Didžioji ekonominė krizė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Didžioji depresija)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dorotos Langens nuotrauka Migruojanti motina. Bedarbė 32 metų amžiaus žirnių rinkėja su septyniais vaikais, Kalifornijoje, Nipome, 1936 metų kovo mėnesį
JAV bendrasis vidaus produktas 1920-1940 m.

Didžioji ekonominė krizė (dar vadinama Didžioji depresija) – didžiausia kapitalistinio ūkio krizė, vykusi 1929–1933 metais ir apėmusi visas ūkio šakas ir valstybes.

Šią krizę sukėlė devynerius metus (1920-1929 metais) trukęs spartus ir nesubalansuotas ekonomikos augimas bei finansų sistemos kontrolės stoka[1]. Tuo metu žmonės tikėjo Naująja era. 1921-1929 metais „Dow Jones Industrial Average“ indeksas padidėjo 6 kartus. Iki prasidedant krizei penkerius metus intensyviai augo akcijų rinkos, todėl labai daug žmonių investavo. Tuo metu vyravo didelis investuotojų optimizmas, kuris skatino skolinto kapitalo naudojimą investicijoms į rinkas. Prieš prasidedant krizei buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo (tuo metu tai buvo visa JAV cirkuliavusi pinigų masė). Ekonominis burbulas neatlaikė ir sprogo. Per ateinančius ketverius metus akcijų rinkų indeksai prarado 89 procentus savo vertės. Akcijų kainos tapo dar mažesnės nei prieš penkerius metus iki krizės.

Krizė prasidėjo Jungtinėse Amerikos valstijose po juodojo ketvirtadienio (pagal kitus šaltinius – keletą mėnesių anksčiau), po panikos Niujorko vertybinių popierių biržoje Volstryte 1929 m. spalio 24 d., staiga nukritus akcijų kainoms, po ko prasidėjo bankrotų ir įsiskolinimų virtinė, apėmusi visas kapitalistines valstybes. Todėl sakoma, kad Didžiąją depresiją sukėlė 1929 m. Volstryto finansų krizė - "juodasis" 1929 m. spalio 29 d. antradienis.

Krizė pramoninėse šalyse[taisyti | redaguoti kodą]

Po bankrotų ir gamyklų užsidarymo milijonai žmonių tapo bedarbiais, JAV bedarbystė pasiekė 24,9 procentų[1] darbingo amžiaus gyventojų. Darbo netekę gyventojai pirko tik būtiniausias prekes ir taip dar sunkino nelengvą ūkio padėtį. JAV, Lenkijoje pramonės produkcija nukrito apie 50 %, taip pat ūkio kritimas atsiliepė ir žemės ūkiui. JAV BVP sumažėjo - 32,6 procentais[1].

Sumažėjus investicijų vertei, dauguma žmonių pradėjo taupyti, pramonės pardavimai 1930 m. pradėjo mažėti, dėl to pradėjo kristi ir gaminių kainos. 1930 m. gegužę automobilių pardavimai nukrito žemiau 1928 m. lygio. Atlyginimai 1930 m. išliko stabilūs, bet 1931 m. ir jie pradėjo kristi. Žemiausiu krizės tašku yra laikomas 1933 m. kovo mėnuo. Krizė palietė viso pasaulio miestus, ypač tuos, kuriuose buvo daug sunkiosios pramonės, daugelyje šalių statybos praktiškai sustojo. Dėl sustojusio vartojimo taip pat labai nukentėjo žaliavų pramonė (kasyklos, miško pramonė), maisto produktų kainos taip pat krito 60 %, o tai sąlygojo ir didžiulę defliaciją.

Krizė Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse[taisyti | redaguoti kodą]

Krizę mažiau pajuto valstybės, neturinčios plačiau išvystytos pramonės. Tuo metu Lietuva buvo agrarinė valstybė, todėl didžioji krizė Lietuvą palietė mažiau. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga nežymiai prekiavo su kitomis valstybėmis, todėl ir ją Didžioji krizė palietė mažiau. Kai kurių istorikų teigimu, sunki ūkio padėtis padėjo Vokietijoje įsigalėti nacizmui.

