Sarmatai
 |
|---|
| Ponto stepės istorija |
| Skitai |
| Sarmatai |
| Hunai, Vakarų tiurkai |
| Bolgarai, Sabirai, Alanai |
| Chazarų kaganatas (Chazarai) |
| Pečenegai |
| Kumanai (Kipčiakai) |
| Aukso orda: |
| Didžioji orda, Nogajų orda, Krymo, Astrachanės chanatai |
| Kazokai: |
| Zaparožės, Dunojaus sečės, Dono, Tereko, Astrachanės, Kubanės, Orenburgo kariuomenės |
| Rusijos imperija (Novorosija) |
| TSRS (Kalmukų ATSR) |
| Ukraina, Rusijos Federacija |
| Edisanas, Zaporožė, Paazovjė, Donščina, Slobožanščina, Kubanė, Žemutinis Pavolgys |
Sarmatai (sen. gr. Σαρμάται, lot. Sarmatae) – klajoklių rytų iranėnų tauta,[1] ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje (VI–IV a, pr. m. e.) sudariusi genčių sąjungą, kuri užėmė Ponto stepės plotą, gyveno nuo Tisos ir Dunojaus vandenskyros iki Aralo jūros, Uralo kalnų (dabartinėse Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano teritorijose). Mokslininkų manymu,[2] sarmatus „sauromatų” pavadinimu pirmasis paminėjo Herodotas. Jis rašė: „Persikėlus per Tanaiso (dab. Donas) upę, ten jau ne skitų žemė, o sauromatų.”[3] N. Lysenkos manymu, nuo tada, kai Markas Vipsanijus Agripa sudarė pasaulio žemėlapį, tautovardžiai „sauromatai” ir „sarmatai” buvo vartojami kaip sinonimai.[4]
Antikos autoriai sarmatams priskirdavo: aorsus, jazygus, sirakus, alanus, roksolanus, sajus. Asajai (sen. gr. ασάιοι) – sarmatų gentis, iki keltų galatų antpuolių gyvenusi prie Juodosios jūros. Žinomiausias iš sajų – karalius Saitafarnas.[5]
Tiesioginiai sarmatų (alanų) palikuonys – osetinai.[6]
XVI–XVII amžių sandūroje tarp Abiejų Tautų Respublikos šlėktos paplito sarmatizmo idėjos, t. y. teiginys, esą šlėkta (bajorija) kilusi iš senovės sarmatų. Šiais laikais dažnos baltų ir slavų, kaip sarmatų tautos dalies, pseudomokslinės teorijos, kurios neretai susijusios su tam tikrais XVI – XVIII a. sarmatizmo šalininkų įsivaizdavimais.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bendroji apžvalga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anot Diodoro ir Plinijaus, sarmatai į šias žemes atsikėlė iš Medijos. Ponto stepėje sarmatai priklausė kurganų archeologinei kultūrai, kuri buvo naujesnysis vietinės kurganų kultūros antsluoksnis.[7] Herodotas pateikia gana fantastinę jų kilmę iš amazonių ir skitų palikuonių. Jie kalbėjo skitų tarme. Darijaus I karo žygio į Skitiją metu, sarmatai palaikė skitus.[8][9] V–IV a. pr. m. e. sarmatai ir skitai gyveno taikiai, nevaržomai keliavo per vieni kitų teritorijas, vienydavosi prieš užpuolikus, dalis sarmatų tarnavo skitų karaliams ir apgyvendino europinį Skitijos ruožą. Tačiau jau III a. pr. m. e. sarmatai, kitiems užpuolikams braunantis,[10] patys prisidėjo prie Skitijos nukariavimo, ir skitai buvo priversti trauktis į šiaurinį Juodosios jūros pakraštį.[11]
III amžiuje germanai gotai įsiveržė į Ponto stepę, ir sarmatai čia jau nebebuvo vienvaldžiai.[12] 320–350 m. sarmatai puolė gotų susilpnintą Romos imperiją, persikėlė per Dunojų ir įsiveržė į Retiją.[13] Netrukus po to čionai kariauti atvykę hunai sarmatų gentis arba įtraukė į savo kariuomenes, arba sarmatai prisijungė prie germanų (vandalų) karinių junginių, vėliau išsklido po Vakarų Europą ir ištirpo vietinėse tautose.[14]
Visi šie karai prisidėjo prie Didžiojo tautų kraustymosi.[15]
Išskyrus Šiaurės Kaukaze gyvenančius alanų palikuonis osetinus, daug likusių sarmatų galiausiai įėjo į besiformuojantį slavų etnosą, o slavai, savo ruožtu, plito į pietų, rytų ir šiaurės rytų Europą.[16][17][18][19] Toks slavų formavimasis neprieštarauja vienai iš teorijų, pagal kurią praslavų kalba (ir praslavų tauta) sietinos su baltų tautų dialektais, kontaktavusiais su iranėnų kalbomis ir tautomis plačiame pasienio žiede piečiau Pripetės (žr. Baltų prokalbė), o šie kontaktai prasidėjo žymiai seniau negu iškilo sarmatų genčių sąjunga.[20]
Sarmatai „europiečiai”
