Dakija
| Senovės Europos istorinis regionas Dakija (Dacia) | |
|---|---|
| |
| Šalis | Rumunija, Moldavija, Ukraina |
| Tautos | dakai |
| Valstybės | Dakų karalystė |
| Miestai | Sarmizegetusa Regia |
| Vėlesnis pav. | Moldova, Valakija, Transilvanija |
| Vikiteka |  VikitekaVikiteka
|
 | |
| Senovės Europos istoriniai regionai: Graikija, Pajonija, Ilyrija, Trakija, Panonija, Italija, Ispanija, Galija, Retija, Norikas, Britanija, Hibernija, Germanija, Dakija, Skitija | |
Dakija – senovės Europos sritis tarp Dunojaus (pietuose), Dniestro (šiaurės rytuose) ir Tisos (vakaruose), maždaug sutampanti su šiuolaikine Rumunija ir Moldavija, bet taip pat apėmė gretimas teritorijas dab. Ukrainoje ir Vengrijoje. Jos gyventojai buvo vadinami dakais.
Pavadinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dakai graikų šaltiniuose buvo vadinami Getais (dgs. Getae), o Romos imperijos dokumentuose – dakais (Dacus, dgs. Daci). Romėnų žemėlapyje Tabula Peutingeriana jie vadinami Dagae ir Gaete. Strabonas teigia, kad pirminis dakų pavadinimas buvo „daoi“, kurį gali paaiškinti frygų šaknis „daos“, reiškianti vilką. Šia prielaidą patvirtina faktas, jog dakų naudotas simbolis, Dakijos drakonas, turi vilko galvą.
Gali trikdyti faktas, kad Viduramžiais Romos katalikų bažnyčia Dakija vadino savo šiauriausias provincijas t. y. Daniją-Norvegiją-Švediją (Skandinaviją), o kartais vien Daniją. Kai kuriuose istoriniuose dokumentuose tų sričių kilmingieji buvo vadinami dakais.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dakijos regiono pietine riba buvo Dunojus. Už jo buvo etniniu požiūriu labai mišri Mezija, kuri buvo pereinamoji sritis į istorinę Trakiją. Vakarine Dakijos riba buvo laikoma Tisos upė, už kurios prasidėjo Panonija. Dakų sritys driekėsi į rytus iki pat Mažosios Skitijos, o šiauriau Dunojaus priėjo prie Juodosios jūros. Šiaurinė Dakijos riba buvo neapibrėžta: ten Dakija siekėsi su Skitija, o šiaurės rytuose sąlyginė riba buvo Dniestras.
Dakiją per vidurį dalino Karpatų kalnai, kurie skirstė ją į kelias geografiškai skirtingas sritis:
- Pietinę Dakiją pietuose ir rytuose ribojo Dunojus, o šiaurėje – Karpatų kalnai. Vėliau šis regionas buvo žinomas kaip Valakija;
- Rytų Dakiją pietryčiuose ribojo Juodoji jūra, o vakaruose – Karpatų kalnai. Vėliau šis regionas buvo žinomas kaip Moldova;
- Vakarų Dakiją iš pietų ir rytų supo Karpatų kalnai, o pats jis sudarė Transilvanijos plynaukštę. Vakaruose jis leidosi į Panonijos stepę. Vėliau šis regionas buvo žinomas kaip Transilvanija;
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Rumunijos priešistorė.
Priešistoriniais laikais Dakijoje klestėjo daug Neolito ir Bronzos amžiaus kultūrų. Seniausia identifikuota su etniniais dakais (indoeuropiečiais) siejama kultūra buvo su geležies amžiaus Besarabio kultūra, kuri kilo pietinėje Dakijoje (šiuolaikinėje istorinėje Rumunijos Muntenijos provincijoje). Ilgainiui dakai išplito visame regione.
III a. pr. m. e. Vakarų Dakijoje pastebima ryški keltų įtaka.
Karalystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Dakijos karalystė.
Kovodami su keltais ir romėnais, II a. pr. m. e. dakai pradėjo konsoliduotis tarpusavyje. Taip susiformavo smulkios kunigaikštystės, kurių žinomi kunigaikščiai buvo Rubobostas, Orolis ir kt. Dakų vadas Burebista iš Argedavos gyvenvietės buvo pirmasis, kuris sukūrė didelę valstybę, apjungdamas visas dakų žemes. Be to, jis išplėtė hegemoniją už Dakijos ribų: jam pakluso Mažosios Skitijos graikų kolonijos rytuose ir keltų gentys Panonijoje (vakaruose), mezų gentys šiaurinėje Trakijoje. Burebista perkėlė sostinę į regiono centrą – į Semirgezetusos miestą. Po Burebistos mirties Dakija vėl pasidalino į 4, vėliau 5 kunigaikštystes.
