Antanas Tiškevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Tiškevičius
Tyszkiewicz Antoni Wilno.jpg
Tiškevičiai
Lelija (herbas)
Lelija (herbas)
Gimė: 1866 m. gruodžio 12 d.
Lentvaris
Mirė: 1920 m. gruodžio 23 d. (54 metai)
Maskva
Tėvas: Juozapas Tiškevičius
Motina: Sofija Horvataitė-Tiškevičienė
Sutuoktinis(-ė): Elena Civinskaitė
Vaikai:

Mykolas Tiškevičius
Marija Tiškevičiūtė

Buvusios Kairėnų dvaro arklidės

Antanas Tiškevičius (1866 m. gruodžio 12 d. Lentvaryje, Vilniaus aps., Vilniaus gub. – 1920 m. gruodžio 23 d. Maskvoje, Tarybų Rusija) – Lietuvos bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas, Vilniaus pramonininkas ir pirklys, Vilniaus miesto valdybos pirmininkas, visuomenininkas, bolševikų kankinys.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų šakos.[1] Tėvas Juozapas Tiškevičius. Motina Sofija Horvataitė. Broliai Aleksandras Tiškevičius, Vladislovas Tiškevičius, Juozapas Tiškevičius ir Feliksas Tiškevičius. Seserys – Marija Tiškevičiūtė, Sofija Dembinska ir Elena Klotilda Ostrovska.

Mokėsi kadetų korpuse Sankt Peterburge, baigė Pulavų žemdirbystės ir miškininkystės institutą. Po tėvo mirties paveldėjęs Vilniaus Tiškevičių rūmus ir fabrikus, vertėsi pirklio amatu, steigė naujas pramonės ir prekybos įmones.

1920 m. bolševikų suimtas, kalintas Minske ir Maskvoje.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmona: 1896 m. balandžio 20 d. Vilniaus arkikatedroje susituokė su Elena Civinskaite (lenk. Helena Cywińska, 18791947 m.), garsaus Vilniaus vaistininko, oftalmologo, Vilnijos aklųjų gobėjo, Rusijos imperijos tikrojo valstybės patarėjo, medicinos mokslų daktaro, profesoriaus Zenono Civinskio (1832–1904) dukrą.

Vaikai:

Valdos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kairėnų, Kaišiadorių, Osovieco dvarininkas. Paveldėjo Vilniuje buvusius tėvo Juozapo Tiškevičiaus rūmus, fabrikus ir gamyklas. Jam priklausė garinis malūnas, vario-ketaus liejykla ir mechaninės dirbtuvės, lentpjūvė, parketo fabrikas, skardos cinkavimo dirbtuvės. Stambiausia įmonė buvo 1897 m. pastatyta garinė duonos kepykla, kurioje 1900 m. dirbo 97 darbininkai. Joje iškeptai duonai, bandelėms ir riestainiams realizuoti mieste grafas įkūrė prekybos įstaigų tinklą, kurį 1902 m. sudarė 68 parduotuvės.

1894 m. įsigijo rūmus (dab. Rašytojų sajungos rūmai K. Sirvydo g. 6), bet pritrūkus lėšų investicijoms juos pardavė, 1909 m. varžytinėse rūmus nupirko Marija Oginskienė. Naujus rūmus pasistatė Šv. Stepono gatvėje, šalia savo pramonės įmonių.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1891 m. aktyviai dalyvavo Vilniaus miesto valdybos darbe, 1912 m. buvo išrinktas jos pirmininku. Dėjo daug pastangų, kad Vilniuje atsirastų politechninio profilio aukštoji mokykla. Deja, rusų valdžia tam nepritarė.

Vilniuje 1902 m. surengė didžiulę žemės ūkio produkcijos parodą. Globojo ir rėmė menininkus, kolekcionavo meno vertybes. Jo rūmuose 1906 m. pabaigoje vyko organizaciniai Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos susirinkimai. Draugiją įregistravus, Antanas Tiškevičius išrinktas jos vicepirmininku. Mokslo ir meno muziejui padovanojo dalį savo rinkinių.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Aistė Bimbirytė-Mackevičienė. „Jo ypatingas bruožas tas, kad myli savo Vilnių...“: Trumpai apie grafą Antaną Tiškevičių. – Krantai – 2013. – Nr. 1. – P. 14-21
  • Julius Kanarskas. Pramonininkas Antanas Tiškevičius: Grafai Tiškevičiai. – Pajūrio naujienos – 1995 m. rugpjūčio 22 d. – Nr. 97. – P. 2
  • Julius Kanarskas. Grafai Tiškevičiai. – Kretingos muziejus grafų Tiškevičių dvare. – Kretinga: Druka, 2010. – P. 10-16
  • Julius Kanarskas. Grafų Tiškevičių nuotraukos Kretingos muziejuje. – Žemaičių žemė – 2013. – Nr. 2. – P. 42–48
  • Vincas Kisarauskas. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918. – Vilnius, 1984. – P. 127

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Antanas TiškevičiusLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 325 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]