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].jpg)
.jpg)
Vakarų sarmatų gentys jazygai ir roksolanai apie 115 m. pr. m. e. buvo sukūrę didelę, bet netvirtą imperiją. Ši sąjunga gana greitai skilo: tarp Dono ir Dniepro klajojo roksolanai, o į vakarus nuo jų, tarp Dniepro ir Dunojaus, gyveno jazygai. I amžiaus viduryje jazygai patraukė į vakarus ir pasiekė Tisą, Vidurio Dunojaus žemumą (dalis dabartinių Vengrijos ir Serbijos). Kiek vėliau roksolanai atvyko į Dunojaus žemupį (dabartinę Rumuniją, tuo metu – Dakiją). Sarmatai čia daugiausia plėšikavo, prekiavo arba samdėsi kariauti. Antrojoje I a. pusėje šios vakarų sarmatų grupės stojo Dakijos karaliaus Decebalo pusėn, dalyvavo kare su Romos imperatoriumi Trajanu. Su Decebalu sarmatai laimėjo daugybę kovų, kol 106 m. romėnai juos sumušė. Bet ryčiau gyvenę roksolanai 117–119 m. tiek alino Dunojaus provincijas, kad romėnai roksolanų ir jazygų karaliui Rasparaganui vėl ėmė mokėti duoklę. Karai ir nesantaika truko ilgai, kol 179 m. Romos imperatorius Markas Aurelijus su šiais sarmatais sudarė taikos sutartį. Sarmatai jam grąžino tūkstantinius belaisvių būrius, buvo nustatyta sarmatų judėjimo Romos imperijoje tvarka. Romėnai pasisamdė 8 000 sarmatų raitelių kariuomenę, dalis jų išvyko į Britaniją. Spėjama, kad taip galėjo atsirasti legenda apie karalių Artūrą ir apvaliojo stalo riterius.[21]
Ir vėlesniais laikais su Romos imperija būta ir karų, ir samdymosi tiek romėnų, tiek germanų karalių kariuomenėms. Vakarinių sarmatų grupelių buvo likę dabartinėse Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Balkanų valstybėse (buv. Jugoslavijoje), Prancūzijoje, Italijoje.[22][23]
Sarmatai „azijiečiai”
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rytiniai sarmatai – aorsai ir sirakai. Sirakai užėmė stepes į šiaurę nuo Kubanės, Šiaurės Kaukazo lygumą, kalnuotą ir lygumų ruožą prie Kaukazo. Aorsai klajojo nuo Dono iki Kaspijos jūros, Volgos žemupyje, palei Rytų Kaukazą, už Volgos pasiekdavo Uralo prieigas ir Vidurinės Azijos stepes. Ir aorsai, ir sirakai iš dalies vertėsi žemdirbyste.
Tačiau sirakai buvo pažangesni: vakarų Kaukaze prisijungė žemdirbius meotus, suformavo valstybę ir netoli Aralo jūros, rytinėje pusėje, įkūrė sostinę Uspą. Į vakarus ir šiaurę nuo Kaspijos jūros, Ponto stepėje ir prie Kaukazo, viešpatavo vadinamieji aukštutiniai aorsai. Jie praturtėjo kontroliuodami prekybos kelius tarp Kinijos ir Europos. I a. pr. m. e. sirakai ir aorsai buvo sąjungininkai, rėmė Bosporo karalių Farnaką. Bet I amžiaus viduryje vieni palaikė vieną brolį į Bosporo sostą, antri – kitą. Jungtinės romėnų, bosporiečių ir aorsų pajėgos užėmė sirakų sostinę Uspą, pralaimėjusysis kandidatas į sostą Mitridatas VIII pasidavė aorsų karaliui Eunonui.[24] I amžiaus viduryje atsirado žinių apie karingą aorsams pavaldžią gentį alanus. Jie minimi gyvenę Dunojaus žemupyje, šiaurinėse Juodosios jūros žemėse ir prie Kaukazo. II amžiuje jau kalbėta apie šalį Alaniją, o Tereko upė pervadinta Alonta. Kinai III a. viduryje žemes tarp Aralo ir Kaspijos jūrų ima vadinti Alanja. Ilgainiui apie kitas sarmatų ar skitų gentis nieko nebegirdėta: šiose teritorijose įsiviešpatavo alanai. 134 m. jie siaubė Kaukazo Albaniją, Atropateną, nuniokojo Kapadokiją. Alanai buvo sudarę sąjungą su kai kuriomis Kaukazo kalniečių gentimis, turėjo didelę įtaką Bosporo karalystėje, o romėnai, perėmę alanų raitelių kovos metodus, sudarė specialų kovos su alanais būrį.[25]
Daug sirakų žuvo karuose su aorsais ir bosporiečiais, dalis suhelenėjo arba susiliejo su meotais ir alanais. Pasak P. Autlevo ir N. Anfimovo, dėl šių priežasčių osetinų, alanų palikuonių, „Nartų epe” atsirado herojus nartas Sausyrykas, kas reiškė „nusaulintas (įrudęs) sirakas”.[26]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Марк Борисович Щукин На рубеже эр. СПб.: Фарн, 1994, с. 145.
