Limfinė sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Split-arrows.svg  Šį straipsnį yra pasiūlyta išskirti į du ar daugiau straipsnių!
Neakivaizdžias priežastis, dėl kurių palikta ši žymė, galite sužinoti ir aptarti aptarime (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Straipsniai Limfinė sistema, Imunitetas, Imuninė sistema kartoja tą pačią informaciją. Kryžminės nuorodos nevienareikšmės, netvarkingos. Straipsniai apie blužnį, tarpuplaučio liauką, kaulų čiulpus, kitus juose minimus imuninės - limfinės sistemos organus irgi atkartoja informaciją ir yra nepilni. Šiuos visus straipsnius reikia apjungti ir sudėlioti informaciją kur priklauso, sutvarkyti vidines nuorodas, suvienodinti terminologiją
Jei galite, sutvarkykite.

Limfinė sistema, systema lymphaticum – žmogaus ir kitų stuburinių gyvūnų organų sistema, atliekanti organizmo apsaugines ir gyvybines funkcijas. Ji palaiko skysčių homeostazę audiniuose, užtikrina, kad į audinius pratekėję skysčiai bei makromolekulės (baltymai, lipidai ir kt.) būtų grąžinti atgal į kraujotaką. Ji taip pat plonosiose žarnose sugeria riebalus ir perneša juos į širdies ir kraujotakos sistemą.


Eil.nr. Lietuvių kalba Lotynų kalba Anglų kalba
1. Gomurio tonzilė Tonsilla palatina Palatine tonsil
2. Kaklo limfmazgiai Nodi lymphatici cervicales Cervical lymph nodes
3. Pažandiniai limfmazgiai Nodi lymphatici submandibulares Submandibular lymp nodes
4. Dešinysis limfinis kanalas Ductus lymphaticus dexter Right lymph duct
5. Užkrūčio liauka Thymus Thymus
6. Krūtininis latakas Ductus thoracicus Thoracic duct
7. Juosmens limfmazgiai Nodi lymphatici lumbales Lumbar lymph nodes
8. Alkūnės limfmazgiai Nodi lymphatici cubitales Cubital lymph nodes
9. Apatinių galūnių limfagyslės Vasa lymphatica membrorum inferiorum Lymphatics or lower limbs
10. Viršutinių galūnių limfagyslės Vasa lymphatica membrorum superiorum Lymphatics or upper limbs
11. Pažasties limfmazgiai Nodi lymphatici axillares Axillary lymph nodes
12. Kairysis limfinis kanalas Ductus lymphaticus sinister Left lymph duct
13. Krūties limfagyslės Vasa lymphatica mammae Lymphatics of the breast
14. Blužnis Lien s. splen Spleen
15. Dubens limfmazgiai Nodi lymphatici pelvis Pelvic lymph nodes
16. Kirkšnies limfmazgiai Nodi lymphatici inguinales Inguinal lymph nodes

Limfinės sistemos sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfinę sistemą sudaro:

Limfinės sistemos funkcijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfinės sistemos funkcijos ir reikšmė:

  • Nudrenuoja audinių skysčio perteklių į kraują;
  • Įsiurbia ir perneša į kraują kai kurias medžiagas – koloidinius baltymus, lipoidų emulsiją ir kt.
  • Dalyvauja apsauginėse organizmo reakcijose prieš infekciją, formuoja imunitetą: gamina forminius elementus – limfocitus, kurie apsaugo ir naikina bakterijas bei kitokias organizmui kenksmingas medžiagas, šalina iš audinių kenksmingų dalelių ir medžiagų apykaitos liekanas;
  • Limfagyslėmis gali plisti piktybinių navikų ląstelės ar infekcijos sukelėjai.

Limfinės sistemos vystymasis žmogaus embrione[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmogaus embrione limfinė sistema vystose iš mezenchimos. ~6 vystymosi savaitę joje atsiranda plyšiai, pripildyti skysčio. Ląstelės, apsupančios šiuos plyšius virsta endotelio ląstelėmis. Plyšiai tarpusavyje jungiasi. Susijungdami ir didėdami pirminiai limfiniai kapiliarai sudaro 6 limfinius maišus. Po to vietoj maišų susiformuoja limfagyslių rezginiai. O 3 mėnesį susiformuoja ir pagrindinės limfmazgių grupės. Kiti limfmazgiai išsivysto iš periferinių limfagyslių.

