Krioklys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Krioklysupės ruožas, kuriame vanduo krenta didesniu negu 45 % nuolydžiu. Dažniausiai skirtas apibūdinti natūraliam objektui, bet kriokliai gali būti ir dirbtiniai.

Dažnai krioklį sudaro kaskados, t. y. krentančio vandens ruožus skiria mažiau nuolaidūs tarpai. Todėl, apibūdinant krioklį, gali būti nurodomas visas krioklio aukštis (atstumas tarp upės vandens lygio virš krioklio ir žemiau jo) ir ištisinio kritimo aukštis. Pavyzdžiui, aukščiausio Žemėje Anchelio krioklio aukštis 979 m., iš kurių nenutrūkstamas srautas – 807 m.

Krioklių susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Natūralūs kriokliai susidaro ten, kur upės vanduo krinta nuo erozijai atsparesnių uolienų į upės ruožą, tekantį per erozijai mažiau atsparias uolienas. Kadangi didesnių upių vandens srauto kinetinė energija yra labai didelė, kriokliai yra daugiau ar mažiau intensyviai ardomi ir „juda“ prieš srovę, pavyzdžiui, Niagaros krioklys iki hidrotechninių darbų pradžios Niagaros upėje „judėjo“ prieš srovę 60-300 cm per metus. Įspūdingas ir akivaizdus tokios vandens sukeliamos erozijos pavyzdys – Viktorijos krioklys, suformavęs zigzaginių tarpeklių virtinę.

Tam tikromis sąlygomis gali susidaryti trumpalaikiai kriokliai, tarkime, kalnų ledynų kriokliai, kurie greitai graužia ledą, sparčiai didindami debitą, ir trumpaamžis patvenktinis ežeras išsenka arba nuslūgsta tiek, kad krioklio nebelieka.

Įspūdingi ledynų kriokliai trumpam susiformuodavo ir Lietuvos teritorijoje, išmušdami gilias nedidelio perimetro daubas (kaip Velnio duobė), kuriuose susiformuodavo ežerai (Malkėstaitis Molėtų rajone).

Mažiau raižytose vietovėse tekanti upė ties krioklio viršumi dažnai išplatėja, skaidydamasi į atšakas. Upės vagoje ties krioklio apačia krintantis vanduo paprastai išmuša duobę, ir tada nedideliu atstumu nuo krioklio papėdės susiformuoja paviršinė srovė, tekanti krioklio kryptimi.

Tais atvejais, kai ties krioklio apačia glūdi minkštesnės uolienos, negu tos, kuriomis srūva upės vagos aukštesnioji dalis, krioklys išgraužia ertmę, atskirtą krioklio vandens „užuolaidos“.

Žinomiausi kriokliai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Anchelio krioklys (Pietų Amerika) – aukščiausias planetoje, 979 m.
  • Tugelos krioklys (Afrika) – antrasis pagal aukštį Žemėje, 947 m, ištisinis kritimas 411 m.
  • Ramnefjelsfoseno krioklys (Utigardfossen, Utigordsfossen, Norvegija) – 818 m (kai kurių šaltinių duomenimis – 808 m), kaskadinis. Ištisinis kritimas 800 m. Aukščiausias Europos žemyno krioklys.
  • Goktos krioklys – (Peru), 771 m. Antrasis pagal aukštį Pietų Amerikos krioklys, jeigu informaciją apie Tres Hermanas krioklio aukštį (914 m) laikysime nevisiškai patikima.
  • Josemičio krioklys, 739 m – aukščiausias Šiaurės Amerikoje.
  • Gavarni krioklys (Prancūzija), 422 m. Aukščiausias Europos Sąjungos krioklys.
  • Viktorijos (Afrika, 128 m). Vienas iš plačiausių (1,27 km) ir vandeningiausių didžiųjų planetos krioklių.
  • Bojoma (Boyoma, Stenlio krioklys, Afrika), 60 m – vandeningiausias tarp didžiųjų pasaulio krioklių (17 000 m³/s.)
  • Niagaros, 51 m. Vandeningiausias Šiaurės Amerikos krioklys (~2 832 m³/s).
  • Igvasu (Pietų Amerika), 72 m. Labai platus (2,7 km) ir vandeningas krioklys.
  • Jogo krioklys (Azija, Indija), 292 m. Antrasis pagal aukštį Azijoje.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulio krioklių duomenų bazė

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Vikiteka