Žmogus
| Homo sapiens | ||||||||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Žmonės (Homo sapiens) | ||||||||||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||||||||||
| Homo sapiens Linnaeus, 1758 | ||||||||||||||||||||||||
| Porūšiai | ||||||||||||||||||||||||
 Žmonių populiacijos tankis. |
Žmogus (lot. Homo sapiens – 'protingasis žmogus') – dvikojis primatas, priklausantis hominidų šeimai ir žinduolių klasei.
Iš kitų primatų išsiskiria stačia laikysena ir eisena, vaikščiojimu 2 kojomis, laisvomis rankomis, prisitaikiusiomis gaminti įrankius ir juos naudoti. Didesniu smegenų tūriu ir gebėjimu abstrakčiai mąstyti.[1][2] Protingojo žmogaus prisitaikymo prie aplinkos pagrindinis būdas yra ne biologinis, o kultūrinis.[3]
Žmogų tiria įvairūs mokslai: psichologija – jausmus ir mąstymą, religijotyra – tikėjimą, filosofija bando sujungti abu šiuos aspektus, biologija žiūri į žmogų kaip į gyvą organizmą ir kt. Bendrasis mokslas apie žmogų vadinamas antropologija.
Žodžio kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žmogus daugumoje pasaulio kalbų yra labai senas žodis. Senovės lietuvių kalboje būta formos žmuo, etimologiškai (pagal kilmę) artimos lotyniškajam homo (plg. humus ir žemė, hiems ir žiema). Greta formos žmogus, formą žmuo savo raštuose minėjo Mikalojus Daukša „Postilėje“, taip pat Konstantinas Sirvydas „Punktai sakymų“.[4]
Šios formos šaknys tikriausiai siekia indoeuropiečių prokalbės laikus ir reiškia žemiškasis (iš ide. *ĝhemon-[5]). Kitos paplitusios žmogaus sampratos, atsispindinčios jo pavadinime, yra „mirtingasis“ (arm. mard, av. maša-, skr. marya), „mintingasis, su-manusis“ (skr. mánu-, mánuṣ-, got. mannisks, angl. man), „narsuolis, narsis“ (skr. nár-, av. nar-, nara-, arm. air, sen. gr. ἀνδρός, alb. njer).
Evoliucija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Žmogaus evoliucija.
Aristotelis buvo pirmasis antikos mąstytojas, kuris galvojo, kad žmonės išsivystė iš urvinių žmonių, kurie perdaug nesiskyrė nuo gyvūnų, neturėjusių įrankių ir nemokėjusių susikalbėti. 1735 m. Karlas Linėjus priskyrė žmogų primatų pogrūpiui. Tačiau tik XVIII a. buvo atrastos fosilijos pagrindžiančios pastarąją hipotezę. Iš 1856 m. rastų neandartaliečio palaikų Vokietijoje buvo nuspręstą šią rūšį priskirti prie žmogaus protėvių. 1859 m. Čarlzas Darvinas pasiūlė evoliucijos teoriją, tačiau dar nebuvo tikras dėl tiesioginių žmogaus protėvių.[6][7]
Žmogui giminingiausi primatai yra šimpanzės, kiek mažiau – gorilos, orangutanai ir gibonai. Žmogui taip pat giminingos pora medžiuose gyvenančių sklandūnų rūšių (kaguaniniai), taip pat priskiramų Primatomorpha grupei.[8] Pagal genomą žmogui dar gana artimi, nors jau daug mažiau, kiškiniai bei graužikai:
| Euarchontoglires |
| ||||||||||||||||||||||||||||||
Maždaug prieš 4–8 milijonus metų (mioceno epochoje) susijungė dvi chromosomos, suformuodamos žmogaus chromosomą 2. Taip žmogaus genomas atsiskyrė nuo jam artimiausio šimpanzės genomo, kuriame yra viena chromosomų pora daugiau.[9][10][11]
Žmonijos istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Žmonijos istorija.
