Simonas Čechavičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Simonas Čechavičius
Szymon Czechowicz.jpg
Simonas Čechavičius „Autoportretas“ 1775.
Gimė: 1689 m. liepos 22 d.
Krokuva
Mirė: 1775 m. liepos 21 d. (85 metai)
Varšuva
Tėvas: Jonas Čechavičius
Veikla: tapytojas

Simonas Čechavičius (lenk. Szymon Czechowicz; 1689 m. liepos 22 d. Krokuvoje – 1775 m. liepos 22 d. Varšuvoje) – tapytojas, dirbęs Lenkijos karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, t. y. Abiejų Tautų Respublikoje, taip pat Lvovo srityje. Laikomas vienu žymiausių XVIII amžiaus antros pusės Abiejų Tautų Respublikos tapytojų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simonas Čechavičius gimė bajorų šeimoje, auksakalio Jono Čechavičiaus šeimoje. Anksti neteko tėvų. Simonas ankstyvaisiais jaunystės metais grojo Pranciškaus Maksimiliano Osolinskio dvaro kapeloje, vėliau šiek tiek mokėsi tapybos meno pas nežinomą dailininką. Minėto magnato Osolinskio padedamas, maždaug nuo 1714 m. išvyko į Romą, kur įstojo mokytis į Švento Luko akademiją (it. Accademia di San Luca) dailės. Tarp jo mokytojų buvo žinomas dailininkas Karlas Maratti. Besimokydamas gavo du minėtos Dailės akademijos apdovanojimus už dvejus tapybos darbus.

Nuo 1725 m. Simonas Čechavičius priklausė Panteone veikiančiai Congragazione dei virtuosi brolijai. Buvo uolus šios brolijos narys, nepraleido nei vieno brolijos susirinkimo.

Gyvendamas Romoje Simonas Čechavičius analizavo Rafaelio kūrybą, iš Vatikano Gobelenų galerijos (it. Galleria degli Arazzi) kopijavo gobelenus, nutapė keletą Romos bažnyčių paveikslų. Taip pat gaudavo užsakymų ir iš Lenkijos. Tuo laikotarpiu tapė paveikslus Krokuvos bažnyčioms, taip pat Kelcų Soborui.

1731 m. Simonas Čechavičius grįžo į Lenkijos karalystę. Stengėsi gauti dailininko vietą Augusto II rūmuose, tačiau jam nepavyko.

Gyveno Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, tapė paveikslus religine tematika.

1753 m. ir 1770 m. Simonas Čechavičius gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Būtent čia jis nutapė pačius vertingiausius savo kūrinius. Apie 1770 metus jis nutapė 44 paveikslus Polocko kolegijai (brus. Полацкая езуіцкая акадэмія). Žinomi dailininko kūriniai: Popiežiaus Pauliaus III, Popiežiaus Grigaliaus XIII, Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus, karaliaus Stepono Batoro portretai.

Paskutinius gyvenimo metus Simonas Čechavičius praleido Varšuvoje, kur su mokinių pagalba tapė paveikslus Varšuvos bažnyčioms. Dailininkas mirė Varšuvoje. Palaidotas brolių kapucinų kriptoje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Simonas Čechavičius tapė portretus, taip pat monumentalistinės dailės paveikslus. Vienas ankstyviausių jo kūrinių – „Krikščionybė“, esantis Romos šv. Stanislovo bažnyčios zakristijoje (pagal Guido Reni paveikslą. Šv. Stanislovo bažnyčia susijusi ir su lietuvių katalikų istorija. Prie jos glaudėsi piligrimai, atvykstantys į Romą iš Abiejų Tautų Respublikos.

Ant drobės dailininkas nutapė paveikslus „Kristus tarp Fariziejų“ (pagal Peter Paul Rubens graviūrą su kompozicija), taip pat „Kūdikių žudynės Betliejuje“ pagal Guido Reni.

Simonas Čechavičius nutapė Jono Frederiko Sapiegos, kunigaikščio Mykolo Juozapo Masalskio portretus.

