Romos imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Romos Imperija)
Jump to navigation Jump to search
IMPERIVM ROMANVM
Romos imperija
buvusi imperija
[[Image:Spqrstone.jpg|border|30px|link=Romos Respublika]]
27 m. pr. m. e. – 395 Blank.png
 
[[Image:Labarum.svg|border|30px|link=Rytų Romos imperija]]

Herbas of Romos imperija

Herbas

Location of Romos imperija
Imperija apie 117 m.
Sostinė Roma
Kalbos lotynų kalba
Valdymo forma monarchija, autokratija
Romos imperatoriai
 27 BC–19 m. (pirmas) Oktavianas
 347–395 (paskutinis) Teodosijus I Didysis
Istorija
 - Įkūrimas 27 m. pr. m. e. m.
 - Padalinimas 395 m.
Plotas
 - 117 6 500 000 km² (2 509 664 sq mi)
Gyventojai
 - 117 88 000 000 
Valiuta Aurėjas, Solidas
Roma-orn.png
Senovės Romos istorija
Priešistorinė Italija
Etruskai
Didžioji Graikija
Romos karalystė
Romos respublika
Romos imperija
Julijų-Klaudijų dinastija > Flavijų dinastija > Nervų-Antoninų dinastija > Severų dinastija > Konstantinų dinastija > Valentinianų dinastija > Teodosų dinastija
Vakarų Romos imperija
Italijos istorija

Romos imperija (lot. Imperium Romanum) vadinama Senovės Romos valstybė po 27 m. pr. m. e., kai Gajui Oktavijanui Senatas suteikė Augusto (išvertus iš lotynų k. – išaukštintojo) titulą.

Nors jau iki Augusto autokratijos Romos valstybė turėjo duokles mokančių valstybių, tačiau prieš Augustą buvusi valstybė paprastai vadinama Romos respublika. Skirtumas tarp Romos imperijos ir Romos respublikos yra skirtingos valdymo institucijos ir jų tarpusavio santykiai. Nors oficialiai visi šio laikotarpio valdovai turėjo imperatoriaus titulą, priimta Romos imperijos istoriją dalinti į principato ir dominato laikotarpius. Dominato laikotarpio imperatoriai papildomai turėjo dominus („valdovas“) titulą, principato laikais buvo vadinami princepsais.

Didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu, imperatoriaus Trajano laikais, Romos imperija apėmė teritorijas aplink Viduržemio jūrą, Galiją, didelę dalį Britanijos, bei teritorijas aplink Juodąją jūrą, kitas Azijos teritorijas.

Romėnų ir Romos imperijos kalba buvo lotynų. Jai maišantis su vietinėmis kalbomis susidarė dabartinės romanų kalbos.

395 m. Romos imperija suskilo į Vakarų Romos imperiją (dominavo lotynų kalba ir kultūra) ir Rytų Romos imperiją (apėmė senąjį helenistinį pasaulį, kuriame dominavo graikų kalba ir kultūra).

Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurių istorikų, pvz., Moses Finley nuomone Romos ekonomika buvo primityvi. Pasak jo, romėnų ekonomika rėmėsi žemdirbyste, miestai sunaudodavo daugiau nei duodavo naudos dėl prekybos ir pramonės, menininkai turėjo žemą statusą visuomenėje, technologijos vystėsi lėtai, "trūko ekonominio racionalumo".[1] Dabartinių istorikų požiūris yra sudėtingesnis. Didelio masto užkariavimai leido perorganizuoti žemės panaudojimą, kuris lėmė derliaus perteklių ir specializaciją, ypač Šiaurės Afrikoje. Kai kuriuos miestus garsino jų pramonė ar komercinė veikla, o statybų mastas rodo buvus didelę statybos pramonę. Papirusuose surašytos sudėtingos apskaitos schemos, o tai rodo ekonominio racionalumo elementus. Be to, imperija plačiai naudojo monetas. Nors Antikoje transporto ir komunikacijų priemonės buvo primityvios, I-II a. buvo nutiesta daug kelių, kurie sujungė regionų ekonomikas. Tiekimo armijai kontraktai traukė prie karinių bazių tiekėjus iš visos provincijos ir už jos ribų. Romos imperijos ekonomika buvo regioninių ekonomikų tinklas, kur valstybė prižiūrėjo ir stebėjo prekybą, kad užsitikrintų mokesčius. Ekonominis augimas buvo didesnis nei kitų ikiindustrinių ekonomikų, bet negalėtų lygintis su dabartinėmis.

