Oda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Odos sandara: 1. Epitelinės ląstelės, 2. Epidermis, 3. Tikroji oda (derma), 4. Poodis (subcutis)

Oda (lot. cutis) – tai visą kūną dengiantis, pats didžiausias žmogaus ir gyvūnų kūno paviršiaus dangalas, kuris su specializuotais dariniais – plaukais, nagais ir odos liaukomis – sudaro bendrąją kūno dangą. Ji tampri ir padeda saugoti kūną. Bendras žmogaus odos paviršiaus plotas – 1,6 m², svoris sudaro apie 5% viso kūno svorio. Žmogaus oda yra 1,5 mm storio. Kai kuriose vietose (vokų, lytinių organų) ji plonesnė – 0,5 mm, o kitose storesnė (padų) – apie 3 mm. Vaikų oda elastinga, nes joje daug elastinių skaidulų. Ilgainiui jų kiekis sumažėja – oda pradeda raukšlėtis. Oda turi savybę atsinaujinti iš vidaus.

Žmogaus vidinė odos sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiekvienas odos sluoksnis pasižymi tik jam būdingomis specifinėmis savybėmis ir atlieka tam tikrą funkciją.

Odos sandara

Epidermis – tai danga, apsauganti tikrąją odą nuo kenksmingo aplinkos poveikio (mechaninių pažeidimų, bakterijų, kitų mikroorganizmų tiesioginio patekimo į organizmo vidų ir t. t.). Epidermis sudarytas iš viršutino ragino (stratum corneum), skaidriojo (stratum lucidum), grūdėtojo (stratum granulosum), dygliuotojo (stratum spinosum) ir pamatinio (stratum basale). Epidermis nuo dermos atskiriamas sienele. Epidermio ląstelės ties membaranos zona nuolat dalijasi ir lėtai juda link išorinės dalies ir netenkant branduolio sukietėja. Ląstelės, kurios sukietėjo nusilupa nuo odos paviršiaus. Odos ląstelės visiškai atsinaujina per 3 – 4 savaites. Dėl to epidermis įvairiose kūno dalyse yra nevienodo storio. Vokų ir kapšelio epidermis labai plonas, delnų – storesnis, padų – bene storiausias. Giliau esančios epidermio ląstelėse yra pigmento melanino, nuo kurio priklauso odos spalva. Skirtigų žmonių rasių spalva priklauso nuo odos pigmento kiekio, kuo pigmento daugiau, tuo oda ir plaukai tamsesni. Įdegus saulėje, epidermyje atsiranda daugiau pigmento, kuris apsaugo gilesnius odos sluoksnius nuo žalingų ultravioletinių spindulių. Rankų ir kojų pirštų odos paviršiaus reljefas – tai tikrosios odos ir antodžio linijų bei vagelių savitas derinys. Epidermio sluoksnyje nėra kraujagyslių – jį maitina limfa, – todėl kai gyja nepalieka randų. Tai yra ploniausia apsauginė kūno danga iš plokščių grubios tekstūros mirusių ląstelių. Epidermio skirstymas:

  • Pamatinis sluoksnis yra giliausias epidermio sluoksnis. Jis tvirtai suaugęs su pamatine membrana, sudarančia šio sluoksnio jungtį su tikrąja oda. Ant pamatinės membranos yra mitoziškai aktyvių verpstės formos pamatinių epiteliocitų, kurie daugindamiesi nuolat papildo pamatinį sluoksnį. Dėl tokios šio sluoksnio ląstelių veiklos visas epidermis atsinaujina beveik per 10-30 parų. Atitinkamose kūno srityse ląstelių dauginimosi tempai pirmiausia priklauso nuo pleiskanojimo stiprumo ir nuo kitų vidinių ir išorinių priežasčių. Dauginimosi stiprumą reguliuoja augimo faktoriai ir inhibitoriai, kuriuos pagal teigiamą ar neigiamą grįžtamąjį ryšį gamina patys pamatiniai epiteliocitai. Į kitus epidermio sluoksnius migruojančių epiteliocitų citoplazmoje dar vyksta dideli pokyčiai, todėl pamatinio sluoksnio ląstelės apibūdinamos kaip nesubrendusios. Be epiteliocitų, pamatiniame sluoksnyje dar yra melanocitų, makrofagocitų, lytėjimo epiteliocitų ir T-limfocitų
  • Dygliuotąjį sluoksnį sudaro kelių eilių, šiek tiek suplokštėję ir labiau subrendę dygliuotieji epiteliocitai. Jų paviršiai yra dygliuoti, ląstelės tarpusavyje tvirtai jungiasi. Be to, dygliuotajame sluoksnyje dar yra pavienių makrofagocitų ir T-limfocitų.
  • Grūdėtajame sluoksnyje yra 3-4 eilės dar labiau suplokštėjusių, daugiakampių epiteliocitų, kurie turi akivaizdžius ragėjimo požymius (piknoziški branduoliai su irimo požymiais mitochondrijos, Goldžio aparatas, endoplazminis tinklas ir ribosomos), tačiau ląstelės tarp savęs dar tvirtai jungiasi desmosomomis.
  • Skaidrusis (blizgusis) sluoksnis sudarytas iš 3-4 sluoksnių dar labiau suplokštėjusių epiteliocitų, kurių branduoliai yra beveik išnykę, o citoplazma difuziškai pripildyta baltyminės medžiagos – eleidino. Ji nesidažo, gerai laužia šviesą, todėl visas šis sluoksnis atrodo lyg būtų vientisas, skaidrus.
  • Raginis sluoksnis yra sudarytas iš eilįmis išsidėsčiusių, į žvynelius panašių daugiakampių ląstelių. Eilių skaičius svyruoja nuo 3-4 iki 50, tai priklauso nuo kūno vietos. šio sluoksnio epiteliocitai neturi branduolio, jų citoplazmą pripildo keratinas, todėl jie dar vadinami keratinocitais. Ląstelėms migruojant odos paviršiaus link, iš epiteliocitų į tarpląstelinius tarpus išsiskiria lizosomos bei rūgšti fosfotazė, kurios ardo desmosomas. Netekusios tarpusavio ryšio ląstelės atsiskiria viena nuo kitos ir pleiskanoja. Taigi atvirų kūno vietų visas epidermis pasikeičia maždaug per 10, rūbais uždengtų – per 30 parų. Taip vyksta normali fiziologinė epidermio regeneracija.

Tikroji oda maždaug 25 kartus storesnė už epidermį. Ją sudaro jungiamasis audinys, turintis elastinių skaidulų. Tikrosios odos storis – 1-2 mm (plonesnė ji vokų, apyvarpės odos, ir storesnė delnų padų odos), sudaryta iš paviršinio – spenelinio (stratum papillare) ir gilesnio – tinklinio (stratum reticulare) sluoksnių. Tarp epidermio ir tikrosios odos yra pamatinė membrana, ji įvairiai įsiterpusi į epidermį ir formuoja spenelius, jų kiekis priklauso nuo mechaninio poveikio, mažiau spenelių galvos odoje, ryškūs – padų, delnų, kelių, alkūnių srityse. Derma išraizgyta plonyčių kraujagyslių ir kapiliarų, kai kurie speneliai turi nervinių galūnių. Be daugybės kraujagyslių čia yra ir limfos gyslelių, nervų galūnėlių, prakaito ir riebalinių liaukų, raumenų. Riebalinių liaukų sekretas sutepa odos paviršių, suminkština ją ir plaukus, riboja vandens garavimą nuo odos paviršiaus ir neleidžia įsigerti vandeniui, lengvina odos trynimą, suteikia elastingumo ir neleidžia odai suskilti. Tinkliniame tikrosios odos sluoksnyje yra fibroblastų, makrofagų, riebalinių ląstelių, chromatoforų, melanocitų būna mažai. Į tikrąją odą įsiterpęs antodis sudaro plaukų maišelius, kuriuose glūdi plauko pagrindas, prasidedantis sustorėjimu – plauko svogūnėliu. Viso kūno tikrojoje odoje yra šiek tiek melanocitų, tam tikrose vietose – chromatoforų, t. y. pigmentinių ląstelių, kurios, pačios nesintetindamos pigmento, sukaupia jį iš tarpląstelinės terpės. Chromatoforų yra pastoviai intensyviai pigmentuotos odos lopeliuose: krūties spenelio bei apyspeninio laukelio ir išangės srityse. Skiriasi du tikrosios odos sluoksniai: speninis ir tinklinis:

