Bogdanas Oginskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Bogdanas Oginskis
OginskisBogdanas.jpg
Oginskiai
Herb Ogińskich.PNG
Gimė: (1848 m. vasario 10 d.
Rietave
Mirė: 1909 m. balandžio 8 d. (61 metai)
Rietave
Tėvas: Irenėjus Kleopas Oginskis
Motina: Olga Kalinovska
Sutuoktinis(-ė): Marija Potulicka-Oginskienė

Bogdanas Oginskis (1848 m. vasario 10 d. Rietave1909 m. balandžio 8 d. Rietave) – novatorius, mecenatas; pagal kilmę – kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, Mykolo Kleopo Oginskio anūkas, Irenėjaus Oginskio sūnus, Mykolo Oginskio brolis, Rietavo dvaro savininkas.

Bogdano Oginskio dvare buvo įvesta pirmoji Lietuvoje telefono linija (1882 m.), pastatyta pirmoji Lietuvoje jėgainė (1892 m.). Žmona Marija Potulicka-Oginskienė (18541927 m.).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bogdano Oginskio motina Olga Kalinovska buvo caro Aleksandro II rūmų freilina. Buvo kalbama, kad ji turėjo artimų ryšių su caru ir nuo jo ėmė laukti kūdikio, todėl spėjama, kad Bogdanas – paties caro sūnus. Pavadinę jį taip pat neįprastai, Bogdanu (Bogom danyj – Dievo duotas). Irenėjus Oginskis carui buvo prasikaltęs, nes dalyvavo 1831 m. sukilime ir, sutikdamas vesti mirusios žmonos Juzefinos seserį Olgą, neva gavęs ne tik turtingą žmoną, bet ir caro atleidimą. Olgos kraitis buvo 7 dvarai Rusijoje ir apie du milijonai aukso rublių.

Kai mirė ar kai, pasak legendos, kartu su 1863 m. sukilėliais užsienyje pasislėpė tėvas, Bogdanui buvo 15 metų. Paveldėjęs Rietavo dvarą jis ėmėsi jo pertvarkymo pagal pažangiausius ūkininkavimo metodus. 1871 m. rekonstruota dvaro oranžerija, 1873 m. įsteigtas Rusijos gyvulių globos draugijos Rietavo skyrius. Šios draugijos veikloje jam padėjo Laurynas Ivinskis. 1875 m. Rietave surengta pirmoji Lietuvoje žemės ūkio paroda, kurioje du paviljonai buvo skirti miškininkystei.

Žirgininkystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tęsė tėvo pradėtą darbą propaguojant žemaitukų veislės žirgus. Buvo įsteigti arklių kergimo punktai, parengtos bei išplatintos instrukcijos žemaitukų augintojams. Arkliai turėjo būti puoselėjami, gerai šeriami, iki penkerių metų nenaudojami ūkio darbuose. 1879 ir 1880 m. žemaitukus B. Oginskis buvo nuvežęs į visos Rusijos arklių parodą Peterburge. 1880 m. 4 žemaitukus demonstravo parodoje Varšuvoje.

1881 m. liepos 7 d. Raseiniuose, arklių parodos metu, buvo įsteigta pirmoji „Raseinių žemaičių veislės arklių veisimo skatinimo draugija“. 1883 m. kovo 13 d. Plungės Mykolo Oginskio dvare, buvo įsteigtas žemaitukų žirgynas. Jame iš pradžių buvo laikytos 6 kumelės ir 1 eržilas. 1890 m. žirgyne buvo jau 14 žemaitukų. Daug žemaitukų draugijos nariai augino savo ūkiuose Blinstrubiškių, Gaurės, Žalpės, Jucaičių, Alksnėnų, Bilevičių, Žeimelio dvaruose.

Žemaitukų žirgynas Plungėje veikė iki 1890 m., kai dalis Žemaitukų veisimo draugijos narių Raseiniuose įsteigė „Darbo ir važiuotės arklių veisimo draugiją“, auginusią ardėnų puskraujus, trakėnų puskraujus, anglų, estų ir kitų veislių arklius. Bogdanas Oginskis pasitraukė iš naujosios draugijos ir įsteigė Žemaitukų veisimo draugiją Rietave. Žemaitukų veisimo draugijos pirmininku buvo paskirtas oficialus pareigūnas – Kauno gubernatorius Velerijonas Melnickis, tačiau tikruoju draugijos vadovu buvo Bogdanas Oginskis.

