Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Raudonasis kryžius)
Peršokti į: navigacija, paiešką
TRK ir RPJ muziejus (Ženeva)

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas (TRK, RPJ, angl. ICRC), dažnai sutrumpintai vadinamas Raudonuoju Kryžiumi – visuomeninė organizacija, padedanti kovoti su ligomis, teikianti paramą nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių. Taip pat rengia medicinos seseris, organizuoja donorus, karuose padeda sergantiems ir sužeistiems kariams.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Judėjimą sudaro kelios atskiros organizacijos, besilaikančios tų pačių tikslų, principų, simbolių, vyriausybinių organizacijų veikimo. Pagrindinės organizacijos yra šios:

  • Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimo federacija (angl. The International Federation of Red Cross and Red Crescent Societies) buvo įkurta 1919 m. ir šiuo metu koordinuoja 188 judėjimo narių veiklą. Ši federacija atstovauja judėjimą tarptautiniu lygmeniu. 1963 m. kartu su Raudonojo kryžiaus komitetu federacija laimėjo Nobelio taikos premiją.
  • Nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimo bendruomenės (angl. National Red Cross and Red Crescent Societies) veikia beveik kiekvienoje pasaulio šalyje. Šiuo metu 188 bendruomenės yra pripažįstamos federacijos ir yra pilnateisės jos narės. Kiekviena bendruomenė veikia šalies viduje ir yra tampriai susijusios su vietinėmis vyriausybėmis bei veikia pagal vietinius medicininės pagalbos tesės aktus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ICRC rūmai Ženevoje

Organizacija įkurta 1863 metais Ženevoje, Anri Diunano iniciatyva. 1859 m. birželio mėnesį, Henry Dunant, keliaudamas susitikti su Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu III, netoli Italijos miesto Solferino atsitiktinai tapo Solferino mūšio tarp jungtinių Pjemonto-Sardinijos bei Prancūzijos pajėgų prieš Austriją liudininku. Į Solferino apylinkes jis atvyko iškart po žiauraus mūšio ir pasibaisėjo matydamas tūkstančius sužeistų karių, paliktų be jokios pagalbos, akis į akį su mirtimi. Kariuomenės medicinos tarnybos visai pakriko ir nebepajėgė susidoroti su darbu.

Grįžęs į Ženevą, H. Dunant neįstengė pamiršti to, ką matė ir nusprendė apie tai papasakoti pasauliui. Prisiminimus Diunanas įamžino knygoje „Prisiminimai apie Solferiną“, kuriuos jis 1862 m. išleido savo lėšomis ir išplatino visoje Europoje, taip pat išsiuntinėjo ją to meto Europos monarchams, politiniams veikėjams, karininkams filantropams ir bičiuliams. Ši knyga tarp europiečių greitai susilaukė netikėtos sėkmės. Daugeliui žiauri karo realybė buvo nepažįstama ir jos aprašymas stačiai pribloškė. Po metų įsteigė Tarptautinį pagalbos komitetą sužeistiesiems gelbėti, kuris nuo 1876 m. vadinasi Raudonasis kryžius.

Nuo to laiko organizacijos savanoriai dirbo įvairiose pasaulio vietose, siekiant suteikti žmonėms maisto, medicinos ir kitų būtinų priemonių.

1965 m. tarptautinės konferencijos Vienoje metu buvo priimti 7 principai, kurių turi laikytis visos organizacijos narės.

  • Humaniškumas
  • Objektyvumas
  • Nešališkumas
  • Nepriklausomybė
  • Savanorystė
  • Vienybė
  • Universalumas

2009 m. organizacijos biudžetą sudarė apie 1 milijardas Šveicarijos frankų.

2012 m. Malyje Raudonojo Kryžiaus savanoriai išdalino maisto ir kitų būtinų daiktų 700 000 gyventojų. 2013 m. organizacijos duomenimis pasaulyje yra apie 1 milijardas žmonių, neturinčių prieigos prie medicinos priežiūros reikmenų.[2]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Raudonasis Kryžius įkurtas 1919 m. sausio 12 d. daktaro Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jo veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. Draugija įkūrė ligoninių Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje, pirmąją Lietuvoje tuberkuliozės sanatoriją Aukštojoje Panemunėje, greitosios medicinos pagalbos kraujo perpylimo įstaigų, medicinos seserų mokyklų ir kursų, nemažai prisidėjo prie Birštono ir kitų Lietuvos kurortų plėtojimo. Sovietmečiu visas RK draugijos turtas buvo nacionalizuotas ir iki šios dienos dar nėra grąžintas.

Aukščiausias Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovavimo organas yra suvažiavimas. Tarp suvažiavimų draugijai vadovauja Vyriausioji valdyba. Jai šiuo metu vadovauja Gediminas Almantas. Visi valdybos nariai, įskaitant pirmininką yra savanoriai ir dirba neatlygintinai. Kasdieninę veiklą vykdo sekretoriatas. Jo darbui vadovauja generalinis sekretorius. Šiuo metu šias pareigas eina Gintarė Guzevičiūtė.

Lietuvos Raudonasis Kryžius moko pirmosios pagalbos, rūpinasi vienišais seneliais, padeda Lietuvoje esantiems nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Kaune ir Klaipėdoje veikia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pabėgėlių ir migrantų integracijos centrai.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg

Vikiteka