Limfa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfa, lympha – skaidrus, gelsvas, lipnus skystis, kurio sudėtis labai panaši į kraujo plazmos, tik turi mažiau baltymų (34 – 51g/l). Jame yra forminių elementų: limfocitų (99%), monocitų, plazmocitų, granuliocitų bei pavienių eritrocitų, taip pat specifinių baltymų – antikūnų.
Įvairių kūno audinių limfos sudėtis nevienoda, pvz. žarnyne daug riebalų, todėl ten limfa baltos spalvos. Periferinėje limfoje forminių elementų negausu, o pratekėjusi pro limfinius mazgus, limfa jų turi gerokai daugiau. Žmogus turi 1-2 l limfos, t. y. 1-3% kūno svorio. Suaugusio žmogaus organizme į veninę sistemą kasdien suteka apie 1,5-2l limfos. Limfos tekėjimą veikia audinių skysčio spaudimas, limfinių kapiliarų pompa, limfagyslių vožtuvai, limfagyslių sienelių raumenų susitraukimai, skeleto raumenų veikla, gretimų arterijų pulsacija, kvėpavimo pompa.

Limfiniai kapiliarai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfiniai kapiliarai, vasa lymphocapillaria – galiniai limfagyslių išsišakojimai audiniuose. Tai ploni, aklai prasidedantys su maišelių pavidalo atšakomis vamzdeliai. Jų siena sudaryta tik iš endotelio. Būtent jais ir prasideda limfinė sistema. Gausiausiai kapiliarai išsidėstę kūno paviršiuje ir ertmėse, pvz. tikrojoje odoje ir virškinimo bei kvėpavimo takų gleivinėje ir pogleivyje. Nedaug limfinių kapiliarų yra raumenyse ir liaukose. Jų visai nėra CNS, akies ragenos epitelyje, odenoje, lęšyje, kremzlėse, epiteliuose, placentoje. Specializuoti kapiliarai yra žarnyno gaureliuose, jie vadinami pieno kapiliarais, nes juose esančioje limfoje gausu iš žarnyno rezorbuotų riebalų lašelių – chilomikronų (chylus – pieno sultys).

Limfagyslės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfagyslės, vasa lymphatica – limfinės sistemos indai, kuriais teka limfa. Jos susidaro susiliejant keliems limfiniams kapiliarams ir paprastai esti puriajame jungiamajame audinyje ir lydi kraujagysles. Limfagyslės yra įvairaus spindžio ir skirstomos į: smulkias, vidutinio stambumo ir stambias. Jose būtinai yra vožtuvas ir jungiamojo audinio sluoksnis. Būtent dėl limfagyslėse esančių vožtuvų limfa teka tik įcentrine kryptimi. Stambesnės panašios į venas, bet plonesnės turi daugiau vožtuvų ir praeina pro limfmazgius. Stambesnių limfagyslių sienelė sudaryta iš trijų sluoksnių:

  • vidinio – endotelinio;
  • vidurinio – raumeninio;
  • išorinio – puriojo jungiamojo audinio.

Taip pat limfagyslės skirstomos į paviršines ir giliąsias, vasa lymphatica superficialia et profunda. Paviršinės eina kartu su poodinėmis venomis, o giliosios lydi giliąsias venas ir arterijas. Organuose yra intraorganinių limfagyslių, kurios prasideda limfiniuose tinkluose ir rezginiuose. Išėjusios iš organų jos susilieja į stambesnes ekstraorganines limfagysles. Šios teka į limfmazgius. Limfagyslių nėra:

  • smegenyse;
  • blužnies parenchimoje;
  • odos ir gleivinių epitelyje;
  • kremzlėje;
  • placentoje;
  • akies lęšyje ir odenoje.

Organuose yra intraorganinių limfagyslių, kurios prasideda limfiniuose tinkluose bei rezginiuose. Išėjusios iš organų, jos susilieja į stambesnes ekstraorganines limfagysles, kurios suteka į limfmazgius.
Pratekėjusi keletą limfmazgių, limfa suteka į stambius sritinius kamienus (Ø > 2mm):

  • juosmeninį;
  • bronchinį;
  • tarpuplautinį;
  • paraktinį;
  • jungo;
  • nepastovų – žarninį.

Sritiniai kamienai suteka į 2 pagrindinius limfinius latakus:

  • krūtininį, ductus thoracicus;
  • dešinįjį limfinį lataką, ductus lymphaticus dexter.

Jie krūtinės srityje įteka atitinkamai į dešinįjį ir kairįjį veninius kampus, angulus venosus.

Limfiniai mazgeliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfiniai mazgeliai, folliculi lymphatici. Jų yra:

  • nosiaryklės gleivinėje;
  • gerklų gleivinėje ;
  • gerklės gleivinėje ;
  • bronchų gleivinėje ;
  • žarnų gleivinėje.

Jie nedideli, išsibarstę pavieniui vadinami folliculi lymphatici solitarii. Klubinės žarnos gleivinėje būna tokių mazgelių sankaupų, folliculi lymphatici agregati (1-1,2 x 2-10cm).

Limfmazgiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Limfmazgiai (nodi lymphatici) – limfagyslių sutekėjimo vieta. Jie yra rausvai pilkos spalvos, apvalios ar ovalios formos. Limfmazgis paprastai yra nuo 5 mm iki 1-2 cm skersmens dydžio.[1] Jų yra visame organizme, išskyrus:

  • smegenis;
  • kaulus ir kaulų čiulpus;
  • pėdas ir plaštakas.

Limfa į kraują gali patekti tik pratekėjusi pro limfmazgius. Limfmazgiai tarsi filtras ją perkošia ir sulaiko mikrobus, kenksmingas dulkes, anglies daleles. Svetimkūnius apsupa jungiamasis audinys, todėl limfmazgis padidėja, pakeičia spalvą. Kartais limfmazgiai nesusidoroja su labai gausiu mikrobų kiekiu ir virsta infekcijos židiniu.
Kiekvieną mazgą gaubia jungiamojo audinio kapsulė, turinti lygiųjų raumenų ląstelių. Jų susitraukimai padeda tekėti limfai. Nuo jo į mazgo vidų eina sijelės, trabeculae, kuriose yra mazgo kraujagyslių ir venų. Tarpus tarp sijelių užpildo limfoidinis audinys, kuris skirstomas į žievinę ir šerdinę medžiagas. Žievinėje jis sudaro mazgelius, o šerdinėje išsidėstęs netvarkingai. Po dangalu yra plyšys – kraštinis sinusas.
Į mazgo iškiląją pusę ateina atitekamieji indai, vasa afferentia. Įtekėjusi limfa patenka į kraštinį sinusą ir jo atšakomis teka į šerdinius sinusus, o iš jų į įgaubtame krašte esantį vartų sinusą. Mazgu limfa teka lėtai, apsivalo, pasipildo limfocitais. Limfmazgiai turi įdubas – vartus, hilus, pro kuriuos išeina ištekamieji indai, vasa efferentia. Limfmazgiai dažnai grupuojasi po 10-20. Tokios mazgų grupės vadinamos sritiniais mazgais. Jie sulaiko ne tik mikrobus, bet ir dulkes, anglies dalelytes ir kt.

Migdolai (tonzilės), limfoidinio audinio sankaupos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įvairūs antigenai į organizmą dažniausiai patenka pro kvėpavimo takus, virškinimo traktą, urogenitalinę sistemą. Todėl šių organų poepiteliniame jungiamajame audinyje gausu difuziškai pasklidusių limfocitų, pavienių ar grupinių limfoidinių audinio mazgelių.
Migdolai, tonsillae – tai limfoidinio audinio sankaupos, glaudžiai susijusios su jas dengiančiu epiteliu. Kriptos – epitelio įlinkimai į poepitelinį jungiamąjį audinį būna infiltruotos limfocitais. Migdolai išsidėsto aplink ryklės angas ir suformuoja limfoepitelinį ryklės žiedą: gomuriniai, liežuvio, ryklės ir trimito migdolai. Čia prasideda virškinimo ir kvėpavimo sistemos ir įvairūs sukėlėjai patenka lengviausiai.
Pagrindinis skirtumas nuo limfmazgio – nėra aferentinių limfagyslių. Eferentinės limfagyslės nuneša į limfą daug aktyvuotų limfocitų. Migdoluose yra ir plazmocitų, kurie sintetina Ig A ir Ig G. Nors migdolų funkcija apsauginė, dėl dažnų infekcijų jie gali tapti infekcijos židiniu. Intensyviausiai migdolai veikia iki lytinio brendimo, kuomet prasideda jų involiucija.
Limfoidinio audinio sankaupos be kapsulės išsidėsto visoje virškinimo ir kvėpavimo traktų gleivinėje. Jos gali būti pavienės – mazgeliai arba sudaryti sankaupas (klubinėje žarnoje – Pejerio plokštelės). Į šiuos mazgelius iš kaulų čiulpų atkeliauja B limfocitai. Po kontakto su Ag, jie virsta plazminėmis ląstelėmis, gamina IgA.

Blužnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Blužnis, slpen s. lien – didžiausias limfoidinis organas. Svoris 150 – 200g. 12 cm ilgio, 7 – 8 cm pločio, 3 – 4 cm storio. Blužnis yra tamsiai raudonos su violetiniu atspalviu spalvos, konsistensija minkšta. Matmenys nepastovūs, priklauso nuo prisipildymo krauju. Ji yra pilvo ertmės viršutinėje dalyje, kairėje, po šonkaulių lanku, tarp skrandžio ir diafragmos. Forma panaši į kavos pupelę. Paviršiai:

  • diafragminis, facies diaphragmatica;
  • visceralinis, facies visceralis – juo blužnis liečiasi su inkstu, skrandžiu, skersine gaubtine žarna.
  • Kraštai:
  • apatinis bukas atkreiptas žemyn ir į užpakalį, margo inferior;
  • viršutinis aštrus, atkreiptas aukštyn ir į priekį, margo superior.