Krizės pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

JAV didžiąją krizę padėjo spręsti Naujasis kursas (angl. New Deal), ekonominių reformų programa, įvesta JAV prezidento F. Ruzvelto 1933–1939 m. Tada išpopuliarėjo idėja, kad valstybė turi kištis į ekonomiką. Ši idėja paskui daugelį metų dominavo laisvosios rinkos valstybėse.

Viena iš Didžiosios depresijos priežasčių laikoma spekuliacija akcijų biržoje. Alternatyvą pateikia austrų mokslininkai Ludwig von Mises, Murėjus N. Rothbardas ir Frydrichas fon Hajekas, kritikuodami Keinso teoriją. Jie nurodo, kad pagrindinė Didžiosios Depresijos priežastis buvo ekonominiai ciklai ir valstybės kišimasis į ūkį, ypač į pinigų ir kreditų sritis. Jie teigia, kad JAV Federalinės rezervų sistemos sukūrimas 1913 m. sąlygojo didžiulę pinigų paklausą. Šie pinigai, patekę į rinką, nebuvo efektyviai investuojami, bet sukėlė akcijų kainų burbulą. Austrijos Ekonomikos tyrimų institutas šį burbulo sprogimą išpranašavo jau 1929 m. vasario mėn, sakydamas, kad „burbulas sprogs jau po kelių mėnesių“. Ludwig von Mises taip pat tikėjosi šios finansinės katastrofos, kai 1929 metų pradžioje atsisakė jam siūlomo atsakingo posto Kreditantstalt Banke sakydamas, kad „didelis kritimas artėja ir aš nenoriu būti su juo siejamas“.

Frydrichas fon Hajekas 1974 metais gavo Nobelio premiją tarp jų ir už Liudviko von Miseso ekonominių ciklų teorijos vystymą.

Dar viena krizės priežastis buvo Didžioji Britanija, kuri stengėsi grįžti prie Aukso standarto, galiojusio prieš I Pasaulinį karą, tačiau to negalėjo padaryti dėl defliacinio spaudimo. Ji siekė sukelti pasaulinę kainų infliaciją, ir tą galėjo padaryti tik su JAV pagalba, kadangi tiek Prancūzijos bankas, tiek ir Vokietijos bankas to nepalaikė. Montegu Normanas, Anglijos banko vadovas, turėdamas labai gerus asmeninius ryšius su JAV Federalinių rezervų sistemos vadovu Bendžaminu Strongu, pasiekė susitarimą didinti infliaciją abiejose šalyse. Šią infliaciją JAV Federalinių rezervų sistemos pradėjo stabdyti tik 1928 metais, bet jau buvo per vėlu.

Pramoninės produkcijos gamybos indeksai nuo 1927 m. iki 1935 m. (1929 m. = 100 %)

  1927 1928 1929 1930 1931 1932 1933 1934 1935
Didžioji Britanija 95 94 100 94 86 89 95 105 114
Kanada 85 94 100 91 78 68 69 82 90
Prancūzija 84 94 100 99 85 74 83 79 77
Vokietija 95 100 100 86 72 59 68 83 96
Italija 87 99 100 93 84 77 83 85 99
Nyderlandai 87 94 100 109 101 90 90 93 95
Švedija 85 88 100 102 97 89 93 111 125
JAV 85 90 100 83 69 55 63 69 79

Faktai apie Didžiąją Depresiją JAV[taisyti | redaguoti kodą]

  • atsirado 13 milijonų bedarbių
  • pramonės gamyba tarp 1929 ir 1932 m. nukrito 45 %
  • namų statyba tarp 1929 ir 1932 m. nukrito 80 %
  • tarp 1929 ir 1932 m. subankrutavo 5000 bankų

Tuo metu JAV gyveno apie 125 mln. žmonių

Literatūra

  1. 1,0 1,1 1,2 Investuok. 2008 gruodis