Pseudomokslas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
Pseudomokslas: Frenologija laikoma klasikiniu pseudomokslo pavyzdžiu

Pseudomokslas – įvairios teorijos, klasifikacinės sistemos ir pan., pretenduojančios į mokslo statusą, bet neatitinkančios akademinių mokslo kriterijų. Pseudomokslas apima įvairias idėjas ir teorijas, kurios neturi nieko bendro su mokslu, tačiau pristatomos kaip mokslinės. Dažnai moksliškumo įspūdis sukuriamas naudojant mokslinius ar moksliškai skambančius terminus. Daugeliu atvejų pseudomokslas siejasi su maginiu pasaulio suvokimu, šarlatanizmu ir sektų veikla.

Pseudomokslas dažnai vadinamas ir švelnesniais terminais, ypač jo atstovų: alternatyvus mokslas, paramokslas.

Kriterijai[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslas: Chromosomų teorija buvusioje TSRS lysenkizmo laikais laikyta pseudomoksline, nes chromosomos buvo atrastos ne tiesiogiai (stebint), o netiesiogiai (pagal paveldimumo dėsnius). Chromosomų teorija buvo ir yra mokslas.

Mokslinės teorijos privalo atitikti bent vieną šių kriterijų:

  • Turi išplaukti iš stebėjimų arba eksperimentų duomenų
  • Turi atitikti arba paaiškinti anksčiau turimus stebėjimų arba eksperimentų duomenis
  • Turi būti suformuluotos taip, kad būtų galimybė jas paneigti
  • Turi būti atviros testavimams ir bandymams paneigti.

Pseudomokslo teiginiai neatitinka nė vieno jų. Dažniausiai jie būna paremti autoritetais ar jų raštais (pvz., kreacionizmas remiasi Biblija). Labai retai leidžiama jas kvestionuoti – bandantys patikrinti apšaukiami priešais. Niekada neatitinka ir nepaaiškina stebėjimų ir eksperimentų duomenų. Dažnai teiginiai ne tik suformuluojami taip, kad iš principo būtų neįmanoma jų paneigti, bet tokia formuluotė dargi pati pateikiama kaip teiginių įrodymas. Pavyzdžiui, iš religijų į įvairius pseudomokslus atėjusi sielos sąvoka: vienareikšmiškai jos nebuvimo įrodyti neįmanoma. Mokslas tokias koncepcijas atmeta, kadangi jis savo teorijomis bando paaiškinti pasaulį. Jei teorija nekonkreti ir galima išsiversti be jos, tokios atsisakoma. Pseudomokslas, priešingai, ne teorijas taiko prie pasaulio, o pasaulį bando pritaikyti prie teorijų.

Dažniausiai pseudomokslo teorijos būna statiškos, niekada nesikeičia. Gavus teorijai prieštaraujančius duomenis, moksle teorija arba pataisoma, arba visai jos atsisakoma. Pseudomoksle tokie duomenys paprasčiausiai ignoruojami.

Labai dažnai pseudomokslinių teorijų jomis netikintys neturi galimybės patikrinti vien todėl, kad jie netiki. Pseudomokslas teigia, kad tik tikintys gali tai pastebėti, pajausti ar panašiai. Pavyzdžiui, orgoninė energija. Tuo pseudomokslas taip pat daug artimesnis religijoms, nei tikram mokslui.

Dalis teorijų buvo moksliškai patikrintos ir pripažintos klaidingomis arba reikalaujančiomis per daug papildomų ad hoc hipotezių (t. y. reikia sugalvoti po paaiškinimą – dažniausiai, skirtingą – daugybei atvejų, kuriais teorija nepasitvirtino).

Mokslas: Juodoji bedugnė pagal apibrėžimą yra iš esmės nematomas objektas (šviesa negali jos palikti). Tačiau bedugnei „ryjant“ paprastą žvaigždę (geltona), gali atsirasti eksperimentiškai stebimas galingų spindulių šaltinis (mėlynas). Juodųjų bedugnių teoriniai ir eksperimentiniai tyrimai yra mokslas.

Eriko fon Denikeno ir kitos panašios pseudomokslo idėjos remiasi senovės mitais ar padavimais labiau, nei mokslo turimais duomenimis. Jei iškyla prieštaravimas, laimi mitai. Pavyzdžiui, Imanuelio Velikovskio teiginiai, kad Veneros planeta anksčiau buvo kometa, o prie Saulės sistemos prisijungė tuo metu, kai formavosi sen. graikų mitai.