Vilniuje Simonas Čechavičius nutapė paveikslus Vilniaus šv. Teresės bažnyčiai, Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčiai, Dominikonų Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčiai, Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčiai, Vilniaus Šv. Stepono bažnyčiai.

Savo kūriniams Simonas Čechavičius naudojo Rafaelio, flamandų dailininkų tapybos techniką. Taip pat jam įtaką padarė Peter Paul Rubens, Guido Reni kūriniai.

Simono Čechavičiaus tapyba buvo populiari XIX amžiaus Lietuvoje, ją kopijavo nemaža dalis dailininkų. Dailininko paveikslų yra Lietuvos, taip pat Baltarusijos bažnyčiose. Iš žinomiausių „Šventasis Juozapas“ ir „Šv. Jonas Krikštytojas“.

Dailininko darbai saugomi kunigaikščių Čartoriskių muziejuje, Krokuvos nacionaliniame muziejuje, Varšuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Lvovo paveikslų galerijoje, Valstybiniame Rusų muziejuje Sankt Peterburge.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Janonienė R. Čechavičius Simonas// Lietuvos dailininkų žodynas / Sudarytoja Aistė Paliušytė. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno, 2005. – Т. 1: XVI–XVIII a. – P. 89—92. – 312 p. – ISBN 9968-638-60-7.
  • Venclova, Tomas. Čechavičius Simonas// Vilniaus vardai. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006. – P. 90. – 336 p. – ISBN 9986-830-96-6.
  • Бажэнава, Вольга. Чаховіч Шыман // Вялікае княства Літоўскае: Энцыклапедыя. У 2 т./гал. рэд. Г. П. Пашкоў. – Мінск: Беларуская энцыклапедыя, 2006. – Т. 2: К – Я. – С. 724. – 792 с. – 3000 экз. – ISBN 985-11-378-0.
  • J. Orańska, „Szymon Czechowicz 1689–1775“, Poznań 1948.
  • Karpowicz Mariusz, Krakowskie obrazy Szymona Czechowicza, «Rocznik Krakowski», r. 56: 1990, s. 125–147.
  • Karpowicz Mariusz, Rysunki Szymona Czechowicza do lubelskiego obrazu św. Barbary, [w]: Między Padwą a Zamościem. Studia z historii sztuki i kultury ofiarowane profesorowi Jerzemu Kowalczykowi, Warszawa 1993, s. 315–319.
  • Karpowicz Mariusz, Obrazy Czechowicza u warszawskich wizytek, «Kronika Zamkowa», Nr. 1-2 (51-52), 2006, s. 7-20.
  • Ostrowski Jan K., Pokój Zielony w pałacu podhoreckim – XVIII-wieczne muzeum Szymona Czechowicza, [w]: Artes atque humaniora. Studia Stanislao Mossakowski sexagenario dicata, Warszawa 1998, s. 343–351.
  • Ostrowski Jan K., Petrus Jerzy Tadeusz, Podhorce. Dzieje wnętrz pałacowych i galerii obrazów, Kraków 2001.
  • Ryszkiewicz Andrzej, Władysław Tomkiewicz, Michał Walicki, Malarstwo Polskie. Manieryzm, barok, Warszawa 1971, s. 411–416.
  • Słownik Artystów Polskich, t. l, Warszawa 1971, s. 400–405 (Zuzanna Prószyńska).
  • Wystawa rysunków Szymona Czechowicza, Franciszka Smuglewicza i Dominika Estreichera. Ze zbiorów Muzeum Uniwersytetu Jagiellońskiego, [Muzeum Okręgowe w Rzeszowie], oprac. Irena Gradzińska, Rzeszów 1972.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija apie Simoną Čechavičių[1]
  • Monika Ochnio (2002). „Szymon Czechowicz“. www.culture.pl. [2]
  • Lucyna Sławińska – Targosz (2002). „Szymon Czechowicz. Między Wilnem a Krakowem“. [3]
  • Simono Čechavičiaus paveikslai [4]