Salininkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Salininkai
Salininkai 1.JPG
Salininkų daugiabučiai

Salininkai
Koordinatės 54°36′36″š. pl. 25°15′40″r. ilg. / 54.610°š. pl. 25.261°r. ilg. / 54.610; 25.261 (Salininkai)Koordinatės: 54°36′36″š. pl. 25°15′40″r. ilg. / 54.610°š. pl. 25.261°r. ilg. / 54.610; 25.261 (Salininkai)
Apskritis Vilniaus apskrities vėliava Vilniaus apskritis
Savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybės vėliava Vilniaus miesto savivaldybė
Seniūnija Naujininkų seniūnija
Gyventojų skaičius 10 000 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Saliniñkai
Kilmininkas: Saliniñkų
Naudininkas: Saliniñkams
Galininkas: Salininkùs
Įnagininkas: Saliniñkais
Vietininkas: Saliniñkuose

Salininkai – Vilniaus miesto dalis, esanti 8 km į pietus nuo miesto centro, Naujininkų seniūnijoje. Salininkus sudaro 3 pagrindinės dalys: Melioratorių, Naujoji ir Senoji. Salininkai rytuose ir pietryčiuose ribojasi su Pakupečiais, Pupine, Mickūnais, Kuzmiškėmis, pietuose – su Kelmijos sodais, vakaruose siekia Panerių miško pakraščius ir Raistelius, šiaurės vakaruose ribojasi su Ąžuolijais, o šiaurėje prieina Vilniaus oro uostas (prie jo – Sakalaičių ir Salininkų sodai). Rytiniu pakraščius praeina Vilniaus–Lydos geležinkelis. Veikia paštas, ambulatorija, Vilniaus Salininkų gimnazija, lopšelis-darželis, biblioteka.[1]

Salininkus aptarnauja 3, 19, 42, 82 nr. autobusai (pagrindinės stotelės: Salininkai, Melioratorių, Salininkų žiedas).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Salininkų kaimas ir dvaras iš istorinių dokumentų žinomas XVI amžiuje. 1629 metais dvaro ribų apmatavimo dokumente valdytojų įrašytas LDK iždininkas Mikalojus Brosnickis. XVII amžiuje dėl ribų bylinėjosi Vilniaus magistras su Vladislavu Goreckiu, Lydos pavieto iždininku („skarbny“). XIX amžiuje Salininkų dvaras susijęs su Goreckių gimine. 1828 m. Antonas Goreckis, kariškis ir poetas, 1830–1831 m. laisvės kovų dalyvis, emigravęs į Paryžių, sudarė sutartį su Vilniaus karmelitais dėl pamaldų laikymo dvare. Antono sūnus Tadas Goreckis, dailininkas, priklausęs S. Daukanto draugų ratui, jį rėmęs materialiai, vedęs A. Mickevičiaus dukrą. 1864 m. revizija rodo, kad dvare buvo 48 „revizinės sielos“. Devintame XIX amžiaus dešimtmetyje palivarke buvo 30, o kaime – 50 katalikų, gyveno ir 4 provoslavai. Antroji XIX amžiaus pusė susiejo Salininkus su Vrublevskių gimine. Vilniaus vaivadijos iždo rūmų 1923 m. saraše nurodyta dvare buvus 197 dešimtinės žemės. Vladislavas Vrublevskis II pasaulinio karo metais giminės dvare buvo ūkvedžiu. Vokiečių okupacinė valdžia dvarą paėmė reicho reikalams. Tuomet (1942 m. gegužės 27 d. visuotinio gyventojų surašymo žiniose), dvare gyveno 36 asmenys (7 šeimos).

Pokario metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Melioratorių gyvenvietė pradėjo kurtis 1949 m., buvusio Salininkų dvarininko V. Vrublevskio rūmuose. Buvo reikalingi mechanizatoriai, techninis personalas, darbų vykdytojai, statybininkai, raštinės darbuotojai ir kiti specialistai. Darbų vykdytojai statė gyvenamuosius namus, dirbtuves. Buvo išgręžtas artezinis šulinys, kuris tiekė vandenį melioratorių gyvenvietei. Išvalyti du užakę tvenkiniai, o vienas įrengtas naujai. Keitėsi Salininkų gyvenvietės: kilo nauji namai, dirbtuvės, bendrabučiai, katilinė, projektavimo instituto pastatas. Melioracijos pastatyta moderni autoįmonė, su didžiausiu autoparku Vilniaus rajone. Atvestos gamtinės dujos.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp XIX a. ir 2011 m.
XIX a. 1940 m. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[2] 1979 m.sur. 1986 m.[3] 1989 m.sur. 2011 m.sur.
84 36 185 1 286 1 952 2 923 3 567 10 000


Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Salininkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
  2. Salininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 150 psl.
  3. Salininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 616 psl.