Mokslininkai nesutaria, kada Homo erectus ar kita žmogaus genties rūšis išsivystė į Homo sapiens. Vieni tvirtina, kad tai atsitiko prieš maždaug 400 000 metų, kiti − kad prieš 200 000 metų. Pirmąjį spėjimą paremia genetinės analizės modeliai, kurie rodo, kad Homo sapiens ir neandertaliečiai turėjo išsiskirti iš bendrojo protėvio apytikriai prieš 400 000−300 000 metų.[12] Seniausi patikimai datuoti radiniai rasti Džebel Irhudo urve Maroke. Spėjama, jiems ~300 000 m. Tai nereiškia, kad Homo sapiens evoliucionavo Šiaurės Afrikoje, tyrėjai teigia, jog žmogaus raida siejama su Afrikos žemynu, o ne tik konkrečia jos viena vieta. Išsiaiškinus Maroke esančių palaikų amžių prie seniausių Homo sapiens fosilijų priskirti ir palaikai rasti Pietų Afrikos Respublikoje (260 000 m. senumo). Tačiau abejojama tiek dėl fosilijų amžiaus, tiek dėl pastarųjų išvadų. Iki tol manyta, kad žmonijos lopšys yra kažkur Užsachario Afrikoje, du seniausi radiniai rasti Etiopijoje (196 000 m. ir 160 000 m. senumo). Seniausi palaikai aptikti Omo upės slėnyje.[13][14][15][16]
Nors esama žmonių fosilijų, laikomų senesnėmis kaip 200 tūkst. metų, mitochondrijų DNR haplogrupės L0 tyrimai leidžia atsekti mūsų kilmę iki pat regiono, esančio Botsvanoje į pietus nuo Zambezės upės. Tyrėjai nurodė, kad tikėtinas žmonijos lopšys yra Makgadikgadžio-Okavango vietovėje, kur kadaise telkšojo didžiulis ežeras. Maždaug prieš 200 tūkst. metų dėl tektoninės veiklos ežeras pradėjo nykti ir susidarė didžiulė šlapynė. Priešistorinių žmonių migraciją paskatino klimato pokyčiai, prasidėję apytikriai prieš 130 tūkst. metų. Pagausėję krituliai sukūrė žaliąjį koridorių. Tuo metu įvyko pirmasis genetinis skilimas, kai dalis šios populiacijos migravo į šiaurės rytus. Praėjus dar apie 20 tūkst. metų kita grupė iškeliavo į pietus. Šiuo metu ežero vietoje plyti daugiausiai dykumos.[17][18] Tačiau pastaroji teorija yra kritikuojama.[19]
Psichologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Protas ir sąmonė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Evoliucijos eigoje žmogus buvo priverstas prisitaikyti prie aplinkos ir visuomenės. Tai skatino žmogaus abstraktaus mąstymo savybes, simbolinio komunikavimo sistemas – kalbą, meną. Taip susikūrė kultūra, įvairios socialinės struktūros (gentis, valstybė), išsivystė socialiniai (bendravimas, prisirišimas, draugystė, meilė), dvasiniai (dorovė, tikėjimas, menas) poreikiai. Žmogaus būtį veikia vertybių, socialinių ir kultūrinių normų bei ritualų įvairovė. Visa tai perduodama inkultūracijos ir socializacijos dėka. Žmogaus siekis suprasti ir daryti įtaką savo aplinkai sudarė prielaidas atsirasti mokslui, filosofijai, mitologijai ir religijai.[1][20]
Seksualumas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Seksualumas turi akivaizdų biologinį pagrindą, nes vyrai ir moterys skiriasi anatomiškai. Egzistuoja ir biologinė dauginimosi būtinybė, nes priešingu atveju žmonių rūšis išnyktų. Lytinis potraukis yra ne tik kūniškas poreikis, tačiau yra susijęs ir su romantiškais meilės jausmais.[21]
Žmonės yra vieni iš 3 proc. pasaulyje egzistuojančių monogamiškų žinduolių. Tačiau įvairiose kultūros monogamiški santykiai labiau paplitę nei poligamiški. Evoliucinė teorija teigia, kad vyrų ir moterų paskatos, tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių santykių perspektyvoje skiriasi. Trumpalaikiuose santykiuose vyrams svarbesnė lytinių partnerių įvairovė bei jų išvaizda, moterims – dominuojančių, protingų, kūrybingų partnerių asmenybės savybės. Ilgalaikiuose santykiuose vyrai labiau linkę rinktis jaunas, vaisingo amžiaus merginas. Moterims svarbesnis vyrų brandumas, jų finansiniai ištekliai, ambicijos, socialinė padėtis.[22][23][24]