Pseudomokslo propaguotojai teigia, kad jų teorijos taip pat paremtos empiriniais duomenimis, tačiau iš tiesų tai būna paremta įvairiais psichologiniais reiškiniais, pavyzdžiui, selektyviu mąstymu, kai sistemingai (dažnai – nesąmoningai) atsirenkami teoriją atitinkantys faktai ir ignoruojami visi kiti.

Taip pat svarbu suprasti, kad ir faktus atitinkanti teorija nebūtinai yra teisinga. Faktus galima paaiškinti įvairiai. Pavyzdžiui, teorija, kad dėl piktųjų dvasių kaltės kyla maras atitinka faktą – maro epidemijos realiai egzistuoja. Tipiškam pseudomokslui to ir pakaktų, nes jis nebando paaiškinti reiškinių, o tik bando apginti savo teorijas.

Pseudomokslo atstovai beveik niekada neatlikinėja nepriklausomų tyrimų, bet remiasi kolegų publikacijomis jų nepatikrinę. Jei kitos pseudomokslo publikacijos dalinai kertasi su jų teorijomis – atsirenkamos tik tos dalys, kurios nesikerta. Ištraukimas iš konteksto – įprastas dalykas. Komiškiausias atvejis turbūt yra garsaus JAV astronomo Karlo Sagano pašaipi replika apie žmones grobiančius NSO – „remiantis tokia statistika, ateivių grobimai vyksta kas kelios sekundės“ – buvo pacituota vienoje apie tokius grobimus pasakojančioje knygoje su prierašu „Karlas Saganas taip pat tiki ateivių lankymusi žemėje“.´

Protomokslas: kompiuterinė Marso sfinkso vaizdo analizė

Jei teorija atitinka minėtus keturis reikalavimus, tačiau nėra patikrinta dėl kitų priežasčių, ji priskiriama protomokslo sričiai. Tarkim, Marso sfinksas yra tipiškas protomokslo pavyzdys: teorija išplaukia iš turimų eksperimentinių duomenų (Marso nuotraukų), paaiškina, kodėl šios nuotraukos atrodo būtent taip ir ją galima paneigti bent jau tiesiog ten nuskridus. Galimi moksliniai nuotraukos tyrimai kompiuteriniais ar kitais panašiais metodais. Vien hipotezės neįprastumo pavadinti ją pseudomokslu nepakanka. Paaiškėjus, jog tai tik akmenų krūva dykumoje (geresnėse nuotraukose darinys atrodo būtent taip), hipotezė irgi netaps pseudomokslu, o tiesiog virs atmesta teorija, kokių mokslo istorijoje labai daug.

Siekiant nešališkumo taip pat verta pastebėti, jog kai kurios praeityje pseudomokslais laikytos kryptys šiuo metu yra pripažintos. Pavyzdžiui, TSRS praeityje pseudomokslu buvo laikoma kibernetika (nebuvo manoma, jog ji tenkina bent vieną iš keturių minėtų kriterijų) ir genetika (šiuo atveju priežastis sunkiau paaiškinti, nes tai eksperimentinis mokslas). Bet kuriuo atveju mokslininkai stengiasi gauti eksperimentinius, statistiškai pagrįstus savo (tegul ir nepopuliarių) hipotezių įrodymus, tuo tarpu pseudomokslininkai naudoja įvairius kitus įtikinimo metodus.

Psichologinės priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

Pseudomokslų populiarumą aiškina psichologija ir socialinė psichologija. Pagrindinės jo priežastys visų pirma yra:

  • natūralus nesąmoningas žmonių noras ieškoti savo idėjoms patvirtinimų, o ne paneigimų (konfirmacijos klaida)
  • nesąmoningas polinkis į klaidingus apibendrinimus
  • tendencija tikėti maloniais dalykais ir saugoti tikėjimus, kurie padeda geriau jaustis
  • tendencija du vienas po kito sekusius įvykius susieti priežastiniais ryšiais (pavyzdžiui, po kristalų terapijos nustojo skaudėti galvą, vadinasi, kristalų terapija padėjo).
  • tendencija per daug pasitikėti anekdotiniais įrodymais (pavyzdžiui, vienas draugas sakė, kad homeopatija jam padėjo, vadinasi, homeopatija veikia).

Pseudomokslai[taisyti | redaguoti kodą]

Labiausiai žinomi pseudomokslai ir pseudomokslinės koncepcijos:

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Kanišauskas S., Kur jūs, ateiviai iš kosmoso? V., 1988 m.
  • Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001 m.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001., p.243.
  2. Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001., p.243.
  3. Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001., p.243.
  4. Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001., p.243.
  5. Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001., p.244.
  6. Sagan C., Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje V., 2001., p.242.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]