  • Speniniame sluoksnyje vyrauja purusis kolageninis jungiamasis audinys, kuriame yra elastinių ir tinklinių skaidulų. Šiame sluoksnyje yra daug putliųjų ląstelių, makrofagų ir leukocitų. Į epidermį atkreiptas speninio sluoksnio paviršius yra „dantytas”. Jo speneliai yra įsiterpę į epidermio pamatinį sluoksnį. Kūno sričių tikrosios odos spenelių aukštis ir tankumas yra nevienodi. Jų gausumas ir kryptis formuoja odos reljefą. Speneliuose yra daug kapiliarų ir neuroreceptorių.
  • Tinklinį sluoksnį sudaro jungiamasis audinys, kurio kolageninės ir elastinės skaidulos yra storos ir tankios, o ląstelinių elementų mažiau. Jungiamojo audinio skaidulos suformuoja dviejų krypčių tinklus: vieno tinklo skaidulos yra lygiagrečios odos paviršiui, o kitos įstrižai – eina iš gilumos į paviršių. Tinklų tankumas turi sritinių skirtumų. Odos paviršiui lygiagrečių skaidulų pluošteliai lemia odos įtempimo linijas.

Svarbiausias dermos struktūrinis bruožas yra pluoštinis baltymų tinklas. Baltymų skaidulos susiformuoja iš specifinių ląstelių dermoje – fibroplastų. Daugiausiai ji susideda iš kolageno pluošto ir iš elastinio pluošto. Kolageninės skaidulos yra atsakingos už tvirtumą, o elastinės suteikia odai stangrumo. Skaiduliniai baltymai yra įsiterpę į gelio formos medžiagą, kuri gerai susiriša su vandeniu ir yra labiausiai atsakinga už odos turgorą – odos putlumą.

Gilesnis sluoksnis vadinamas tinkliniu sluoksniu, stratum reticulare, arba tiesiog poodžiu. Tai yra jungiamojo audinio sluoksnis, pro kurį paeina kraujagyslės, nervai, o tarpai užpildyti riebalinėmis ląstelėmis – jame kaupiasi riebalai, kurie sudaro organizmui termostatines sąlygas. Be to, šie riebalai – tai energetinių medžiagų sankaupa. Kartais šis ląstelynas turi ir mechaninę reikšmę. Įvairiose kūno dalyse jis yra nevienodo storio. Labai stora pilvo, sėdmenų, padų srityse, o vokų, lūpų srityje, ant ausų – jo nėra. Kitose kūno vietose poodinio riebalinio ląstelyno storis priklauso nuo amžiaus, lyties, mitybos ir nuo įvairių ligų. Moterų poodyje riebalinio audinio yra daugiau negu vyrų. Riebalinis audinys suteikia odai stangrumo, išlygina jos paviršių. Tačiau atsiradus daug riebalų, odoje formuojasi gravitacinės raukšlės (pvz., pagurklyje, papilvėje ir kt.). Tarp poodžio storio ir odos paslankumo yra tiesioginė priklausomybė. Tose vietose, kur oda betarpiškai liečiasi su kaulais, poodyje susiformuoja tepaliniai maišeliai, kurie sumažina odos trintį ir padidina jos paslankumą.

Derma maitina epidermį, nes pastarasis neturi kraujo indų.

Žmogaus išorinė odos sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visą žmogaus kūną dengia oda. Ji atskiria mūsų vidinė terpę nuo išorės, tačiau per ją organizmas bendrauja su aplinka. Oda sudaro lūpų raudonį, iškloja nosies prieangį, išorinę klausomąją landą, būgnelį, apyvarpės vidinį bei mažųjų lytinių lūpų paviršius, dengia varpos galvą ir varputę. Vokų kraštuose, nosies ir burnos priengiuose, išangės bei išorinės šlaplės angų ir makšties priengio srityse oda nuosekliai pereina į gleivinę. Žmonių ūgis bei svoris skiriasi, todėl jų odos plotas svyruoja nuo 1,2 iki 2,2 kvadratinių metrų, jos vidutinė masė – apie 4 kg.