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žmonija turi dvi lytis – vyrą ir moterį. Dauginasi lytiškai. Pastojama susijungus spermatozoidui su kiaušialąste. Nuo apvaisinimo momento vaisius vystosi apie 9 mėn. Gemalas nešiojamas motinos organizme, kuriame yra placenta. Naujagimius ir kūdikius maitina pienu, kuris gaminasi motinos pieno liaukose. Žmogaus individualaus vystymosi savitas bruožas yra palyginti ilgas vaikystės periodas ir mažas augimo greitis tuo metu, kur kas greitesnis augimas lytinio brendimo metu. Augant ir bręstant organizmui galutinai susiformuoja antriniai lytiniai požymiai (kūno sudėjimas, dauginimosi organai, endokrinine sistema ir kt.).[1]
Pagal pasaulinę statistiką vidutis vyro ūgis siekia 171 cm, moterų – 159 cm.[25] Kūno masės indeksas naudojamas populiacijų tyrimuose, nurodo sveiko kūno sudėjimo proporcijas.[26] Vidutinė tikėtina moterų gyvenimo trukmė ~75 m., vyrų – ~70 m.[27][28]
Anatomija ir fiziologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žmogaus kūnas dalijamas į dalis (partes corporis): liemenį (truncus), galvą (caput), kaklą (collum), viršutines galūnes (membrum superius) ir apatines galūnes (membrum inferius).
Kiekviena dalis dalijama į smulkesnes: liemuo į krūtinę (thorax), pilvą (abdomen), nugarą (dorsum), dubenį (pelvis). Pastarasis dalijamas į didįjį ir mažąjį dubenį (pelvis major et pelvis minor).
Žmogaus kūne yra kelios ertmės: kaukolės ertmė (cavitas cranii), krūtinės ląsta (cavitas thoracis), pilvo ertmė (cavitas abdominis), dubens ertmė (cavitas pelvis). Veide yra nosies ertmė (cavitas nasi), burnos ertmė (cavitas oris) ir akiduobės (orbitae).
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Žmogus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014
- ↑ „Human being“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-03-19.
- ↑ Antropogenezė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-03-19.
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Iš kur jie? // Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. p. 392.
- ↑ http://indo-european.info/pokorny-etymological-dictionary/index.htm
- ↑ Wood, Bernard A. (2019). Human evolution: a very short introduction. Oxford ; New York: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-883174-7. OCLC 1091684660.
- ↑ Kovarovic, K (2007-04). „Human Evolution: A Very Short Introduction“. Journal of Human Evolution. 52 (4): 467–467. doi:10.1016/j.jhevol.2006.12.001. ISSN 0047-2484.
{{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Jan E. Janecka, Webb Miller, Thomas H. Pringle, Frank Wiens, Annette Zitzmann, Kristofer M. Helgen, Mark S. Springer, William J. Murphy (2007). „Molecular and Genomic Data Identify the Closest Living Relative of Primates“. Science. 318 (5851): 792–794. Bibcode:2007Sci...318..792J. doi:10.1126/science.1147555. PMID 17975064.
{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Ruvolo, M. 1997. Genetic Diversity in Hominoid Primates. Annual Review of Anthropology , Vol. 26, (1997), pp. 515–40
- ↑ Ruvolo, Maryellen (1997). „Molecular phylogeny of the hominoids: inferences from multiple independent DNA sequence data sets“. Molecular Biology and Evolution. 14 (3): 248–65. doi:10.1093/oxfordjournals.molbev.a025761. PMID 9066793.
- ↑ Antropogenezė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ Fagan, Brian M.; Durrani, Nadia; People of the Earth: An Introduction to World Prehistory. Routledge; 15th edition, 2018. ISBN: 978-1-315-19329-8 (ebk)
- ↑ Gibbons, Ann (2017-06-07). „World’s oldest Homo sapiens fossils found in Morocco“. Science. doi:10.1126/science.aan6934. ISSN 0036-8075.