Abu kraštai sueina į:

  • užpakalinį galą, extremitas posterior;
  • priekinį galą, extremitas anterior.

Visceralinio paviršiaus centre yra blužnies vartai, hilus lienis. Blužnį gaubia pilvaplėvė.
Blužnį apsupa kapsulė, capsula propria. Nuo kapsulės į organo vidų eina sijelės, trabeculae. Tarpus tarp jų užpildo blužnies minkštimas, pulpa. Skiriama baltoji ir raudonoji pulpos:
– baltąją sudaro periarterinės makštys ir blužnies limfiniai mazgeliai, folliculi lymphatici lienales, kuriuose telkiasi limfocitai;
– raudonąją pulpą sudaro veniniai ančiai ir tarp jų esantis retikulinis audinys, pripildytas:

  • limfocitų;
  • makrofagų;
  • plazminių ląstelių;
  • eritrocitų;
  • trombocitų.

Blužnies funkcijos:

  • Kraujo talpykla;
  • Kraujo pritekėjimo į kepenis reguliavimas;
  • Suardo trombocitus ir pakitusius eritrocitus. Atgyvenę eritrocitai suyra kaulų čiulpuose ir juos fagocituoja kaulų čiulpų makrofagai. Todėl blužnis nėra eritrocitų „kapinės“;
  • Valo ir filtruoja kraują;
  • Gamina imunines ląsteles ir antikūnus (limfocitus, monocitus, plazmines ląsteles).

Užkrūčio liauka (čiobrialiaukė)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užkrūčio liauka, thymus – pagrindinis imunogenezės organas, kuriame bręsta ir diferencijuojasi T limfocitai, kurie atlieka ląstelinio imuniteto funkcijas.
Tai neporinis organas, esantis krūtinės ląstoje tuoj už krūtinkaulio, priekiniame tarpuplautyje, gali nutįsti iki jungo įlakos, minkštos konsistencijos. Forma labai įvairi. Liauka ypač didelė būna vaikystėje, o lytiškai subrendus ji palaipsniui mažėja. Senstant perauga jungiamuoju ir riebaliniu audiniu.
Užkrūčio liauką sudaro dvi nevienodo dydžio skiltys: dešinioji, lobus dexter ir kairioji, lobus sinister. Kartais būna tarpinė skiltis. Užkrūtį gaubia kapsulė, nuo kurios į vidų eina pertvaros, kurios dalija organą į skilteles, lobuli thymi. Skiltelėje skiriama:

  • žievė, cortex thymi – tamsesnė periferinė skiltelės dalis, joje gausu limfocitų (timocitų), makrofagų, plazminių ląstelių;
  • šerdis, medullae thymi – šviesesnė centrinė skiltelės dalis, joje daug epitelinių ląstelių, taip pat užkrūčio kūnelių, sudarytų iš degeneruojančių epitelinių ląstelių.

Dauguma limfocitų skilties periferijoje žūva ir yra fagocituojami vietoje esančių makrofagų. Subrendę T limfocitai patenka į kraują ir yra nunešami į periferinius limfinius organus, kuriuose jie užima T zonas. Epitelinės ląstelės suformuoja tinklą, kuris atskiria limfocitus nuo kraujagyslių ir sudaro kraujo ir užkrūčio barjerą. Jis reikalingas, kad nesubrendę T limfocitai būtų apsaugoti nuo kontakto su krauju ir Ag. Be to, epitelinės ląstelės sukuria T limfocitams mikroaplinką ir gamina timoziną, reikalingą jų formavimuisi.
Užkrūčio liauka atsakinga už hormonus: timopoetiną, timoziną, limfopoetiną. Timopoetinas skatina kamieninių limfocitų virsmą T limfocitais. Timozinas stimuliuoja T limfocitų brendimą ir diferenciaciją užkrūčio liaukoje. Limfopoetinas reguliuoja limfocitų dauginimosi procesą limfoidinio audinio telkiniuose.

Užkrūčio funkcija:

  • T limfocitų diferenciacija.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Warwick, Roger; Peter L. Williams (1973) [1858]. "Angiology (Chapter 6)". Gray's anatomy. illustrated by Richard E. M. Moore (Thirty-fifth ed.). London: Longman. pp. 588–785.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]