Odos plaukuotumas. Odos plaukuotumas skirtingose odos srityse skiriasi plaukų rūšimi ir jų tankiu. Skiriamos 3 plaukų rūšys: pūkas, vilna ir definityviniai plaukai:

  • Pūkas yra embrioninė plaukų rūšis, kuri atsiranda 5-6 embrioninio vystymosi mėnesį. Tuo metu visas kūnas apželia švelniais pūkeliais, kurie vėliau išnyksta. Po gimimo dar tam tikrose kūno vietose išlikę ūko tipo plaukai iškrinta, o jų vietose pradeda dygti vilnos tipo plaukai.
  • Vilnos tipo plaukai želia galvos skliauto, antakių, srityse, vokų kraštuose.
  • Definityviniai plaukai pradeda dygti lytinio brendimo metu ir abiejų lyčių jų augimo vieta būna ir vienoda, ir skirtinga. Jie auga ir vyrams, ir moterims nosies prieangio, išorinės klausomosios landos, pažastų ir išeinamosios angos bei išorinių lytinių organų aplinkoje. Tik vyrams yra būdingi ūsai ir barzda, krūtinės, pečių, nugros ir kt. vietų plaukai. Yra kūno paviršiaus vietų, kurios neplaukuotos. Tai yra būgnelis, lūpos, krūtų spenelis, bambos žiedas, delnai bei padai, delniniai pirštų paviršiai, mažosios lytinės lūpos, apyvarpė ir varpos galva.

Odos ir plaukų pigmentacija. Odos spalva priklauso nuo trijų dažo medžiagų ir įvairių jų kiekybinių derinių: pigmento melanino, karotino ir hemoglobino. Melaninas teikia odai įvairaus intensyvumo tamsią spalvą, karotinas odą nudažo gelsvai, o hemoglobinas nuspalvina odą skiasčiai raudonai arba cianoziškai, t. y. tamsiai raudonai su melsvu atspalviu. Tačiau svarbiausias odos dažas yra melanocitų gaminamas pigmentas melaninas. Jo sintezė ir brendimas vyksta melanocitų grūdėtoje endoplazminio tinklo sintetinamose melanosomose. Jos per melanocitų ataugas ir tarląstelinius plyšius migruoja į epiteliocitus, kuriuose virsta melanino granulėmis.

Plaukų pigmentacija priklauso nuo melanino ir vyksta tokiu pačiu būdu. Iš plaukų spenelių viršūnėse esančių melanocitų bręstančios melosomos sklinda į plaukų šerdį ir žievę. Skirtingai nuo odos, plaukų spenelių melanocitai gali sintetinti tiek eumalaniną, tiek ir feomelaniną, o jų kiekybinis santykis bręstant ir senstant gali kisti. Ilgainiui plaukų melanocitų aktyvumas išsenka – plaukai pilkėja. Vėliau plaukuose ima kauptis dujų burbuliukų ir jie pražyla.

Plauko sistema

Odos priedai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Odos liaukos yra keturių rūšių: riebalinės, prakaito, kvapiosios ir pieno liaukos.

Riebalinės liaukos. Jos išklotos daugiasluoksniu epiteliu. Jų yra visoje odoje, išskyrus delnus ir padus. Riebalinės liaukos išskiria tirštą, riebų sekretą į plaukų maišelius ir todėl plaukai tampa patvaresni ir nešlapa. Jos yra alveolinės struktūros, turi trumpą ištekamąjį lataką, kuris atsiveria į plaukų folikulų makštis, o ten, kur oda neplaukuota, – tiesiai į jos paviršių. Riebalų liaukos labiausiai paplitusios plaukuotojoje odoje, nes jos su plaukais sudaro riebalų liaukos kompleksą. Riebalų liaukų sekrete yra di- ir trigliceridų, ir jo esterių bei riebalų rūgščių. Jis sutepa plaukus bei odą, mikština ją, saugo nuo džiūvimo arba išmirkimo ir kartu su prakaitu formuoja savitąjį kūno kvapą.

