Daugirdai (giminė)
| Daugirdai | |
|---|---|
 | |
| Kilmė | Vlostidai |
| Pradininkas | Daugirdas Jonas Gedigaudaitis |
| Titulas | bajorai |
| Laikotarpis | XIV-XX a. |
| Šalys | LDK |
| Dvarai | Daugirdavos dvaras, Plembergo dvaras, Pernarava, Mikalava, Verėduvaitė ir kt. |
Daugirdai – Lietuvos bajorų giminė, iškilusi valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. Pavardės kilmė vardinė, nuo pagoniško lietuvių vardo „Daugirdas“, sudurtinė iš lietuviškų žodžių dau- (daug) ir gird- (girdėti), reiškianti „daug girdėtas, žymus žmogus“. Sutinkamas ir kitas pavardės lietuviškas variantas „Daugirda“. Lenkų kalbos šaltiniuose sutinkami šie pavardės variantai: Dowgird, Dowgerd, Dowgierd, Dawgird, Dawgierd, Dołgird ir Dowgiert (Daugirdas), z Dowgirdów, z Dawgirdów ir z Dowgierdów (iš Daugirdų giminės), Dowgirdówna, Dawgirdówna ir Dowgierdówna (Daugirdaitė), Dowgirdowa, Dawgirdowa ir Dowgierdowa (Daugirdienė). Rusų ir Ukrainiečių kalbų šaltiniuose sutinkami šie pavardės variantai: Довгирд, Довкгирд, Долгорд, Даўгірд, Долъкгирьд (Daugirdas). Giminės palikuonys gyveno Žemaitijoje, LDK ir Lenkijoje.
Pagal legendą senosios „Gulbės“ herbo Lietuvos bajorų giminės - Daugirdai, Duninai-Barkauskai, Minigalilos, Mongirdai, Sakaičiai, Zavišos-Valimantaičiai, Zarembos ir kt., - save kildina nuo riterio Vlasto Daniškio (lenk. Włast lub Włost zwany później Duninem (tj. Duńczykiem) herbu Łabędź), kurio sūnus Petras Vlastaitis (lenk. Piotr Włostowic) apie 1070 m. iš Danijos atvyko su diplomatine misija pas Boleslovą III Kreivaburnį, pasiliko tarnauti šiam kunigaikščiui ir vėliau už tarnybą buvo apdovanotoas valdomis Silezijoje. Apie tai rašė metraštininkas Galas Anonimas. XX a. vokiečių viduramžių tyrėjai ir kurie lenkų istorikai, jų tarpe Tomašas Jurekas, iškėlė hipotezę apie Vlasto kilmę nuo Anglijos saksų karaliaus Haraldo II sūnaus Magnuso Haroldsono, kuris kartu su savo broliais pabėgo iš Anglijos po to, kai pralaimėjo karą prieš Vilhelmą I Užkariautoją.[1] [2]
Daugirdų giminės pradininku laikomas Daugirdas Gedigaudaitis-Salkaitis, kuris kartu su tėvu Gedigaudu Salkaičiu per Lietuvos krikštą buvo pakrikštyti Jono ir Jurgio vardais. Gedigaudui-Jurgiui likęs senasis gimnės herbas „Gulbė“ (lenk. Łabędź), o sūnus Daugirdas-Jonas 1413 m. gavęs Lenkijos bajorų herbą „Jaučio galva“ (lenk. Pomian (Bawola Głowa).
1446 m. Kazimiero karūnacijos išvakarėse vykusio pirmojo „visuotinio Seimo“ susirinkimo metu iškilo konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos bajorų giminių, todėl kai kurios lietuvių giminės grįžo prie savo senųjų herbų, atsisakė jiems paskirtų herbų pagal Horodlės Unijos reikalavimus. Šaltiniuose minima, jog Zarembos, Minigailos, vienas iš brolių Kęsgailų (Jonas) ir kt. grįžo prie savo senojo „Gulbės“ herbo.[3] [4] Spėjama, kad ir Jono Daugirdo palikuonys galėjo grįžti prie „Gulbės“ herbo dėl tos pačios priežasties.