Tuo laiku B. Oginskio palivarke Girėnuose buvo įsteigtas Žemaitukų draugijos žirgynas. Jo direktoriumi, kaip ir Plungėje, buvo Boleslovas Sakelis. B. Oginskio pastangos išgelbėjo žemaitukų žirgų veislę nuo išnykimo.

Ūkinė veikla, novatorystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paveldėjęs Rietavo dvarą Bogdanas įsteigė 7 malūnus, 6 lentpjūves, baldų fabriką, geležies liejyklą.

1882 m. spalio 28 d. Rietavą, Plungę ir grafo Juozapo Tiškevičiaus dvarą Kretingoje sujungė pirmoji Lietuvoje telefono linija. Tačiau 1886 m. rūmus apgadino gaisras, per kurį sudegė rūmų biblioteka, daug meno vertybių.

1892 m. balandžio 17 d. Rietave pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė. Pažymint Lietuvos elektrifikacijos 100-ąsias metines, vakarinių dvaro vartų stulpe įmūryta šią sukaktį žyminti memorialinė lenta, atstatyta senoji žibintų alėja, atkurta vėjo jėgainė, kuri anksčiau vandenį pumpuodavo į bokštą.

Lietuvybės puoselėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

B. Oginskis rėmė lietuvių tautinį judėjimą. Jo dvarus pasiekdavo ir draudžiama platinti spauda lietuviškais rašmenimis.

Jis palaikė Kražių gyventojus, kurie gynė savo bažnyčią, kai 1892 m. gruodžio 24 d. caro valdžia uždarė benediktinių vienuolyną ir norėjo uždaryti bei nugriauti Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią. Sužinojęs apie Kražių įvykius, kai 9 žmonės žuvo ir 54 buvo sužeisti, pasirūpino, kad žinios apie tai pasklistų po visą pasaulį ir kad caro politika lietuvių atžvilgiu būtų pasmerkta daugelyje šalių.

Mecenatystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Meno (muzikos) rėmimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kunigaikščio Bogdano Oginskio orkestro vadovo Mykolo Butkevičiaus asmeninė violončelė. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejui dovanojo maestro dukra Genovaitė Nomgaudienė

1874 m. B. Oginskis Rietave įsteigė muzikos mokyklą. Muzikai gabūs vaikai čia būdavo mokomi groti smuiku, vargonais, pučiamaisiais instrumentais bei muzikos teorijos. Iš pradžių mokslas čia tęsėsi 3 metus, veliau – šešis. 1875 m. Varšuvoje pasirašoma sutartis, pagal kurią už 350 sidabrinių rublių metinį atlyginimą ir butą su apkūrenimu bei bažnytinio choro išlaikymą lietuvis Juozas Kalvaitis sutinka eiti vargonininko pareigas. Jis buvo 1863 m. sukilimo dalyvis, Varšuvos muzikos instituto absolventas.

Vargonininkai buvo ruošiami muzikos mokykloje pačiame Rietave, o gabiausi siunčiami tęsti mokslų į Varšuvą. Rietavo bažnyčios vargonai buvo vieninteliai Lietuvoje, pastatyti garsios Drezdeno Jemlicho firmos. Antrojo pasaulinio karo metais artilerijos sviedinys pataikė į bažnyčios bokštą ir iš garsių vargonų beliko tik atminimas. Archyvuose esama detalaus instrumento aprašymo, tačiau nuotraukos nerasta, todėl neįsivaizduojama kaip jie atrodė.

Parama orkestrui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1893 m. Rietave buvo suformuotas 60 žmonių, daugelis kurių buvo baigę muzikos mokyklą, simfoninis orkestras, kuris grodavo garsiausių pasaulio kompozitorių kūrinius. Rietave pirmą kartą buvo atlikta Piotro Čaikovskio uvertiūra „1812 metai“. Itin dažnai čia skambėdavo M. K. Oginskio polonezai. Rietavo orkestro vadovas buvo Jozefas Mašekas (18641927 m.). Orkestras koncertuodavo dvaruose Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje.

1902 m. B. Oginskis susirgo sunkia psichine liga ir mirė nepalikęs įpėdinių. Po globėjo mirties dalis orkestrantų išvyko gyventi į Ameriką ir čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą sukūrė garsų orkestrą Lietuva Band Chicago. Rietavo orkestras buvo trumpam atsikūręs ir Nepriklausomos Lietuvos laikais.

Dvaro likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Čia ilsisi Bogdano Oginskio ir jo brolio Mykolo palaikai, o šalia jos akmeninis paminklas žymi jų tėvo Irenėjaus kapą.

Plačiau skaitykite straipsnyje Rietavo dvaras.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]