Dakų kultūra jau buvo gan aukšto lygio, kai apie juos sužinojo romėnai. Trajanas atkreipė dėmesį į Dakiją, sritį į šiaurę nuo Graikijos ir Makedonijos ir į rytus nuo Dunojaus. Ši teritorija buvo romėnų taikinys dar prieš Cezario laikus[1][2], kai dakai sumušė romėnus Istrijos mūšyje[3]. 85 m. dakai prasiveržė pro Dunojų, užmušė Mezijos valdytoją Opijų Sabiną[4] ir nusiaubė provinciją[5][6]. Imperatoriaus Domicijano vadovaujama armija išvijo dakus ir jis grįžo į Romą švesti triumfo[7], bet 86 m. Kornelijaus Fusko įsiveržimas į Dakiją buvo nesėkmingas ir romėnai pralaimėjo Pirmąjį Tapių mūšį. Po šios pergalės Dakijos karalius Diurpanėjas pasivadino Decebalu (87–106 m.). Tačiau romėnai laimėjo Antrąjį Tapių mūšį 88 m. ir buvo sudarytos paliaubos.
Trajanas įsiveržė į Dakiją ir po nežinomo mūšių skaičiaus nugalėjo Decebalą Tapių mūšyje 101 m. Trajanui artėjant prie dakų sostinės Sarmizegetusos po Adamklisių mūšio Decebalas siūlė paliaubas ir jos buvo sudarytos. Decebalas per kelerius metus atkūrė savo įtaką ir 105 m. užpuolė romėnų garnizoną. Trajanas vėl išžygiavo į Dakiją, apgulė ir sugriovė Dakijos sostinę. Pralaimėjęs Decebalas nusižudė. Sutramdęs Dakiją Trajanas sėkmingai įsiveržė į Partų imperiją.
Romos provincija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą].svg)
Kai romėnai nukariavo Dakiją, 106 m. vakarinėje jos dalyje įkurta Dakijos provincija. Čia prasidėjo krašto romanizacija. Dakai palaipsniui pradėjo kalbėti liaudies lotynų kalba, iš kurios atsirado rumunų kalba. Spėjama, kad po šalies pavergimo dalis dakų pasitraukė iš Dakijos ir išsikėlė į dabartinę Albaniją. Taigi šiuolaikiniai albanai būtų tiesioginiai dakų palikuonys, išlaikę senąją dakų kalbą. Šią versiją patvirtina nemažas substratinis albanų žodžių sluoksnis rumunų kalboje.
Rytinė Dakijos dalis liko už Romos imperijos ribų. Formaliai ji buvo priskirta Žemutinės Mezijos provincijai, tačiau de facto buvo nekontroliuojama. Čia migravo skitai roksolanai.
Gotų įsikūrimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Romėnų viešpatavimas Dakijoje buvo palyginus neilgas. Pakitus jėgų santykiui regione, germanų ir keltų gentys sudarė sąjungą prieš Romos imperiją. Tarp tų genčių ypač pasižymėjo gotai iš pat pradžių puldinėję Dakijos provinciją iš rytų. 275 m. jie atėmė Dakiją iš Romos imperijos: imperatorius Aurelianas atsitraukė, Romos kariai apleido provinciją, o jos piliečiai persikėlė į Meziją (ten įkurtas administracinis vienetas Aureliano Dakija).
Atkurtoje karalystėje per santuokas pradėjo dominuoti gotų aristokratai ir Dakija buvo prijungta prie didelės gotų imperijos, žinomos kaip Gutthiuda. Joje vyravo gotai thervingai, spėjama, vestgotų pirmtakai. Čia maišėsi vietinių dakų, germanų, keltų gentys, ir valstybė buvo labai etiškai mišri. Jos materialinę kultūrą atspindi Černiachovo kultūra. Gotai pamažu priėmė savitą krikščionybės formą arijonizmą iš Romos imperijos. Dakijos vakarinę dalį ilgainiui ėmė kontroliuoti kita germanų gentis gepidai.
Didysis tautų kraustymasis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]V a. pradžioje Dakija pateko į Hunų imperijos, kurios centras buvo Panonijoje, priklausomybę. Hunų invazijos skatino vestgotų judėjimus į Romos imperiją, o į išsikėlusių gotų vietą iš šiaurės kėlėsi slavai. Gepidai vakarinėje Dakijoje išsilaikė iki 568 m.