Kairėnai (Vilnius)
| Kairėnai | ||
|---|---|---|
| Vietovė prijungta prie miesto 1969 m. | ||
  Kairėnai |
||
| Koordinatės | 54°43′48″š. pl. 25°24′50″r. ilg. / 54.730°š. pl. 25.414°r. ilg.Koordinatės: 54°43′48″š. pl. 25°24′50″r. ilg. / 54.730°š. pl. 25.414°r. ilg. | |
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Antakalnio seniūnija | |
Kairėnai – Vilniaus miesto dalis, į rytus nuo Dvarčionių, prie Kairėnės upelio.[2] Rytinė gyvenvietės dalis priklauso Vilniaus rajonui. Į vakarus nuo gyvenvietės telkšo Kairėnų ežeras.
Yra sena dvarvietė (Kairėnų dvaras minimas nuo XVI a.) su parku ir tvenkiniais, dalis Vilniaus universiteto botanikos sodo (199 ha, įkurtas 1974 metais). Dvare išlikę restauruotas arklidžių pastatas, malūnas ir rūmų pamatai. IV–V a. kapinynas. Toliau į šiaurę, miške yra Kairėnų kapinės.
Pro Kairėnus eina kelias iš Antakalnio į Naująją Vilnią (pro Galgius), atsišakoja kelias į Veržuvą (šiaurinis apvažiavimas). Kairėnus aptarnauja 18, 38 ir 114 nr. autobusai.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kairėnų vietovardis minimas nuo XVI a. Jis kildinamas iš lietuviško asmenvardžio Kairys.[3]
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1931 m. Kairėnų dvare gyveno 71 gyventojas.[4]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Baltic Maps. „Žemėlapis koordinatėmis 54.73 ir 25.41“ (Map). „Jāņa sēta“ Ltd.
- ↑ Jurkštas, Jonas. Vilniaus vietovardžiai. – Vilnius, 1985, p. 11, 38.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
- Kairėnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 17 psl.
- Kairėnai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 142 psl.
