Slobožanščina
| Ukrainos istorinis regionas: Слобожанщина | |
|---|---|
| |
| Šalis | Ukraina (Charkovo, pietinė Sumų šiaurinė Luhansko sritys), Rusija (Belgorodo sritis) |
| Tautos | ukrainiečiai/rusai |
| Kalba | ukrainiečių kalba (slobožanų tarmė) |
| Miestai | Charkovas, Sumai, Belgorodas |
| |
 |
SlobožanščinaVikiteka |
Slabadų Ukraina (rus. Слободска́я Украи́на, ukr. Слобідська́ Украї́на) arba Slobožanščina (rus. Слобожа́нщина) – istorinis-kultūrinis regionas XVII- XVIII a. aplink Charkovo miestą. Šiuo metu yra šiaurės rytų Ukrainos ir gretimų Rusijos sričių teritorijoje.
Regione buvo išlaikyta atskira tapatybė ir kultūra. Regione paplitusi atskira ukrainiečių kalbos tarmė – slobožanų.
Geografinė padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šiuo metu Slobožanščina apima visą Ukrainos Charkovo, pietinę Sumų, šiaurinę Luhansko sritis, taip pat šiaurinį Donecko bei rytinį Poltavos sričių pakraštį. Rusijai priklausančioje regiono dalyje yra beveik visa Belgorodo sritis, pietinė Kursko ir pietvakarinė Varonežo sričių dalys.
Teritorija sidaro juostą tarp Desnos vakaruose ir Dono rytuose. Per regioną teka nemažai upių, kurių dauguma prasideda šiauriau (Severščinoje): Sula, Pselas, Vorskla, Donecas. Vakaruose yra Kijevo Ukraina, pietuose – Zaporožjė). Upių slėniai sudaro atskirus Slobožanščinos subregionus: Poseimję (Seimo vidurupis), tikrąją Slobožanščiną (Sulos, Pselo, Vorsklos aukštupiai), Charkovščiną (aplink Charkovo miestą), Donečiną (Donecko aukštupis) ir Podonję (Rusijai priklausanti dalis tarp Dono ir Doneco).
Gamtiškai regionas apima pietinę Vidurinės Rusijos aukštumos dalį ir sudaro tarpinę grandį tarp piečiau plytinčių stepių ir šiauriau esančių miškų. Čia vyrauja miškastepė, prie upių senovėje buvo gausu tankių miškų.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduramžiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip atskiras regionas Slobožanščina viduramžiais neegzistavo. Teritorija buvo Rusios pietrytiniame pakraštyje, kuriam nuolat grėsė klajoklių antpuoliai iš Didžiosios stepės (Ponto stepės). Iš pradžių sudarė pietinį slavų severianų žemių arealą, vėliau didžiąją dalį regiono kontroliavo Perejeslavlio kunigaikštystė. VIII–XIII a. dabartinio Charkovo teritorijoje klestėjo Doneco gyvenvietė, kurie buvo vienas svarbiausių strateginių punktų saugant Rusios žemes nuo klajoklių. Rytines regiono teritorijas kontroliavo polovcai, ir čia buvo jų miestai Balinas, Sugrovas ir Šarukanis. XII a. čia nuolat vyko nuožmūs karai, kurie buvo aprašyti Sakmėje apie Igorio žygį.
XIII a. regioną pasiekė mongolai. Jie sudegino visas regiono gyvenvietes, išžudė arba išvarė vietos gyventojus. Tokiu būdu, senoji vietos slaviška populiacija nunyko, o ištuštėjęs regionas, kaip ir regionai į pietus nuo jo, buvo žinomas kaip Didžioji dykra. Ilgą laiką tai buvo niekieno žemė, įsiterpusi tarp augančios Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurėje, LDK vakaruose ir Aukso Ordos pietuose.
Antrinė kolonizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pradedant XV a. regioną naujai ėmė apgyventinti atsikėlėliai. Manoma, kad būtent šiame regione apie 1438 m. įsikūrė vienas iš Aukso Ordos kilmingųjų, Mansuras Mamajus, o vėliau Jagoldajus (jo valdomas kraštas vadinosi Džagoldajus). Iš pradžių šie totorių valstybiniai dariniai pripažino LDK siuzerenitetą ir sudarė buferinę zoną tarp rytinių LDK žemių ir Aukso ordos. Vėliau jie pamažu perėjo į MDK pusę.
Didžioji dalis krašto kolonistų buvo iš MDK, vadinamieji sevriukai (severianų protėviai), kurie čia įkūrė Belgorodo miestą. Jiems regionas buvo svarbus saugant savo pietines žemes nuo totorių ir lietuvių grėsmės, todėl naujai kuriamos gyvenvietės pamažu buvo jungiamos į Belgorodo gynybinę liniją. Gausus upių tinklas lėmė jo strateginę padėtį – užėmus regioną buvo galima igyti prieigą upėmis į Severščiną šiaurėje bei Zaporožję pietuose.
Kolonizacija vyko iš iš vakarų: čia kėlėsi Abiejų Tautų Respublikos kolonistai, kurie įkūrė Achtyrkos, Olešnios gyvenvietes. Tiesa, 1634 m. Polianovkos taika šios kolonizuotos žemės galutinai atiteko Maskvai. Tačiau gyventojų migracija iš ATR nesiliovė: po Chmelnickio sukilimo iš rytinių Lenkijos žemių plūdo kazokai. Jų įkurtos gyvenvietės buvo Sumai, Otrogožskas, Krasnokutskas, Charkovas, Balaklėja ir kt.