- ↑ Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А. Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 109.
- ↑ Herodotas. „Istorija”, 4. 21.
- ↑ Н. Лысенко. Языги на дунайском Лимесе Рима в I–II вв. н. э. — С. 3—4.
- ↑ Sarmatian Archyvuota kopija 2020-05-11 iš Wayback Machine projekto.. // Britannica.
- ↑ Перевалов С. М. Аланы // Российская историческая энциклопедия. Под ред. акад. А. О. Чубарьяна. Т. 1: Аалто — Аристократия. М.: ОЛМА МЕДИА ГРУПП, 2011. С. 220–221.]
- ↑ Anthony, David W. (2007). The Horse, the Wheel, and Language: How Bronze-Age Riders from the Eurasian Steppes Shaped the Modern World. Princeton University Press. ISBN 0-691-05887-3.
- ↑ Herodotas. „Istorija”. 4, 110–117.
- ↑ Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А. Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 143–147.
- ↑ Waldman & Mason 2006, pp. 692–694
- ↑ Лукиан из Самосаты. Токсарид, или дружба, 39.
- ↑ Waldman & Mason 2006, pp. 692–694
- ↑ Roberts W. E. Valentinian I. // An Online Encyclopedia of Roman Emperors.
- ↑ „Sarmatian“. Encyclopædia Britannica Online. Suarchyvuotas originalas 2020-05-11. Nuoroda tikrinta 2017-04-06.
- ↑ Bury, J. B., The Invasion of Europe by the Barbarians, Norton Library, 1967.
- ↑ Brzezinski, Richard; Mielczarek, Mariusz (2002). The Sarmatians, 600 BC-AD 450. Osprey Publishing. p. 39. „(..) Indeed, it is now accepted that the Sarmatians merged in with pre-Slavic populations.“
- ↑ Adams, Douglas Q. (1997). Encyclopedia of Indo-European Culture. Taylor & Francis. p. 523. „(..) In their Ukrainian and Polish homeland the Slavs were intermixed and at times overlain by Germanic speakers (the Goths) and by Iranian speakers (Scythians, Sarmatians, Alans) in a shifting array of tribal and national configurations.“
- ↑ Dorothy; et al. (1977). Women in Russia. Stanford University Press. p. 3. „(..) Ancient accounts link the Amazons with the Scythians and the Sarmatians, who successively dominated the south of Russia for a millennium extending back to the seventh century B.C. The descendants of these peoples were absorbed by the Slavs who came to be known as Russians.“
- ↑ Slovene Studies. 9–11. Society for Slovene Studies. 1987. p. 36. „(..) For example, the ancient Scythians, Sarmatians (amongst others), and many other attested but now extinct peoples were assimilated in the course of history by Proto-Slavs.“
- ↑ Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 128–150. ISBN 5-420-01444-0.
- ↑ Georges Dumézil, А. З. Алмазова, Boris Aleksandrovich Kaloev. «Скифы и нарты»
- ↑ История Осетии. «Невры, будины, гелоны, агафирсы, меланхлены и вообще все народы вплоть до Ганга суть аланы»
- ↑ Вельтман А. Ф. Аттила и Русь IV и V века. — М., 1858. — С. 91.
- ↑ История Осетии. «Невры, будины, гелоны, агафирсы, меланхлены и вообще все народы вплоть до Ганга суть аланы»
- ↑ Аланы Archyvuota kopija 2009-02-14 iš Wayback Machine projekto.; tikrinta 2017-04-07
- ↑ Н. В. Анфимов. Меоты-предки адыгов. Майкоп 1989
