Juozapas Tiškevičius II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozapas Tiškevičius II
lenk. Józef Tyszkiewicz
Tiskevicius Juozapas 1835-1891.JPG
Tiškevičiai
Leliva
Leliva
Gimė: 1835 m.
Trakų Vokė
Mirė: 1891 m. gegužės 26 d. (~56 metai)
Kretinga
Tėvas: Juozapas Mykolas Tiškevičius
Motina: Ona Zabielaitė
Sutuoktinis(-ė): Sofija Horvataitė
Vaikai:

Sofija
Juozapas
Aleksandras
Vladislovas
Antanas
Juozapas
Feliksas
Marija
Sofija Marija
Elena Klotilda Marija
Jonas Motiejus
Kazimieras.

Veikla: Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas, Rusijos imperijos karinis veikėjas, žemvaldys, investuotojas.
Sofija ir Juozapas Tiškevičiai, Oto van Bošo nuotr., Frankfurtas prie Maino, 1882–1885 m.
Kretingos dvaro rūmai XIX a.
Kretingos dvaro rūmai XXI a.

Juozapas Tiškevičius (lenk. Józef Tyszkiewicz, 1835 m. Trakų Vokėje – 1891 m. gegužės 26 d.[1] Kretingoje) – Lietuvos bajoras, didikas, Leliva herbo grafas, Rusijos imperijos karinis veikėjas, dvarininkas-žemvaldys, investuotojas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos.[2] Tėvas Juozapas Mykolas Tiškevičius, motina Ona Zabielaitė. Broliai Mykolas, Jonas Vytautas ir Vladislovas Tiškevičiai.

Augo Trakų Vokėje, Valažine, Lietuvos grafų Tiškevičių giminės lopšyje – Lahoiske. Mokėsi Sankt Peterburgo pažų korpuse ir karo mokykloje.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1860 m. birželio 29 d. Barbarove (Baltarusija) vedė Sofiją Horvataitę. Susilaukė 12-kos vaikų, iš kurių užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros:

Įsivaikino ir užaugino tris nesantuokinius vaikus, kurių susilaukė iki santuokos.[3]

Valstybės tarnyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tapęs Rusijos imperijos kariuomenės karininku, buvo paskirtas į Vilniuje dislokuotą I Sumų husarų pulką, tarnavo Vilniaus generalgubernatorių Iljos Bibikovo ir Vladimiro Nazimovo adjutantu.

1863 m. adjutanto pareigų atsisakė, tarnavo husarų kariuomenėje. Į atsargą dėl ligos 1881 m. išėjo būdamas pulkininkas.

Dvarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paveldėjo Izabelino dvarą netoli Valažino bei Palangos valdą su Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Įsigijo Lentvario, Užutrakio, Kairėnų, Kretingos, Pašėtės (Lietuvoje), Dunilovičių, Osovieco, Svidno, Lelčicų (Baltarusijoje) ir kitus dvarus.

Iš viso jam priklausė 27 dvarai, buvę Vilniaus, Minsko, Kauno ir Kuršo gubenrijose, kurie davė didžiausias pajamas. Nemažai uždirbo iš miško medžiagos eksporto.

Paveldėtoje Palangoje, kairiajame Rąžės upelio krante 18771880 m. įkūrė kurortą su kurhauzu, gydyklomis ir maudyklėmis.

Vilniuje gyveno Trakų gatvėje, žmonai priklausančiuose rūmuose. Užmiesčio šeimos rezidenciją įsirengė Lentvario dvare, kuriame prie ežero 18551865 m. pastatė šveicariško stiliaus rūmus, pradėjo kurti parką.