XV a. dokumentuose minimų Daugirdų giminystė su Jonu neaiški.[5] 1440-1498 m. minimas Daugirdas Bilevičius, 1487-1489 m. Veliuonos vietininkas, kuris naudojosi herbu „Kapas“ (lenk. Mogiła (Herb Mogila). Ši giminė yra kildinama nuo Žadeikos (Bilevičių giminės). „Kapas“ herbo Daugirdų liniją sudarė tik 3 kartos: Daugirdas Bilevčius-Žadeikaitis, jo sūnus Vaclovas Daugirdas (mirė 1509 m.), didžiojo kunigaikščio dvariškis, ir pastarojo dvi dukterys: Elžbieta ir Ona Daugirdaitės. „Kapo“ herbo Daugirdų-Žadeikaičių linija nutrūko XV a. pab. dėl vyrų palikuonių nebuvimo.
XVI a. minimi Telšių paviete gyvenę nežinomo herbo bajorai Daugirdaičiai ir Kontrimaičiai, kuriems Žygimantas Senasis 1529 m. patvirtino senųjų tėvonijų nuosavybę. 1529 m. jie paminėti kaip Knieto ir Naručio (Neručio) palikuonys: Kontrimaičiai (Kontrimai), Jonas Daugirdaitis (lenk. Jan Dowgerdowicz), Jurgis Saumaitis ir Jonas Milaitis.[6]
Nuo XVII a. minimi bajorai Daugirdai naudojosi „Gulbės“ herbu. Ši Daugirdų giminė įrašyta Vilniaus, Volynės ir Kauno gubernijų geneologijos knygų I-oje ir VI-oje dalyse.
Lietuvoje Daugirdų giminei priklausė nemažai tėvonijų ir dvarų: Daugirdiškės prie Ažytės upės, Legiečiai, Kniečiūnai ir Daugirdai - Tendžiogalos pav., Mozūriškė prie Dubysos, Pakluoniai (Paklanių dvaras), Daugirdavos dvaras ir Plembergo dvaras - Raseinių pav.; Pašušviai prie Šušvės upės - Josvainių pav.; Beržė, Pavandenė, Nešukuočiai, Domiškės, Šeduikiškiai prie Dragainių, Alsiškė, Krikštakalnis ir Mikutiškės - Pavandenės vlsč.; Kampai - Kauno pav.; Paliepiai - Vilkijos pav.; Pernarava, Mikalava, Verėduvaitė ir kt.[6]
Žymiausi atstovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Jonas Daugirdas - 1401 m. pasirašė Vilniaus-Radomo sutartį vardu „Daugirdas Salkaitis“, nuo 1424 m. LDK rūmų maršalka, iki 1430 m. Podolės Kameneco seniūnas, 1430–1434 m. Lucko seniūnas, 1433-1443 Vilniaus vaivada, bajorų Daugirdų giminės pradininkas;
- Andrius (Andriuška) Daugirdas, Jono Daugirdo sūnus - minimas 1454–1461 m.;
- Mykolas Daugirdas, Jono Daugirdo sūnus - 1432 m. Gardino sutarties liudytojas;
- Broliai Anušas Daugirdas (lenk. Hanusz Dowgirdowicz) ir Fedka Daugirdas (lenk. Chwedko Dowgirdowicz) - minimi 1478–1481 m.;
- Bagdonas Daugirdas - kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio žygūnas 1505–1523 m. septynis kartus keliavo į Maskvą. Nuo 1505 m. LDK valdovo dvarionis, nuo 1538 m. Pervalkos seniūnas. Sūnus Razmus Daugirdas kaip pasiuntinys 1557 m. buvo nuvykęs pas Krymo chaną Devletą Girėjų;
- Stanislovas Daugirdas - su diplomatine misija 1508–1524 m. septynis kartus keliavo į Maskvą. Nuo 1530 m. buvo Aukštadvario vietininkas;
- Samuelis Daugirdas (m. 1627 m.) - Kristupo Radvilos dvaro poetas;
- Stanislovas Daugirdas (1748–apie 1835) - Didžių Dirvėnų vaivada, vėliau Žemaičių Kunigaikštystės tijūnas, Plemborgo ir Pakluonio (Paklanių dvaras) savininkas;
- Angelas Daugirdas (1776–1835) - filosofas, teologas;
- Mykolas Steponas Daugirdas (1801-1869) - atsargos poručikas, dvarininkas, 1863 m. sukilimo rėmėjas; turėjo, Pernaravos, Mikalavos ir Verėduvaitės dvarus, pastatė Daugirdavos dvarą;
