Bandža
Bandža (angl. banjo) – muzikos instrumentas, gnaibomasis chordofonas. Bandža gimininga Afrikos liutniai ir Europos mandolinai. Skirtingai, nei mandolina, bandžos garsas aštresnis ir labiau žvangantis.
Konstrukcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bandžos korpusas yra dengtas odos membrana vienpusio būgnelio (tambūrino) pavidalo, ilgu kakleliu su galvute. Išilgai bandžos korpuso užtempiama nuo 4 iki 9 viengubų arba dvigubų metalinių stygų. Skambinama pirštais arba plektru.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laikoma, kad bandžos yra kilę iš V. Afrikos. XVII a. jos, kartu su juodaodžiais vergais atgabentos į JAV. Buvo vartojamos klajojančių juodaodžių muzikantų baladėms pritarti, Lotynų Amerikos šokių muzikoje, menestrelių vaidinimuose. XIX a. pab. – XX a. pr. tapo džiazo muzikos instrumentu. Lietuvoje paplito nuo XX a. pr. ir vartota džiazo ansambliuose, Kantri ir pramoginės muzikos dainoms, šokiams.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Bandža. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 603 psl.
