Planinė ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Planinė ekonomika, arba socialistinė ekonomika – ūkio forma, kurioje visos įmonės priklauso valstybei (yra nacionalinė nuosavybė), o jų pelnas padalinamas tarp visų gyventojų sąlyginai tolygiai. Specialiai tam įkurtas valstybinis organas reguliuoja visų prekių kainas, atlyginimus ir kitų resursų paskirstymą. Galiausiai formuojasi visuomenė, sąlyginai nepasidalinusi į turtingus ir vargšus.

Socialistinė ekonomika iš dalies ar visiškai draudžia privačią nuosavybę ir yra priešinga rinkos ekonomikai. Ji labai patraukli neturtingiems asmenims, kurie ne tik galvoja, kad nieko nepraras, bet tikisi esant bendrai nuosavybei gauti vienodą ar bet didesnę sukurto produkto dalį, didesnę algą.

Planinės ekonomikos pranašumai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Nebūna pinigų trūkumo, reguliuojant kainas ir algas nereikia baimintis per didelės infliacijos (pinigų perviršis pasireiškia prekių trūkumu – deficitu).
  • Nėra baimės, kad bus nesumokėtos algos, nes pinigų visada yra.
  • Sugalvojami nauji darbai (dažniausiai mažai mechanizuoti), be to, nedemokratiškais būdais priverčiami dirbti visi darbingi asmenys (už bedarbystę TSRS buvo baudžiama nuo trėmimų TSRS valstybės gyvavimo pradžioje iki pusės metų nelaisvės paskutiniais dešimtmečiais, galiausiai įstatymas praktiškai nebuvo taikomas, nebent iš įkalinimo įstaigos grįžusiam asmeniui), taip panaikinama bedarbystė ir žmonės nors ką nors papildomai pagamina (pirmaisiais TSRS gyvavimo metais bei pietinėse respublikose dėl labai didelio gyventojų prieaugio jautėsi darbo trūkumas.
  • Draudžiant privačią veiklą nekompetentingi žmonės nesiima veiklos ir nepraranda pinigų, nesunaudoja resursų veltui (dabar per 5 metus nutraukia veiklą apie 80 proc. įmonių, dažniausiai smulkių).
  • Nesant privačios nuosavybės nėra baimės, kad įmonė gali prarasti pinigus (didesnė baimė prarasti darbuotojus, žaliavas ir kitus resursus ar jų tiesiog negauti).
  • Esant darbuotojų trūkumui nebuvo reikalaujama tokios disciplinos ir atsidavimo darbui, kaip privačiame sektoriuje.

Planinės ekonomikos trūkumai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Nesugebama subalansuoti net nedidelės valstybės ūkį, nuolat yra vienų ar kitų prekių trūkumas, kartais pajaučiamas prekių perteklius. Resursai paskirstomi neracionaliai, reikalingesnes prekes gaminančios ar našiau dirbančios įmonės gauna tiek pat resursų, kiek ir kitos įmonės.
  • Pelningai dirbančios įmonės išlaiko nuostolingas įmones, nors dėl skirtingų prekių ir žaliavų įkainojimų sunku nustatyti, kuri yra pelninga ar nuostolinga.
  • Įmonės nekonkuruoja tarpusavyje, nenoriai įgyvendinamos inovacijos; žinant, kad sunku gauti žaliavų ar įrengimų, nenoriai plečiama gamyba.
  • Esant darbuotojų trūkumui darbuotojai tuo pradeda piktnaudžiauti ir blogiau dirbti.
  • Esant netiksliam produkcijos įkainavimui sunku planuoti naujų, būtiniausių prekių gamybą.
  • Žinant, kad visos prekės vis tiek bus parduotos, nebuvo stengiamasi gaminti kokybiškų prekių.
  • Dėl planavimo sudėtingumo ir suprastėjusios darbo disciplinos gaminama vienarūšė produkcija – dažniausiai tokia, kurios pagaminimui galima naudoti nesudėtingą mechanizaciją ir lengvai apskaičiuoti savikainą. TSRS laikais visada buvo siekiama, kad parduotuvėse būtu pakankamai pigios duonos. Tuo buvo siekiama išvengti bado ne tik apskritai, bet ir tarp mažas pajamas gaunančių asmenų. Duona buvo taip nupiginta, kad ja apsimokėjo maitinti gyvulius (buvo išleistas įstatymas, draudžiantis duona maitinti gyvulius, nurodyta duoną pardavinėti nustatytais kiekiais, po du kepalus. Praleidžiant eilėse ne vieną valandą, antrą kartą jos nusipirkti tiesiog nepakakdavo laiko ir kantrybės).

Planinis ūkis pasaulyje[taisyti | redaguoti kodą]

Planinis ūkis suprantamas yra toks, kai ūkio priemonės priklauso valstybei ir ji jomis disponuoja. Nėra aiškiai nustatyta, kiek procentų ūkio turi priklausyti valstybei, kad būtu galima sakyti, jog ūkis jau planinis. Dabar Kinijoje „statant“ komunizmą praktiškai įdiegta rinkos ekonomika. Kapitalistinėse valstybėse atskiri ūkio sektoriai gali būti ar yra tik valstybiniai (Japonijoje atominės elektrinės, Izraelyje bankai, praktiškai visose valstybėse keliai, paštas, oro uostai, medicina ir t. t. dažniausiai priklauso valstybiniam sektoriui).

