Edisanas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ukrainos istorinis regionas:
Єдисан / Yedisan
Šalis: Ukraina (Odesos, Mykolajivo sritys), pietų Padniestrė
Tautos: kipčiakai > nogajai > ukrainiečiai
Miestai: Očakovas, Odesa
Ukraine-Edisan.png

Edisanas ar Jedisanas (ukr. Єдисан, turk. Yedisan, rumun. Edisan) – istorinis-kultūrinis regionas Ponto stepės teritorijoje. Šiuo metu yra šiaurės pietvakarių Ukrainoje ir rytų Moldavijoje (Padniestrėje).

Geografinė padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1790 m. Edisano žemėlapis

Šiuo metu Edisanas apima rytinę Odesos srities ir pietinę Mykolajivo srities dalį bei pietinę Padniestrės teritoriją. Teritorijos pavadinimas kilo iš tiurkiško termino „septyni titulai“. Pavadinimą regionui XVIII a. davė nogajai, migravę čia iš rytų. Greičiausiai ši jų dalis susidėjo iš septynių grupių, iš kur ir kilo pavadinimas. Dar regioną vadindavo Očakovo Totorija.

Pagrindinė teritorija yra tarp Dniestro ir Bugo žemupių, bet kartais regionui priskiriamos ir žemės į rytus nuo Bugo. Į šiaurės vakarus nuo regiono yra Podolė, šiaurės rytuose – Zaporožė, vakaruose – Besarabija, pietvakariuose – Budžakas. Vyrauja stepinis klimatas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovė ir viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje regiono pakrantėje buvo įsikūrę keletas graikų kolonijų, tarp kurių svarbiausios buvo Boristenas, Nikonijus ir Olbija.

Būdamas Ponto stepės dalimi, regionas patyrė klajoklių migracijas ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu. Čia viešpatavo skitai, sarmatai, gotai, kutrigurai, Didžioji Bolgarija, slavai uličiai ir tivercai. Vėliau valdė pečenegai, polovcai, kuriuos pakeitė mongolai XIII a.

XIV a. regioną pasiekė LDK, kuri jį prisijungė. Tai buvo vienintelis Lietuvos šiek tiek įsisavintas regionas Ponto stepėje. Tame pačiame amžiuje regioną pasiekė Genujos pirkliai, kurie tuo metu kūrė savo kolonijas Juodosios jūros šiaurėje. Tuo metu regione suklestėjo Chadžibėjus (dab. Odesoje) ir Ačekalė (dab. Očakove), nors kol kas nėra aišku, kas įkūrė šiuos miestus. Genujiečiai naudojosi susilpnėjusia Bizantijos imperija, ir galimybe perplaukti Bosforo sąsiaurį.

XV a. iš regiono pasitraukė tiek Genuja, tiek LDK. Tai iš dalies lėmė Vytauto pralaimėjimas Vorsklos mūšyje 1399 m., susilpninęs Lietuvos pozicijas pietuose. Po Vytauto mirties regioną kurį laiką valdė Švitrigaila, o vėliau didikas iš Podolės Teodoras Bučackis.[1] 1542 m. Osmanų imperija uždarė Bosforą genujiečių pirkliams, kas paralyžiavo šimtą metų trukusią prekybą. Regionas prarado savo buvusią reikšmę. Jame kontrolę perėmė Osmanai, kuriems jis buvo tolima nereikšminga teritorija.


Nogajų ir Osmanų valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVII a. į regioną migravo nogajų atšaka, įkūrusi čia Jedisano ordą, kuri ir davė pavadinimą Edisanui. Osmanų imperija, tuo metu valdžiusi vakarinę Juodosios jūros pakrantę (Budžaką ir Dobrudžą), inkorporavo ordą į Silistros ejaletą.