Prakaito liaukos. Tai odos egzokrininė liauka, kuri išskiria sekretą – prakaitą, kurio sudėtyje yra daug vandens, šlapalo ir druskų.. Ji išklota epiteliniu audiniu ir pagal kilmę yra vamzdelinės. Šių liaukų vamzdelis gale yra susiraitęs į kamuolėlį ir giliai paniręs odoje. Nors ir nevienodo tankumo, yra paplitusios beveik viso kūno odoje. Atsižvelgiant į sandarą ir funkciją, jas galima suskirstyti į ekrinines ir apokrinine:

  • Ekrininės liaukos turi ilgo, susiraičiusios vamzdelio formą ir yra tikrojoje odoje. Jų ištekamieji latakai atsiveria epidermio porose. Šių liaukų prakaitas yra skaidrus, specifinio kvapo, hipotoninis sekretas. Jį sudaro vanduo, NaCl, KCl, šlapalas, šlapimo rūgštis, aminorūgštys, bikarbonatai ir kitos medžiagos. Ekrininės liaukos yra ekskrecinės ir termoreguliacinės funkcijų organas. Ekskrecijos reikmėms per parą išskiriama apie 500 ml prakaito. termoreguliacijai, kuri priklauso nuo klimato sąlygų, emocinių veiksnių ir mitybos ypatybių, visos prakaito liaukos per parą gali išskirti iki 10l prakaito, kuris garuodamas vėsina kūną.
  • Apokrininės liaukos yra didesnės už ekrinines, šakotos ir, netilpdamos odoje, gali nusileisti į paoodį. Apokrininių liaukų sekretas yra tirštas, tąsus ir veikiamas odos paviršiaus bakterijų, įgauna specifinį kvapą. Šių liaukų ištekamieji latakai atsiveria į plaukų makšties arba tiesiog į odos paviršių.

Kvapiosios liaukos. Jų išskyros stipriai kvepia, žinduoliams jos svarbios ryšiams palaikyti, ypač per rują. Be to, tokiomis išskyromis ženklinamos teritorijos, atbaidomi priešai.

Pieno liaukos. Tai egzokrininės kilmės liaukos žmogaus ir žinduolių porinės liaukos laktacijos metu išskiriančios pieną.

Plaukai. Plaukai, tai odos dariniai, sudaryti iš sukietėjusių epidermio ląstelių. Plauko dalys yra: plauko kūnas arba stiebas (scapus pili), šaknis (radix pili), glūdinti tikrojoje odoje esančiame plauko maišelyje, ir plauko galas (apex pili). Plaukai dengia viso kūno odą, išskyrus delnų, padų, pirštų šoninį paviršių, apyvarpės vidinės dalies, varpos galvutės ir varputės odą. Jie yra epiteliocitų kilmės. Kiekviena epidermio įmautė (invaginacija) vadinama plauko folikulu. Ją sudaro išorinė ir vidinė plauko makštys, kurias išorėje gaubia iš tikrosios odos kilęs trisluoksnis plauko maišelis. Į folikulo galą įauga epidermio ląstelėmis apsuptas tikrosios odos spenelis – plauko spenelis. Jame yra daug kraujagyslių ir juntamųjų nervinių skaidulų rezginys. Maišelyje esanti plauko dalis vadinama plauko šaknimi, virš odos esanti – plauko stiebu. Plauko šaknis, esanti arčiau spenelio, yra sustorėjusi ir vadinama plauko stormeniu. Folikulas yra plauko gyvybės ir augimo šaltinis. Plauko spenelio epiteliocitai daugindamiesi ir ragėdami suformuoja plauko šaknį ir stiebą. Spenelio viršūnės epidermio ląstelės gamina dideles, vakuolizuotas bei melanizuotas ląsteles, kurios suformuoja plauko šerdį, medulla. Tarp šerdies ląstelių yra dujų burbuliukų. Šerdį turi tik ilgi plaukai. Iš spenelio vidurinės dalies epidermocitų formuojasi labiau keratinizuotas kompaktinis sluoksnis – plauko žievė. Iš spenelio pamato epidermio ląstelių vystosi išoriausias plauko sluoksnis – plauko kutikulė. Prieš išlendant plaukui iš odos, prie jo maišelio prisitvirtina šiaušiamasis plauko raumuo dar truputį aukščiau atsiveria greta esančios riebalinės liaukos latakas.