Socialistinės ekonomikos istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Tipiškas socialistinės ekonomikos pavyzdys yra TSRS ekonomika nuo 1917 m. iki 1991 m. Ekonomiką reguliavo TSRS Valstybinio planavimo ministerija, įkurta 1921 m. vasarį (rus. ГОЭЛРО) komisijos pagrindu. Planavimo ministerija pradžioje planavo vieneriems metams į priekį, o nuo 1925 m. – penkmečiui.

Visose valstybėse pradėjus kurti socialistinę ekonomiką iš karto susidurta su dideliais sunkumais – prasidėdavo badas, todėl tokiose valstybėse, kaip Kinija, Vietnamas žymiai pasireiškus badui, jos gana greitai buvo atsisakyta.

Planinė ekonomika negali išsilaikyti demokratinėse valstybėse ir jos buvo atsisakyta vos tik įvedus demokratiją – taip įvyko visose Rytų Europos valstybės.

Ypatumai socialistinės ekonomikos laikotarpiu[taisyti | redaguoti kodą]

  • Esant socialistinei ekonomikai buvo lengva organizuoti propagandinius kainų mažinimus. Ypač Stalino laikais pradžioje vienos prekės kainą žymiai padidindavo, o paskui palaipsniui mažindavo, apie ką plačiai pranešinėdavo žmonėms.
  • Esant nuolatiniam darbuotojų trūkumui juos viliodavo į darbą pažadais, kad duos butą, paskyrą automobiliui. Gavę tai, kas pažadėta, darbuotojai pereidavo dirbti lengvesnius darbus. Galiausiai butai palaipsniui pradėti duodami bendrabučio teisėmis: kol žmogus dirba konkrečiame darbe, tol gali jame gyventi. Būdavo, kad buto visai negaudavo.
  • Plačiai buvo paplitusios savo pačių gamyklose pagamintos produkcijos vagystės. Tai tiesiog buvo vadinama „nešimu“ iš darbo. Taip pat plačiai buvo paplitęs pirkėjų apsvėrinėjimas, benzino ir įvairių (ypač alkoholinių) gėrimų skiedimas.
  • Valstybei taupant lėšas, kai kuriu darbo sričių darbuotojams algos būdavo nustatomos mažos, žinant, kad prekybininkai apgaudinėja (apsvėrinėja, apskaičiuoja) pirkėjus, mėsos kombinatų darbuotojai vagia mėsą, miškininkai – mišką.
  • Nuolat trūko kai kurių prekių ir paslaugų (buvo deficitas). Kai kurių paslaugų reikėjo laukti metus, o prekių dešimtmečius, o kartais buvo galima įsigyti tik davus kyšį. Butai nors ir būdavo iš dalies nemokami, jų reikėjo laukti dešimtmečius, o kartais ir visai nepavykdavo sulaukti.
  • Produkcijos perteklių pardavinėdavo kartu su deficitinėmis prekėmis. Norint nusipirkti deficitinę prekę, tekdavo kartu nusipirkti ir prekę, kurios per daug prigaminta.
  • Televizijai, laikraščiams ir kt. nereikėjo tarpusavyje konkuruoti ir gavus nurodymą vykdyti propagandą nereikėjo rūpintis savo reitingais. Plačiai buvo rodoma, kaip gera ir linksma gyventi planinės ekonomikos valstybėje, visi žmonės buvo tik teigiami, o jei kas ir elgdavosi netinkamai, jį greitai pataisydavo. Nuolat buvo raportuojama apie planų viršijimą, nors nebuvo vertinama, ar planai prieš tai nebuvo sumažinti, iš kur gauti papildomi resursai. Praktiškai niekada nerodydavo blogybių, net kylančių asmeniškai iš žmonių (girtuoklystė, nusikaltimai, tinginystė ir t. t.).
  • Mene ir spaudoje klestėjo paviršutinės idėjos, dėl prekių trūkumo ir ilgų eilių buvo kaltinami pardavėjai, sandėlių vedėjai, nuolat skatinama geriau dirbti. Tai persikeldavo ir į gyvenimą: rengiamos lenktynės, kas geriau dirbs, liepdavo darbuotojams prisiimti papildomus įsipareigojimus, nors dirbant prie konvejerio, skirtingus darbus ar negavus resursų daugiau darbo padaryti ar jį apskaičiuoti buvo neįmanoma.
  • Plačiai buvo vykdoma propaganda, kad nėra bedarbystės, net nebuvo darbo biržų, nors buvo žmonių, kurie nenorėjo dirbti ir darbo neieškojo, taip pat keisdamas darbą kurį laiką žmogus nedirbdavo. Nesant bedarbystei nebuvo užsimenama apie mažas algas.

Kritika[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmu iš rimtų socialistinės ekonomikos kritiku buvo Liudvikas fon Mizecas. Jis 1922 m. išleido knygą „Socializmas“, kurioje kritikavo socializmą daugeliu aspektų – kurių svarbiausias buvo ekonomiškai korektiškos apskaitos neįmanomumas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]