Julius Kanarskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Julius Kanarskas
Kanarskas Julius 2004.JPG
Gimė 1960 m. rugpjūčio 28 d. (59 metai)
Šemetiškiai, Jonavos r.
Tėvas Feliksas
Motina Leokadija Vainilavičiūtė
Sutuoktinis (-ė) Liuda Kairytė
Vaikai Julius (1985-2007), Paulius, Loreta
Veikla Lietuvos archeologas, istorikas, Kretingos rajono politinis ir visuomenės veikėjas
Organizacijos Kretingos muziejus
Salantų regioninio parko direkcija
Pareigos Istorijos skyriaus vedėjas
Vyr. kultūrologas
Partija 1993 m. Lietuvių tautininkų sąjunga
2008 m. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai
Išsilavinimas aukštasis
Alma mater 1983 m. Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai

2006 m. Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir meno premija
2010 m. Lietuvos 2009 metų muziejininkas
2010 m. Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir meno premija

Julius Kanarskas (g. 1960 m. rugpjūčio 28 d. Šemetiškiuose, Jonavos raj.) – Lietuvos archeologas, istorikas, Kretingos rajono politinis ir visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baigęs Panoterių vidurinę mokyklą. 19781983 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Apgynė diplominį darbą „Kėdainių rajono archeologijos paminklai“, įgijo muziejininko-archeologo specialybę, istoriko, istorijos ir visuomenės mokslo dėstytojo kvalifikaciją.

Nuo 1983 m. Kretingos rajono kultūros skyriaus vyr. metodininkas kultūros paminklų apsaugai, nuo 1991 m. Kretingos muziejaus mokslinis bendradarbis, nuo 1993 m. Istorijos skyriaus vedėjas, nuo 1999 m. Salantų regioninio parko direkcijos vyr. kultūrologas. 1998 m. dirbo Kretingos rajono savivaldybės administracijos vyr. paminklotvarkininku.

Nuo 2000 m. Kretingos rajono savivaldybės komisijos suteikti pavadinimus gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams narys, nuo 2005 m. Lietuvos archeologijos draugijos narys, nuo 2007 m. – Kretingos rajono kultūros paveldo vertinimo tarybos sekretorius.

19922006 m. Kretingos rajono kultūros paveldo tarybos narys, 20062007 m. Kretingos rajono etninės kultūros plėtros tarybos narys, 19932008 m. Lietuvių tautininkų sąjungos narys, 19951997 m. Kretingos rajono savivaldybės tarybos narys.[1]

Žmona Liuda. Sūnūs Julius (žuvo 2007 m.) ir Paulius. Dukra Loreta.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslinių tyrimų kryptys – Pajūrio krašto priešistorė; Kretingos istorinė raida XVI–XIX a. ir jos įtaka pajūrio regiono socialiniam ekonominiam gyvenimui; Kretingos krašto kultūros paveldas; Kretingos ir Skuodo rajonų gyventojų genocido ir rezistencijos atminimo vietos.

19841986 m. dalyvavo archeologiniuose kasinėjimuose Kretingos rajone, kuriuos vykdė Lietuvos istorijos instituto archeologai R. Kulikauskienė ir V. Šimėnas. 1988 ir 2005 m. tyrinėjo Ėgliškių (Andulių) kapinyną (su D. Butkumi, 19912006 m. – Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyną (su D. Butkumi), 1994 ir 2006 m. – Kretingos dvarvietę, 1995 m. – Kartenos piliakalnį, 1997 m. – Sauserių piliakalnio papilio gyvenvietę, 2000 m. – Žibininkų kapinyną ir senovės gyvenvietę, 20012002 m. – Kašučių ir Dubašių senovės žemdirbystės vietas (su archeologais V. Langu, M. Konsa, Tartu universitetas, Estija, A. Merkevičiumi, R. Nemickiene, Vilniaus universitetas), 2002 m. – Paluobės piliakalnį, 2003 m. – Dargužių senovės gyvenvietę ir Negarbos piliakalnio papilio gyvenvietę, 2003 ir 2007 m. – Imbarės piliakalnio aukštutinio papilio ir Senosios Įpilties piliakalnio papilio gyvenvietes, 2004 m. – Auksūdžio kapinyną III, 2007 m. – Gintarų piliakalnio-dvarvietės papilio gyvenvietę, 20042009 m. – Kalnuvėnų kapinynas archeologinius tyrimus.[2]

20022004 m. dalyvavo bendrame VU, Botanikos instituto ir Kretingos muziejaus mokslo tyrimo darbe „Senovės žemdirbystės laukų sistemos Vakarų Lietuvoje" (projekto vadovas Algimantas Merkevičius; rėmėjas – Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas).

Nuo 2005 m. fiksuoja ir tyrinėja Kretingos ir Skuodo rajonų vietas, susijusias su Lietuvos gyventojų genocidu ir Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Kardo rinktinės veikla ir žuvusių partizanų įamžinimu. 19971998 m. dalyvavo partizanų laidojimo vietų tyrimuose Kretingos rajono Darbėnų seniūnijoje.

Nuolatinis archeologijos, naujausių tyrimų, istorinių žinių populiarintojas Kretingos ir Klaipėdos krašto periodiniuose leidiniuose „Švyturys“, „Pajūrio naujienos“, „Mažoji Lietuva“, „Žemaičių žemė“, „Klaipėda“ ir kt., bendradarbiauja lietuviškojoje Vikipedijoje.[3]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Leidiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kretinga. Praeities skraistę praskleidus. – Klaipėda: Druka, 2009. – 304 p. ISBN 978-609-404-057-3
  • Kretingos dvaro savininkai. – Klaipėda: Druka, 2009. – 47 p. ISBN 978-609-404-056-6
  • Salantų regioninio parko kultūros paveldas. – Kaunas: Lututė, 2008. – 31 p. ISBN 978-9955-37-081-9
  • Kretingos miesto istorijos ir kultūros paminklai. – [Kretinga] [i. e. Vilnius]: „Ryto“ spaustuvė [Vilnius], 1988
  • Kretingos rajono lankytinos vietos. – Kretinga [i. e. Vilnius]: „Ryto“ spaustuvė [Vilnius], 1988

Straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]