Nago sistema

Nagai. Gyvūnų rankų ir kojų pirštų galų dorsalinį paviršių dengiančios raginės plokštelės. Nagai sparčiai auga – atsinaujina per 170–130 parų. Nago plokštelė yra apie 0,5 mm storio. Jų distaliniai galai baigiasi laisvai. Jis yra epidermio pamatinio ir dygliuotojo sluoksnių epiteliocitų darinys. Nagai dengia rankų ir kojų pirštų galinių pirštakaulių nugarinį paviršių. Nagas yra sudarytas is kūno ir nago šaknies.

Nago kūnas, yra keturkampė, išilgai ir skersai išgaubta, iš priekio į užpakalį storėjanti plokštė. Viršutinis jos paviršius  yra išilgai ruožuotas. Jo spalva – rausva ir tik pačiame artimajame krašte yra pusmėnulio formos baltas ruožas – mėnuliukas. Nago kūno užpakalinis ir šoniniai kraštai yra padengti raukšlėmis, kurias iš abiejų pusių sudaro epidermis, o viduryje – tikrosios odos kraštas. Nago plokštę sudaro keratinu persunktos bebranduolės suragėjusios epitelio ląstelės. Užpakalinis nago plokštelės kraštas (imtinai iki mėnuliuko pabaigos) vadinamas nago šaknimi. Jis kyliu įsiterpia į nago matricą, kurią sudaro epidermio pamatinis ir dygliuotasis sluoksniai. Tai – augimo šaltinis, nes jis auga iš matricos besidauginančių ląstelių. Matricos vidinis sluoksnis toliau nuo mėnuliuko vadinamas nago guoliu. Tolimasis matricos kraštas sudaro panagę. Odos raukšlė, gulinti ant nago kūno artimojo galo, vadinama antnagiu.

Žmogaus nagai neturi apibrėžtos funkcijos ir biologiškai yra rudimentinė liekana. Tačiau įvairių pirštų judesių metu jie teikia tam tikrą atramą minkštiesiems audiniams, yra liečiamojo (taktilinio) jutimo šaltinis, turi estetinę reikšmę. Jų augimas priklauso nuo nago guolio epidermio ląstelių dalijimosi greičio, kurį lemia daug veiksnių: amžius, metų laikai, mityba ir tam tikros ligos. Nagai auga apie 1 mm per 10 parų. Rankų pirštų nagai auga greičiau negu kojų, vasarą greičiau negu žiemą. Ilgesnį laiką veikiant spaudimo jėgoms nago kūną (pvz., nehigieniškas apavas), jis gali deformuotis arba įaugti į odą.

Odos reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Oda, tai organas, kuris atlieka keletą funkcijų. Viena iš svarbiausių funkcijų yra apsauginė. Kadangi oda yra nepralaidi, stipri ir elastinga, tai ji apsaugo kūną nuo mechaninio, fizinio, cheminio spindulio poveikio. Oda neleidžia prasiskverbti mikroorganizmams ir įvairioms medžiagoms – pavyzdžiui, bakterijoms ir nuodingiems chemikalams. Jei itin veikli kenksminga medžiaga prasiskverbia pro odą, į dermą priteka daugiau kraujo ir baltieji kraujo kūneliai neutralizuoja nuodus. Oda padeda reguliuoti kūno temperatūrą. Kai tampa šalta, odos kraujagyslės susitraukia, dėl smulkučių raumenų susitraukimo pasišiaušia odą dengiantys plaukai, sulaikydami kūno sušildytą orą. Kai karšta, kraujagyslės išsiplečia, suaktyvėja prakaito liaukų veikla ir išsiskyręs prakaitas kūną atvėsina. Oda išskiria vandenį ir katabolizmo produktus. Oda susijusi su imunine sistema, joje yra daug receptorių, todėl svarbi ir kaip jutimo organas. Odoje kaupiasi toksinės medžiagos. Manoma, kad per odos poras žmogaus organizmas pašalina net 3,5 karto daugiau toksinių medžiagų nei per inkstus ar žarnyną. Baltymas keratinas, svarbiausias negyvų odos paviršiaus ląstelių komponentas, neleidžia odai permirkti ir daro ją atsparią kitokiam poveikiui. Odoje esantys nervų receptoriai siunčia smegenims tiesioginius signalus apie skausmą, kontaktą su apčiuopiamais daiktais ir temperatūros pokyčius.

