Markučiai
- Apie kaimą Širvintų rajone žr. Markučiai (Širvintos).
| Markučiai | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto XX a. 1-ajame dešimtmetyje | ||
  Markučiai |
||
| 54°40′23″š. pl. 25°18′50″r. ilg. / 54.673°š. pl. 25.314°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis | |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė | |
| Seniūnija | Rasų seniūnija | |
| Istoriniai pavadinimai | rus. Маркуци, lenk. Markucie | |
 Vikiteka | Markučiai | |
Markučiai – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietryčius nuo miesto centro, kalvotoje vietovėje kairiajame Vilnios krante (ties Kaukysos žiotimis).[2] Iš šiaurės juosia Vilnia (kitapus – Belmontas), iš vakarų ribojasi su Paupiu, Rasų kolonija, iš pietų juosia Vilniaus–Naujosios Vilnios geležinkelio atkarpa (kitapus – Rasos, Ribiškės, rytuose dunkso miškai (už jų – Žemasis Pavilnys). Patenka į Pavilnių regioninį parką, yra Markučių kraštovaizdžio draustinis (saugomi raguvynų eroziniai latakai).
Išlikęs Markučių dvaras su parku, Šv. Barboros koplyčia. Dvare įrengtas rusų poeto A. Puškino muziejus (įkurtas 1948 m., pirmasis literatūrinis muziejus Vilniuje). Markučių ąžuolyne buvo pirmoji Lietuvos kunigaikščių vasarvietė.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIV a. Markučių dvaras priklausė didžiajam kunigaikščiui. Jis turėjo du centrus – Guras (kairiajame Vilnios krante) ir Zavilenska (dešiniajame Vilnios krante). Iš pradžių vietovė buvo žinoma kaip Sakalaičiai. Markučių vietovardis aptinkamas nuo 1712 m.[3] 1810 m. A. Chodkevičius dvarą pardavė Vilniaus iždininkui J. Eismuntui, kuris jį pavadino Svistapole. XX a. minimas Vilnių dvaras.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dvarvietė žinoma nuo XIV a.
Markučiai prie Vilniaus miesto prijungti XX a. 1-ajame dešimtmetyje.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1905 m. Mickūnų valsčiaus Markučių dvare (Puškinų valda) gyveno 84 žmonės.[4] 1931 m. – 113 gyventojų.[5]
Žymūs žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1884 m. į Markučių dvarą atsikėlė gyventi Grigorijus Puškinas, poeto A. Puškino sūnus, vedęs rusų geležinkelių inžinieriaus A. Melnikovo dukterį. Kartu jis atsivežė ir tėvo daiktų, kurie iki šiol saugomi muziejuje.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.67 ir 25.31“ (Žemėlapis). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
- ↑ Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 226
- ↑ Гошкевич И.И. Виленская губерния: Полный список населенных мест со статистическими данными о каждом поселении, составленный по официальным сведениям. Вильна, 1905.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Markučiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). – Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 517 psl.
- Markučiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 699
- Markučiai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 144 psl.
- Puškino muziejus Archyvuota kopija 2007-10-17 iš Wayback Machine projekto.