Siekdama pritraukti kolonistus ir taip sustiprinti retai gyvenamą, tačiau strategiškai svarbų regioną, Rusija jame vykdė palankią migrantams politiką: jie galėjo kurti gyvenvietes, kurios laikinai buvo atleidžiamos nuo mokesčių valstybei. Tos gyvenvietės vadinosi slabadomis, terminu, kildinamu iš slaviško žodžio svoboda („laisvė“). Politika buvo tokia patraukli, kad regionas netrukus tapo tirštai apgyvendintas, o iki XVIII a. pabaigos čia priskaičiuojamos 523 slabados. Gyventojų skaičius sparčiai augo: XVII a. čia buvo priskaičiuojama 16-30 tūkst. gyventojų, amžiaus pabaigoje – 120 tūkst., 1732 m. – 400 tūkst., 1773 m. – 660 tūkst.[1]
Visa teritorija buvo suorganizuota į 5 kazokų pulkus (Ostrogo, Charkovo, Sumų, Achtyro ir Iziumo), kurie atitiko ir teritorinius vienetus. Pulkams vadovavo kazokų pulkininkai, pavaldūs Belgorodo vaivadai. Taigi, Slobožanščina buvo administruojama kaip Belgorodo razriado dalis.
Rusijos imperijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1764 m. Jekaterinos įsaku Slobožanščinos kazokai neteko visų turėtų privilegijų, jie priversti mokėti mokesčius, o regiono autonomija buvo panaikinta. Čia suformuota Slabadų Ukrainos gubernija. 1835 m. ji performuota į Charkovo guberniją. Jau tuomet įvyko politinis regiono padalinimas: šiaurinės ir rytinės jo dalys buvo perduotos Kursko ir Voronežo gubernijoms.
Kadangi gubernijoje didžiąją dalį gyventojų sudarė kazokai atsikėlėliai iš Kijevo žemių, Rusijos imperijoje Charkovo gubernija buvo įtraukta į Mažosios Rusijos sąvoką, kartu su kitomis ukrainietiškomis gubernijomis. Tai leido vietoje formuotis ukrainiečių tautybei. 1805 m. įkūrus Charkovo universitetą, pagerėjo regiono švietimo ir kultūros kokybė. 1816–1819 m. čia leistas mėnesinis žurnalas „Украинский вестник“ tapo pirmuoju žurnalu, kuris greta rusiškų straipsnių spausdindavo tekstus ir „Mažosios Rusijos tarme“ (taip tuo metu vadinta ukrainiečių kalba). Charkove kultūrinis gyvenimas buvo labai aktyvus, studentai būrėsi į bendruomenes, kuriose buvo kritikuojama Rusijos imperijos valdžia. Ne atsitiktinai būtent čia įkurta pirmoji ukrainiečių politinė partija – Revoliucinė Ukrainos partija.
Formuojantis ukrainietiškai tapatybei, didelė dalis regiono gyventojų ėmė laikyti save ukrainiečiais. 1897 m. gyventojų surašymas parodė, kad iš 2492316 Charkovo gubernijos gyventojų net 2009411 laikė save ukrainiečiais (rus. Малорусский)[2]. Tiesa, pačiame Charkovo mieste vyravo rusai – jie sudarė net 63,2 % miesto gyventojų.
Ukrainoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1917 m. ukrainiečių nacionalinis judėjimas pasiekė apogėjų. Po Vasario revoliucijos visoje Slobožanščinoje buvo skelbiamos ukrainietiškos valstybėlės, kurių niekas nepripažino. 1918 m. didžioji dalis Mažosios Rusijos (Kijevo Ukraina, Černigovščina, Podolė ir Voluinė) paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos kaip Ukrainos Liaudies Respublika. Charkovo ir dalies Naujosios Rusijos (Tauridės ir Jekaterinoslavo) gubernijos paskelbė komunistinę Donecko-Krivorogo Tarybų Respubliką. ULR siekė suvienyti ukrainiečių žemes, todėl laikė visą Slobožanščiną savo dalimi. Tais metais Ukrainai pavyko perimti regiono kontrolę padedant vokiečių ir austrų kariuomenei.
1919 m. pradžioje Rusija susigrąžino Slobožanščiną, bet tų pačių metų vasarą ją perėmė Baltagvardiečiai. Galutinai į TSRS Slobožanščina sugrįžo tų metų gruodžio mėn. Čia suformuota Ukrainos TSR, kurios sostine tapo Charkovas. Iki 1920 m. pabaigos prie jos prijungtos dauguma ukrainiečių žemių, t. y. Kijevo, Černigovo, Voluinės ir kitos teritorijos. Remiantis 1926 m. gyventojų surašymu, buvo patikslintos Ukrainos TSR sienos su Rusija. Tuo metu Slobožanščinos padalinimas įteisintas galutinai: šiaurinės ir rytinės teritorijos, kur vyravo etniniai rusai, buvo perduotos RTFSR. Tiesa, kai kurių ukrainiečių teigimu, padalinimas nebuvo teisingas, nes kai kurios kompaktiškai gyvenamos etninės ukrainiečių žemės liko Rusijoje.[3]
Kurį laiką Slobožanščina buvo pagrindinė Ukrainos TSR teritorija, nes čia buvo sostinė. 1934 m. sostinę perkėlus į Kijevą, Slobožanščina neteko savo reikšmės. 1991 m. po Ukrainos nepriklausomybės, regionas priklauso jai.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Слободская Украина в XVII–XVII вв. // Кохнович В. А. Актуальные проблемы социальной и политической истории Украины XVI–XVIII стст.: историографические традиции и современность.
- ↑ demoscope.ru
- ↑ Довідник з історії України // Слобідська Україна – Київ: «Генеза», 2002. – С. 776−778.
| |||||||||||