,1 4,2 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  5. 5,0 5,1 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 6,6 Irena Vaišvilaitė. Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių. Vilnius: Baltos lankos, p. 92. ISBN 978-9955-23-952-9.
  7. Lietuvos nacionalinės filharmonijos interneto svetainėje pateikta istorija. [1]
  8. Vilniuje susirinkus miniai žmonių atidengtas paminklas Jonui Basanavičiui, 2018. [2]