Odos receptorių tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Odos receptoriai – jutimo receptorių tipas, randamas tikrojoje odoje ir epidermyje. Jie yra somatosensorinės sistemos dalis.

Tipai:

  • Rufinio kūneliai.  Tai lėtos adaptacijos mechanoreceptoriai, reaguojantys į nuolatinį spaudimą. Kartu tai ir  termoreceptorius, reaguojantis į šilumą.
  • Pačinio kūneliai. Tai nervų galūnėlės, atsakingos už jautrumą vibracijoms ir spaudimui. Pačinio kūneliai yra atsakingi už ypač greitą atsaką į sudirginimus. Jų pagalba atskiriame lygius paviršius nuo šiurkščių.
  • Krauzės kolbos. Kolbos formos termoreceptoriai, atsakingi už šaltų aplinkos temperatūrų pajutimą.
  • Meisnerio kūneliai. Tai mechanoreceptoriai, atsakingi už švelnaus prisilietimo jutimą. Meisnerio kūnelių jautrumas didžiausias, nes jų slenkstinė įtampa, reikalinga sukelti nerviniam impulsui, yra labai žema.
  • Nocireceptoriai. Sensorinis neuronas reaguoja į galimai žalingą dirgiklį, siųsdamas impulsus į nugaros ir galvos smegenis, taip suvokiamas skausmo pojūtis.

Odos receptorių fiziologija ir morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jutimą sukelia mechanoreceptorių, termoreceptorių ir nociceptorių dirginimas. Somatosensorinė informacija iš periferijos į smegenų žievę perduodama dviem keliais:

  • užpakalinio pluošto vidinės kilpos sistema perduoda švelnaus lytėjimo ir propriorecepcinius jutimus
  • priekinių šoninių laidų sistema perduoda grubius lytėjimo, temperatūros ir skausmo jutimus.

Abiem keliais informacija perduodama į priešingos pusės somatosensorinę žievę užcentriniame vingyje, kur susiformuoja somatotopinis kūno žemėlapis ir įvertinami somatosensoriniai jutimai.

Net ir silpnas mechaninis odos lytėjimas sukelia lytėjimo jutimą. Labai jautrios yra rankos pirštų pagalvėlės ir liežuvio viršūnė. Veikiant mechaniniam spaudimui atsiranda spaudimo jutimas, tempiant odą – tempimo jutimas, o veikiant odą mechaniniams virpesiams sukeliamas vibracijos jutimas.

Šie receptoriai atsižvelgiant į adaptacijos greitį skirstomi į:

  • lėtosios adaptacijos receptorius, jiems priklauso Rufinio kūneliai.
  • greitosios adaptacijos receptorius. Tai Meisnerio kūneliai ir plauko maišelio receptoriai.
  • labai greitosios adaptacijos receptoriai. Tai Pačinio kūneliai.   

Dirgiklio stiprumą geriausiai atspindi lėtosios adaptacijos receptoriai. Jo kitimo greitį atspindi greitosios adaptacijos receptoriai, o pagreitį – labai greitosios adaptacijos receptoriai. Odos receptoriai išsidėstę įcentrinių nervų galūnėlėse. Dažniausiai jie apgaubti lastelinėmis kapsulėmis, prie jų pritvirtinti kolageno turinčiomis skaidulomis.  Jonų kanalai yra išsidėstę netoli šių ryšių.

Jutimo perdavimo metu, įcentriniai nervai perduoda mediatorius pro daugybę sinapsių į centrinę nervų sistemą, pirmiausia į stuburo smegenys ar trišakį nervą, priklausomai nuo to, kuri odos vieta buvo sudirginta.  Tuomet informacija siunčiama į gumburą ir į somatosenosorinę žievę.