Monetos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romos imperijos pradžioje ekonomika buvo smarkiai monetarizuota, monetos buvo naudojamos išreikšti kainas ir skolas. Sestercija buvo pagrindinis valiutos vienetas iki IV a., bet sidabrinis denaras, vertas keturių sestercijų, buvo naudojamas nuo Severų dinastijos laikų. Smulkiausia moneta apyvartoje buvo bronzinis asas, vertas ketvirčio sestercijos. Liejiniai nebuvo laikomi pinigais ir buvo naudojami tik pasienyje. I-II a. romėnai monetas skaičiavo, o ne svėrė. Tai rodo, kad jų vertė nepriklausė ne nuo svorio, o nominalios vertės. Tai lėmė, kad valiuta buvo devalvuota. Standartizuotų monetų naudojimas skatino prekybą ir ekonomikos integraciją.

Senovės Roma neturėjo centrinio banko ir bankų kontrolė buvo minimali. Bankai tuomet turėjo mažiau rezervuose nei visa klientų indėlių suma. Įprastai bankas turėjo nedaug kapitalo ir tik vieną direktorių, bet kai kurie turėjo 6-15 direktorių. Seneka teigė, kad visiems, dalyvaujantiems prekyboje reikia suteikti kreditą.

Profesionalūs depozito bankininkai (lot. argentarius, coactor argentarius ar vėliau nummularius) priimdavo fiksuotam ar nefiksuotam laikui pinigus ir skolindavo tretiesiems asmenims. Senatoriai buvo smarkiai įsivėlę į paskolas, skolindavo ir skolindavosi. Jų paskolos remdavosi jų asmeniniu turtu, o rekomendacijos remdavosi asmeniniais ryšiais. Skolintojai galėdavo skolas parduoti kitiems asmenims. Dėl bankų sistemos didelės pinigų sumos keliaudavo po imperiją fiziškai nepervežant monetų. Per visą imperijos istoriją kilo tik viena kredito krizė 33 m., kai daug senatorių atsidūrė bėdoje. Juos išgelbėjo Tiberijus, paskolinęs bankams 100 mln. sestercijų. Centrinė valdžia nesiskolindavo pinigų ir deficitus padengdavo iš pinigų atsargų.[2]

Antoninų ir Severų dinastijos sumažino metalo kiekį monetose, ypač denaruose, kad sumokėtų kariams. Staigi infliacija valdant Komodui pažeidė kredito rinką. III a. rinkoje sumažėjo monetų dėl kasybos sutrikimo, didelio nuotolio prekybos sumažėjimo, aukso ir monetų atitekimo imperijos priešams. Padėtis pasidarė tokia bloga, kad Aureliano laikais bankai pradėjo nebepasitikėti valstybės išleistomis monetomis. Nepaisant Diokletiano reformų, kredito rinka pilnai neatsigavo.

Kasyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Peizažas, atsiradęs dėl ruina montium kalnakasybos technikos Las Médulas, Ispanija, vienoje iš svarbiausių aukso kasyklų Romos imperijoje.

Svarbiausi Romos imperijos kalnakasybos regionai buvo Iberija (auksas, sidabras, varis, alavas, švinas), Galija (auksas, sidabras, geležis), Britanija (daugiausiai geležis, švinas, alavas), Dunojaus provincijos (auksas, geležis), Makedonija, Trakija (auksas, sidabras) ir Mažoji Azija (auksas, sidabras, geležis, alavas). Didelio masto kasyba vyko nuo Augusto laikų iki III a. krizės. Aukso kasyba nutrūko Dakijoje, kai provincija buvo prarasta 271 m.

Hidraulinė kalnakasyba, kurią Plinijus Vyresnysis vadino ruina montium, leido netauriuosius ir tauriuosius metalus išgauti ikipramoniniais mastai.[3] Manoma, kad per metus buvo iškasama 82500 tonų geležies.[4][5][6] Per metus buvo išgaunama 15000 tonų vario ir 80000 tonų švino, kurių kasybos mastai nebuvo viršyti iki pramoninės revoliucijos. Ispanijoje buvo iškasama 40% pasaulio švino. Didelė švino gamyba atsirado kaip sidabro, kurio buvo išgaunama 200 tonų per metus, kasybos šalutinis produktas. II a. viduryje romėnai turėjo 10000 tonų sidabro, t. y. 5-10 kartų daugiau nei Viduramžių Europa ir Abasidų kalifatas kartu sudėjus 800 m. Švino išgavimo mastą rodo faktas, kad švino kiekis Grendlandijos ledynuose keturis kartus didesnis nei buvo prieš ir po Romos imperijos.

Transportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romos imerija buvo apsupusi Viduržemio jūrą, kurią romėnai vadino mare nostrum.[7] Romėnų laivai be jos plaukiojo ir tokiomis upėmis kaip Gvadalkivyras, Ebras, Rona, Reinas, Tibras ir Nilas. Kur tik įmanoma, buvo renkamasi gabenti krovinius laivais, nes sausuma tai daryti buvo sudėtinga. Laivai, ratai ir kiti mediniai daktai rodo, kad tais laikais buvo daug nagingų dailidžių.

Sausumos transportas naudojosi romėnų keliais. Jie buvo pastatyti kariniais tikslais, bet jie buvo naudojami ir prekybai. Bendruomenių mokami mokesčiais natūra aprūpindavo gyvūliais, personalu ar vežimais Augusto įkurtą valstybinę pašto ir transporto sistemą (lot. Cursus publicus). Persėdimo stotys buvo palei kelią kas 7-12 romėniškų mylių (1 mylia apie 1481 m) ir dažnai tapdavo kaimais ar prekybos vietomis. Palei kelią taip pat buvo nakvynės namai (lot. mansio), išsidėstę tokiu atstumu, kurį nukeliaudavo per dieną traukiamas vežimas (apie 30 km). Pagalbinį personalą sudarė mulų varovai, sekretoriai, kalviai, vežimų darytojai, veterinarai, leli karinės policijos pareigūnai, pasiuntiniai. Vežimus dažniausiai traukdavo mulai. Net labai skubant žinia iš Mainco pasiekdavo Romą tik per 9 dienas.

Prekyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žalias romėniško stiklo puodelis rastas Pietų Kinijoje, I a. pradžia.

Romos provincijos prekiavo tarpusavyje, bet prekyba vyko ir už imperijos ribų su tokiomis šalimis kaip Indija ir Kinija. Svarbiausia prekė buvo javai. Prekyba su Kinija vyko sausuma per Šilko kelio tarpininkus. Su Indija prekiauta per Egipto uostus prie Raudonosios jūros. Per šiuos prekybos kelius plito ligos.[8] Buvo prekiaujama alyvuogių aliejumi, vergais, maistu, geležimi ir jos dirbiniais, tekstile, mediena, puodais, stiklu, marmuru, papirusu, prieskoniais, vaistais, dramblio kaulu, perlais ir brangakmeniais.

Nors daugelis provincijų gamino vyną, tam tikrų regionų vynas buvo paklausesnis ir jis buvo viena svarbesnių prekių. Stalo vyno trūkumas buvo retas dalykas. Pagrindiniai vyno tiekėjai Romai buvo vakarinė Italijos pakrantė, pietinė Galija, Tarakono Ispanija ir Kreta. Antras pagal dydį imperijos moiestas Aleksandrija įvežė vyną iš Latakijos ir Egėjo regiono. Tavernos ir vyninė pardavinėjo vyną išsinešimui ar vietoje, o kaina priklausė nuo kokybės.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Potter, David S., ed. (2009). A Companion to the Roman Empire. John Wiley & Sons. ISBN 978-1-4051-9918-6. psl.283
  2. Duncan-Jones, Richard (1994) Money and Government in the Roman Empire. Cambridge University Press. pp. 3–4.
  3. „Machines, Power and the Ancient Economy“. The Journal of Roman Studies, 92, 1 (2002). DOI:10.2307/3184857. 
  4. Craddock, Paul T. (2008): "Mining and Metallurgy", in: Oleson, John Peter (ed.): The Oxford Handbook of Engineering and Technology in the Classical World, Oxford University Press, ISBN 978-0-19-518731-1, p. 108
  5. Sim, David; Ridge, Isabel (2002) Iron for the Eagles. The Iron Industry of Roman Britain, Tempus, Stroud, Gloucestershire, ISBN 0-7524-1900-5. p. 23
  6. Healy, John F. (1978) Mining and Metallurgy in the Greek and Roman World, Thames and Hudson, London, ISBN 0-500-40035-0. p. 196. Assumes a productive capacity of c. 1.5 kg per capita.
  7. Greene, Kevin (1990). The Archaeology of the Roman Economy. University of California Press. ISBN 978-0-520-07401-9.
  8. Swabe, Joanna (2002). Animals, Disease and Human Society: Human-animal Relations and the Rise of Veterinary Medicine. Routledge, 80.


Vikiteka