Po 1875 m. rezidenciją perkėlė į Kretingą. Joje rekonstravo rūmus, pristatė oranžeriją, kurioje įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų Žiemos sodą. 1882 m. rūmuose įvedė pirmąją telefono ryšio liniją, sujungusią Kretingą su Plungės kunigaikščio Mykolo Oginskio ir Rietavo kunigaikščio Bogdano Oginskio rūmais. Žiemos sodui apšviesti 1883 m. atidarė pirmąją Lietuvoje elektrinę.[4]

Reprezentacines rūmų sales puošė senoviniai, daugiausia – ampyro stiliaus baldai, François Bouchero, Anthony van Dycko ir kitų Vakarų Europos dailininkų paveikslai. Tik baltosios salės baldai buvo Liudviko XV, didžiojo valgomojo – secesinio, o mažojo valgomojo – pseudogdansko stiliaus. Rūmų koplyčioje kabėjo dailininko Valentino de Boulogne paveikslas „Keturi evangelistai“, nežinomo italų menininko nutapyta „Madona“, XVII a. ant lentų tapytos ir iš Italijos parvežtos Kryžiaus kelio stotys, nežinomo autoriaus paveikslas „Ecce Homo“. Šį paveikslą grafas parsivežė iš rusų griaunamos Šv. Juozpo katalikų bažnyčios Vilniuje, labai brangino ir laikė stebuklingu. Didžiajame valgomajame buvo 3 dideli religinio turinio gobelenai.

Rūmuose turėjo numizmatikos rinkinį, medžioklės trofėjų kolekciją, žymesnių giminės narių portretų galeriją, kurioje buvo galima pamatyti Logoisko šakos pradininko Vosyliaus Tiškovičiaus, Biržų linijos įkūrėjo Mykolo Tiškevičiaus, LDK kariuomenės generolo leitenanto Antano Tiškevičiaus, Vilniaus kanauninko Mikalojaus Tiškevičiaus, Biržų savininko Jono Tiškevičiaus ir kitus portretus.

Grafas pertvarkė parką, kurį kūrė vokiečių parkų architektas Johanas Larasas,[5] dvaro matininkas Jonas Šostakas[6] ir daržininkas Liudvikas Haidukas.[7] ir matininkas Vladislovas Šostakas.

Parkas buvo geometriško plano, karpomų liepų alėjomis padalintas į 4 stačiakampius, kurių viduryje įrengta po fontaną. Parke augo introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, gėlynai, stovėjo altanos ir antikinės skulptūros. Šiaurinėje dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai. Prie tvenkinio priešais rūmus buvo įruoštas krioklys, supiltas altanos kalnelis, pastatyti didžiuliai akmenys-suolai. Antrajame tvenkinyje dvariškiai mėgo maudytis, irstytis valtele, pasėdėti supiltoje salelėje. Prie jo stovėjo dvaro ligoninės ir prieglaudos pastatas.

Parkas ir sodas buvo pavadinti bendru vardu – Vasaros sodu. Vasarą jame grodavo karinis kazokų, o 18841891 m. – dvaro orkestrai. Jo branduolį sudarė profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai ir vengrai, atvykę su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos.

Dalį kapitalo Juozapas Tiškevičius investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje – plytinę ir uostą, iš kurio grafo garlaivis „Feniksas“ plukdė į Liepoją plytas ir žemės ūkio produkciją, o iš Liepojos – poilsiautojus.

Grafas buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos narys.

Mirė Kretingoje, pašarvotas buvo Palangoje. Paskutinėn kelionėn į Kretingą išvežtas ant katafalko, kurį traukė keturi juodai apdengti arkliai. Karstas buvo pastatytas parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje. 1893 m. sūnui Aleksandrui pagal švedų architekto Karolio Eduardo Strandmano projektą kapinėse pastačius šeimos koplyčią, palaikai perkelti į jos rūsį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. naujuoju stiliumi – birželio 7 d.
  2. Juozapas Tiškevičius IILietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.
  3. Helena Klotylda z Tyszkiewiczów Ostrowska. Połąga i Kretynga za życie mojego ojca. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 16, b. 127
  4. Sofijos Tiškevičienės pažyma dėl išlaidų elektrinės statybai. 1883 m. – Kretingos muziejaus mokslinio archyvo Tiškevičių fondas
    Julius Kanarskas. Kretingos istorijos bruožai. – Kaunas: V-3 studija, 2018. – P. 184-185
  5. Julius Kanarskas. Kretingos dvaro parko istorija. – Švyturys – 2017 m. liepos 12 d.
  6. Šostakas. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka. Kretingos personalijų žodynas
  7. Haidukas. Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešoji biblioteka. Kretingos personalijų žodynas

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]