Bendrosios dangos gyslos ir nervai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arterijos. Arterinis kraujas į kūno dangą atiteka iš dviejų šaltinių: iš poodžio arterijų ir iš raumenų arterijų. Ties poodžio ir tikrosios odos riba arterijos sudaro pirmosios eilės arterinį tinklą, kurios šakos maitina poodį ir čia esančias prakaito liaukas. Iš šio tinklo atskyla į odos paviršių kylančios arterijos, kurios tikrosios odos viduryje suformuoja antrąjį – tikrosios odos arterinį tinklą. Trečias tinklas – pospeninis arterinis tinklas yra speninio sluoksnio pamate. Šio tinklo arteriolės tikrosios odos speneliuose suskyla į gausius kapiliarus.

Venos. Jos sudaro keturis tinklus. Du veniniai tiklai – paviršinis ir gilusis pospeniniai – yra tikrosios odos tinkliniame sluoksnyje, trečiasis yra ties tikrosios odos ir poodžio riba. Ketvirtasis kūno dangos veninis rezginys yra poodyje.

Limfinė sistema. Limfinių indų odoje labai daug. Tuoj po epidermiu, tikrosios odos speniniame sluoksnyje yra daug aklai prasidedančių ir tarp savęs susijungusių limfinių kapiliarų ir smulkių limfagyslių. Tai yra poepiderminis limfinių kapiliarų tinklas. Į šį tinklą suteka epidermio metabolizmui skirtas audinių skystis, nes epidermis neturi kraujagyslių. Iš poepiderminio limfagyslių tinklo per smulkias limfagysles limfa nuteka į gilųjį odos limfos kapiliarų tinklą, kuris yra ties tikrosios odos ir paodžio riba. Iš paodžio limfa nuteka į arčiausiai esančius paviršinius sritinius limfinius mazgus, iš atokesnių sričių – į paviršinių ar giliųjų venų aplinkoje esančias limfagysles.

Bendrosios dangos inervacija. Oda yra platus sensorinis, išorinės aplinkos pažinimo laukas. Ji teikia informaciją apie mechaninius (lietimą, spaudimą, vibraciją, tempimą), terminius (šilumą, šaltį) pavojų keliančius dirgiklius. Šios funkcijos priklauso nuo daugelio receptorių, kuriais baigiasi nugarinių mazgų ir tam tikrų galvinių nervų juntamųjų mazgų tariamai vienpolių neuronų dendritinių atšakų skaidulos.

Pjezoelektrinis žmogaus odos receptorių veikimo principas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pjezoelektrinis efektas – tai reiškinys, kai mechaninė energija paverčiama į elektros energiją. Pjezoelektrinį efektą atrado broliai Kiuri (Curie) daugiau kaip prieš 100 metų (1860 m.). Jie nustatė, kad elektriniame lauke pasikeičia kvarco matmenys, ir atvirkščiai, kad mechaniškai deformuojamas kvarcas generuoja elektros krūvį. Visi trys odos sluoksniai (epidermis, tikroji oda ir poodis) pasižymi pjezoelektriniu efektu, t. y. gali versti mechaninę energiją į elektrinę. To priežastis yra:

  • kolegeno skaidulos tikrojoje odoje
  • α – spiralių formos keratino skaidulų epidermyje ir poodyje (poodyje fiksuojamas didžiausias pjezoelektrinio efekto aktyvumas)


Žmogaus oda buvo tiriama in vivo ir in vitro. Odos veikimo principas pagrįstas odoje esančių baltymų matmenų kitimo principu, to pasekoje, generuojamas atsakas (elektrinis signalas) į dirgiklius (mechaninius, šiluminius), kuris yra pjezoelektroninės kilmės.

Odos ligos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Rimvydo Stromaus „Žmogaus anatomija“, Vitae litera, 2005, Kaunas
  • S. Pavilonis, E. Burneckis, V. Gavelis „Žmogaus anatomija“, Vilnius, Mokslas, 1984.
  • „Anatomy of the Human Body“ (20th Edition) by Henry Gray, Warren H. Lewis 2000.
  • De Rossi, C. Domenici „Piezoelectric properties of dry human skin“. 1968.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas oda
Commons-logo.svg

Vikiteka