Rasos (Vilnius)
| Rasos | ||
|---|---|---|
  Rasos |
||
| 54°40′08″š. pl. 25°17′56″r. ilg. / 54.669°š. pl. 25.299°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Rasų seniūnija | |
Rasos – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietryčius nuo Senamiesčio (nuo jo skiria Vilniaus–Daugpilio geležinkelis).[2] Rytuose ribojasi su Ribiškėmis, pietuose – su Liepkalniu, vakaruose – su Naujininkais, šiaurės rytuose – su Markučiais. Kitapus geležinkelio yra atskiras gyvenamųjų namų kvartalas – Rasų kolonija. Rasos garsios savo Rasų kapinėmis. Yra įsikūrusi Rasų bendruomenė.
Paviršius kalvotas (Rasų-Ribiškių kalvynas), rytinė pusė miškinga, patenka į Pavilnių regioninį parką. Būdingi privatūs mūriniai namai. Prie Rasų dažnai priskiriami pietrytiniai Senamiesčio ir Paupio pakraščiai su Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, Misionierių bažnyčia, Gailestingojo Jėzaus Seserų kongregacijos Vilniaus namais (vienuolynu), M. Marcinkevičiaus ligoninės Subačiaus filialu (buvusiu misionierių vienuolynu), Vilniaus pataisos namais.
Pro Rasas važiuoja 31 ir 33 (Balstogės, Dunojaus, Rasų kapinių, Ramybės, Gervėčių st.), o vakariniame pakraštyje (Pelesos st.) ir 2, 12, 16, 19, 61, 82 nr. autobusai.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iki XIX a. vid. Rasose tebebuvo švenčiama rasų (kūpolių) šventė, į kurią susirinkę vilniečiai degindavo laužus, šokdavo, dainuodavo liaudies dainas. Anot A. L. Jucevičiaus (1846), „Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo. Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių.“[3] Dabartinių Rasų kapinių vietoje būta Šv. Jono akmens, kuris XIX a. statant kolumbariumus pašalintas.[4]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rasos šaltiniuose minimos nuo XVI a. Tuo metu tai buvo Vilniaus priemiestis, užėmęs didesnę teritoriją ir siekęs Aušros vartus. Nenustatytoje vietoje stovėjo Šv. Jurgio cerkvė. 1769 m. pradėtos steigti Rasų kapinės. 1860 m. Rasų šiauriniu pakraščiu nutiestas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Prie geležinkelio XIX a. 2 pusėje įsikūrusiame restorane „Geležinė pirkelė“ rinkdavosi Vilniaus visuomenės veikėjai, iš čia jie palydėdavo traukiniais į Sibirą vežamus politinius kalinius ir tremtinius.
1944 m. liepos 7 d. prie Vilniaus artėjant TSRS kariuomenei, per Aušros Vartų karinę operaciją Armijos Krajovos būriai Rasų–Belmonto ruože nesėkmingai mėgino veržtis į miesto centrą; Rasos ir jų kapinėse vyko kautynės su Vokietijos kariuomene.[5]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.67 ir 25.30“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
- ↑ Rimantas Balsys. Joninės, Kupolės, Rasos? 2012-06-23, Alkas.lt (tikrinta 2023-04-10).
- ↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Vilniaus šventvietės. Libis.lt Archyvuota kopija 2016-12-20 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Rasos (Vilnius). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- Rasos. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 39 psl.