- Juozapas Daugirdas (1803-1871) - Kauno apskr. ir Kauno gub. bajorų vadovas (paskutinis maršalka), Kėdainių apskr. Paliepių dvaro savininkas;
- Tadas Daugirdas (1852–1919) - archeologas, etnografas, dailininkas;
- Konstantinas Daugirdas (1855–1928) - lietuviškos spaudos platintojas, pirmosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės narys, valstybės kontrolierius;
- Adomas Daugirdas (1894–1979) - jūrų kapitonas, karo laivo „Prezidentas Smetona“ pirmasis kapitonas, Klaipėdos uosto viršininkas;
- Vanda Daugirdaitė-Sruogienė (1899–1997) - filosofė, istorikė;
- Vytautas Daugirdas (1901–1983) - Lenkiškojo teatro Kaune įkūrėjas, aktorius ir režisierius, Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierius, švietėjas;
- Adam Dowgird (1913–1994) - lenkų gydytojas, chirurgas;
- Tadas Daugirdas (1914–1982) - LOR chirurgas, tremtinys;
- Zofia Dowgird (g. 1916 m.) - humanitarinių mokslų Daktarė, etnografė, pedagogė, fizinės kultūros Lenkijos išsilavinimo sistemoje ir turizme organizatorė;
- Jerzy Dowgird (1917–2003) - lenkų krepšininkas, treneris;
- Jonas T. Daugirdas (angl. John T. Daugirdas) (g. 1949 m.) - nefrologas, JAV medicinos mokslų daktaras;
- Stasys Daugirdas (g. 1951 m.) - gitaristas, atlikėjas, kopozitorius, pedagogas, muzikinės grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas ir narys;
- Kęstutis Daugirdas (g. 1985 m.) - kompozitorius, pianistas, chorvedys.
-
Herbas „Pomian“ panaudotas Daugirdo antspaude 1433 m.
-
Herbas „Gulbė“ Daugirdų legitimizacijos knygos tituliniame puslapyje, 1799 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kim był komes wrocławski Magnus. Venerabiles, nobiles et honesti. Aut. Tomasz Jurek, Toruń, Uniwersytet Mikołaja Kopernika, p.181–192, 1997
- ↑ "What was the true identity of Magnus, Count of Wroclaw? Aut. M. Skarbek-Kozietulski, November 6, 2010.
- ↑ Franciszek Piekosiński: Poczet rodów szlachty polskiej wieków średnich. Rocznik Towarzystwa Heraldycznego we Lwowie. Tom II. Lwów 1911.
- ↑ Хроники Быховца Литовская и Жмойтская. Bychovco kronika, polnoje sobranie letopisej s XVII v., psl. 545.
- ↑ Nelė Asadauskienė. Daugirdai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 517 psl.
- ↑ 6,0 6,1 Herbarz szlachty żmudzkiej Tom I; Aut. Grzegorz Błaszczyk, p. 503, Warszawa 2015
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rodzina. Herbarz szlachty polskiej, wyd. Olgiebranda, Tom III; Aut. Uruski Seweryn, p. 236, Warszawa 1906.
- M.J. Minakowski, Didžiojo Seimo palikuonių genealogija (lenk.)[neveikianti nuoroda].
- Kasper Niesiecki, Herbarz Polski, wyd. J.N. Bobrowicz, Tom III, p. 393-394, Lipsk 1839.
- Herbarz rycerstwa w.x. Litewskiego, tak zwany Compendium, czyli o klejnotach albo herbach których familie stanu rycerskiego w prowincyach wielkiego xięstwa Litewskiego zażywaja, wyd. Herolda polskiego; Aut. Wijuk Wojciech Kojałowicz, Franciszek Piekosiński, p. 23, 118-119 ir 167, Krakow 1897.
- Poczet rodów w Wielkiem Księstwie Litewskiem w XV i XVI wieku; Aut. Adam Boniecki, p.47, Warszawa 1887.
| |||||||||||||||||||||||