XVIII a. regionas vėl atgavo reikšmę. Naujai suklestėjo Ačekalė, kurią osmanai vadino Özi. Greta Chadžibėjaus griuvėsių pradėta statyti Yeni Dünya („Naujasis pasaulis“) tvirtovė. Ozi taip išaugo, kad tapo Silistros ejaleto stipriausiu miestu, todėl padarytas jo sostine. Nors teritoriją kontroliavo turkai, jame gyventojų daugumą sudarė nomadai nogajai, kurie turėjo didelę autonomiją. Kadangi tuo metu dėl regiono su osmanais konkuravo Rusija, nogajai palaikė pastarosios interesus.

Rusijos imperijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1792 m. Edisanas perėjo Rusijos imperijai. 1795 m. Osmanų Chadžibėjus pervardintas į Odesą, o Özi tapo Očakovu. Regionas į jungtas į naujai sukurtą Chersono guberniją, priskiriamą Naujajai Rusijai. Siekdama mažinti musulmonišką nogajų, turkų ir totorių populiaciją krašte, per XIX a. Rusija čia įvykdė etninį valymą: musulmonai buvo priverstinai išvyti iš krašto ir masiškai migravo į Turkiją. Be to, jų likučiai buvo iškelti į rezervatus Užuralėje bei Kubanėje.

Praktiškai ištuštėjusiame regione naujai buvo vykdoma kolonizacija: čia buvo skatinama keltis rusų, ukrainiečių, moldavų ir net vokiečių kolonistus. Regioną daugiausiai apgyveno ukrainiečių (mažarusių) tapatybę turintys gyventojai. 1897 m. vykdytame gyventojų surašyme iš 2,7 mln. Chersono gubernijos gyventojų 1,5 laikė save ukrainiečiais. Rusais save laikė apie 0,6 mln. gyventojų. Čia taip pat buvo reikšminga rumunų/moldavų (147 tūkst.) bei vokiečių (123 tūkst.) mažumos.[2] Senųjų regiono gyventojų nogajų čia nebebuvo priskaičiuojama. Tiesa, didžiausiame regiono mieste Odesoje vyravo rusai ir žydai.

Po Spalio revoliucijos 1917 m. įkurta Ukrainos Liaudies Respublika siekė suvienyti visas žemes, kur ukrainiečiai sudarė daugumą, taigi ir Chersono guberniją. Pasipriešindami tam, Odesos bolševikai sukūrė Odesos Tarybų Respubliką, kuri be Edisano kontroliavo ir dalį vakarų Zaporožės bei Besarabiją. Ši sovietinė prorusiška valdžia išsilaikė vos tris mėnesius: kovo mėnesį respubliką užėmė Ukrainos pajėgos, kartu su vokiečių ir austrų armijomis. 1919 m. pabaigoje regioną kontroliavo baltagvardiečiai, o 1920 m. kovą jis galutinai perėjo TSRS.

Ukrainoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1922 m. visas Edisanas atiteko TSRS viduje suformuotai Ukrainos TSR. Vykdant etninę politiką, 1924 m. tankiai rumunų/moldavų gyvenamoje Padniestrėje suformuota Moldavijos ATSR, į kurią savo teises reiškė ir gretima Rumunijos karalystė. Šiai, remiamai Trečiojo Reicho, pavyko užimti Edisaną per Antrąjį pasaulinį karą ir išlaikyti jį 1941-44 m. Valdant Rumunijai, Edisane buvo masiškai naikinami vietos žydai, sudarę nemažą dalį krašto miestų gyventojų.

1944 m. balandį Edisanas grįžo Ukrainos tarybų valdžiai ir išbuvo joje iki 1991 m., t. y. Ukrainos nepriklausomybės. Tiesa, moldaviškai kalbantis Edisano pakraštys prijungtas prie Moldavijos TSR kaip Padniestrė. Regiono padalinimas tarp Ukrainos ir Moldavijos išlieka iki dabar, po abiejų valstybių nepriklausomybės.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Маркевич А. И. Город Качибей или Гаджибей – предшественник Одессы. – Записки Одесского общества истории и древностей. – Одесса, 1894. – Т. ХVII. – С. 1—72. – 188 с.
  2. demoscope.ru