- ↑ Hublin, Jean-Jacques; Ben-Ncer, Abdelouahed; Bailey, Shara E.; Freidline, Sarah E.; Neubauer, Simon; Skinner, Matthew M.; Bergmann, Inga; Le Cabec, Adeline; Benazzi, Stefano; Harvati, Katerina; Gunz, Philipp (2017 m. birželio mėn.). „New fossils from Jebel Irhoud, Morocco and the pan-African origin of Homo sapiens“. Nature. 546 (7657): 289–292. doi:10.1038/nature22336. ISSN 1476-4687.
- ↑ Richter, Daniel; Grün, Rainer; Joannes-Boyau, Renaud; Steele, Teresa E.; Amani, Fethi; Rué, Mathieu; Fernandes, Paul; Raynal, Jean-Paul; Geraads, Denis; Ben-Ncer, Abdelouahed; Hublin, Jean-Jacques (2017 m. birželio mėn.). „The age of the hominin fossils from Jebel Irhoud, Morocco, and the origins of the Middle Stone Age“. Nature. 546 (7657): 293–296. doi:10.1038/nature22335. ISSN 1476-4687.
- ↑ Callaway, Ewen. „Oldest Homo sapiens fossil claim rewrites our species' history“. Nature. doi:10.1038/nature.2017.22114.
- ↑ Chan, Eva K. F.; Timmermann, Axel; Baldi, Benedetta F.; Moore, Andy E.; Lyons, Ruth J.; Lee, Sun-Seon; Kalsbeek, Anton M. F.; Petersen, Desiree C.; Rautenbach, Hannes; Förtsch, Hagen E. A.; Bornman, M. S. Riana (2019 m. lapkričio mėn.). „Human origins in a southern African palaeo-wetland and first migrations“. Nature. 575 (7781): 185–189. doi:10.1038/s41586-019-1714-1. ISSN 1476-4687.
- ↑ „Botsvanoje mokslininkai mano radę žmonijos lopšį“. LRT. 2019-10-28. Nuoroda tikrinta 2021-04-11.
- ↑ Gibbons, Ann (2019-10-28). „Experts question study claiming to pinpoint birthplace of all humans“. Science. Nuoroda tikrinta 2021-04-11.
- ↑ Fuentes, Agustin. The creative spark: how imagination made humans exceptional. New York, New York. ISBN 978-1-101-98394-2. OCLC 954224182.
- ↑ Encyclopedia of psychology. Kazdin, Alan E. Washington, D.C.: American Psychological Association. 2000. ISBN 1-55798-650-9. OCLC 42692282.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: others (link) - ↑ Muehlenbein, Michael P. (2010). Human Evolutionary Biology. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-1-139-77916-6. OCLC 818817541.
- ↑ Conroy-Beam, Daniel; Goetz, Cari D. & Buss, David M. (2015-01-01), Olson, James M. & Zanna, Mark P., eds., Chapter One - Why Do Humans Form Long-Term Mateships? An Evolutionary Game-Theoretic Model, 51, Academic Press, p. 1–39, doi:. Nuoroda tikrinta 25 vasario 2023 PDF
- ↑ Buss, David M. (2016). The evolution of desire: strategies of human mating. New York: Basic Books. ISBN 978-0-465-09776-0.
- ↑ Roser M, Appel C, Ritchie H (8 October 2013). „Human Height“. Our World in Data. Suarchyvuota iš originalo 30 January 2021. Nuoroda tikrinta 30 July 2022.
- ↑ Ritchie, Hannah; Roser, Max (2024-02-29). „Obesity“. Our World in Data.
- ↑ „Life expectancy at birth, female (years)“. World Bank. 2018. Suarchyvuota iš originalo 24 January 2021. Nuoroda tikrinta 13 October 2020.
- ↑ „Life expectancy at birth, male (years)“. World Bank. 2018. Suarchyvuota iš originalo 24 February 2021. Nuoroda tikrinta 13 October 2020.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]