Religijotyra

Religijotyra arba religijos studijos – mokslas, tyrinėjantis religiją, įvairiais aspektais, prieinamais moksliniams tyrimams, tokiais kaip tikėjimų sistemos ir elementai, elgsena, kultūrinė raiška, institucijos. Tyrinėjimai atliekami, pasitelkus prieigas ir metodus, naudojamus kitose mokslinėse disciplinose (istorijos, filosofijos, kultūrinės antropologijos, psichologijos, psichoanalizės, sociologijos biologijos, ekonomikos, literatūros kritikos, filologijos, ir kt.), lyginamąjį metodą bei religijų fenomenologiją, aprašant, lyginant, interpretuojant.

Teologija, savo ruožtu, koncentruojasi į konkrečios religijos tikėjimo ir doktrinos klausimus, priimant jas kaip nekvestionuojamą autoritetą, tuo tarpu religijos studijos tiria religijas kaip istoriškai susiformavusias sistemas, remiantis ne religijų autoritetų doktrinomis ir skelbiamais tikėjimais, bet moksliškai patikrintais faktais.

Nors religijos kaip socialinio reiškinio tyrinėjimai ir lyginimai žinomi nuo antikinės filosofijos laikų, šiuolaikinės religijotyros pagrindai susiformavo XIX a. Plataus masto religijų lyginimą ir aiškinimą pradėjo Maksas Miuleris. Vėliau įvairūs filosofai, sociologai, psichologai (Emilis Diurkheimas, Karlas Marksas, Džeimsas Freizeris, Karlas Jungas, Zigimundas Froidas ir kt.) savo darbuose plėtojo sekuliarias religijos sampratos teorijas, tačiau XX a. viduryje plačiausio pripažinimo buvo sulaukusi rumunų religijotyrininko Mirčea Eliadės religijos teorija.

Lietuvoje mokslinė religijotyra pradėta XX a. antroje pusėje, tačiau ji rėmėsi daugiau etnografiniais religijos tyrinėjimais. Moderniosios lietuvių reigijotyros atstovais galima išskirti Norbertą Vėlių, Gintarą Beresnevičių,^[1] Algirdą Julių Greimą, Mariją Gimbutienę. Religijotyra dėstoma VDU Teologijos fakultete. Vilniaus Universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras, įsteigtas 1992 metais, vykdo ir tarpdisciplininius mokslinius tyrimus ir ruošia religijos studijų magistrus.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žinios apie religijas senovėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antikoje vyravo nuostata, kad kiekviena kultūra turi savo kalbą ir religiją. Senovės Graikijoje atsiranda kritinis požiūris į savą religiją, pradėtos aprašinėti kitų kraštų religijos, paprastai lyginant su sava religija (pvz., Višnus – „indų Heraklis“). Herodotas aprašė nemažai aplinkinių tautų religinių papročių, pats kildino graikų dievus iš Egipto. Berosas aprašė Babilono religiją, geografas Strabonas pradėjo lyginti skirtingų tautų mitus, įvedinėjo dievų hierarchijas. II a. pr. m. e. stoikai iškelia religijos universalumo idėją, pradeda kalbėti apie „prigimtinę religiją“ (vėliau šią teoriją vysto Ciceronas). Plutarchas yra vienas iš religinės egzegezės ir pirmykštės hermeneutikos pradininkų, bandė paaiškinti dievų funkcijas. III a. pr. m. e. Euhemeras išvystė euhemeristinę teoriją, kad visi dievai yra išties sudievinti tikrai gyvenę žmonės (didvyriai, karvedžiai).

Su abraomiškųjų religijų plėtra nyko tiriamasis požiūris į kitas religijas. Kitos religinės tradicijos ir jų dievybės padėtos demonizuoti. Krikščionybė plito apologetišku metodu. Aleksandrijos mokykloje (Origenas, Klemensas Aleksandrietis) atsirado logos spermaticos (apvaisinto žodžio) idėja, jog Dievo žodis reiškiasi per visas religijas, tačiau skirtingais pavidalais, todėl tiesos yra ne tik krikščionybėje.

Nuo IX a. arabai pradėjo kitų kraštų religijų aprašymą. XII a. Šahrastanis parašė veikalą „Religinės grupės ir filosofinės mokyklos“, kuriame aprašė krikščionybę, judaizmą, persų, antikines religijas. Europoje tuo tarpu Adomas Brėmenietis (1075 m.), Saksas Gramatikas (1210 m.) ir kiti autoriai aprašė Šiaurės, Vakarų Europos senąsias religines tradicijas. 1043 m. pasirodė pirmi Korano vertimai į lotynų kalbą. XIII a. mistiko Rodžerio Beikono Opus Majus pateikiama religijų sekėjų klasifikacija (pagonys, stabmeldžiai, totoriai, stačiatikiai, saracėnai, žydai, krikščionys).

Nuo XIII a. prasidėjo misionieriškos kelionės (pradedant Marku Polu) po tolimus Europai kraštus, atsirado daugiau žinių apie tų šalių žmonių tikėjimus. Pradėjo rastis legendos apie krikščioniškas žemes kažkur tolybėse, pvz., legenda apie Juozapotą ir Varlamą, paremta Budos įvaizdžiu.

Religijotyros ištakos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Renesanso laikotarpiu išaugo susidomėjimas antikine mitologija, ji imta estetizuoti, idealizuoti, taip pat dėl geografinių atradimų atsirado daugiau žinių apie kitas religijas. Į atrastus kraštus pradėjo vykti misionieriai (ypač jėzuitai), kurie susidūrė su tų kraštų religijomis, jas aprašė, lygino, vertino, ėmėsi versti šventraščius. Prasidėjo receptyvioji hermeneutika. Tarp žymiausių tokių misionierių buvo Mateo Riči, teigęs krikščionybės ir konfucianizmo vienovę, bei Robertas de Nobilis, teigiamai vertinęs indų tikėjimus.

XVII–XVIII a. Vakarų Europoje išpopuliarėjo deizmas – įsivaizdavimas, kad Aukštesnioji Galia, Kūrėjas, sukūręs pasaulį į jo veikimą toliau nebesikiša, todėl neturi būti garbintinas. Su jo išaugimu prasidėjo sekuliarizacija, distancijavimasis, racionalumo ir religingumo priešpastata, religijos imtos nebekontekstualizuoti. 1625 m. britų filosofas Edvardas Herbertas iš Čerburio parašė De veritate, kur bandė aptikti bendrą visų religijų vardiklį. Jis išskyrė 5 bendrybes: 1. tikėjimą aukščiausia anapusine galia, 2. tos galios garbinimą, 3. garbinimo pasireiškimą ne tik ceremonijomis, bet ir vidiniu nuolankumu, 4. kalbėjimą apie nuodėmių išganymą, 5. atlygio ir bausmės teigimą. Vokiečių filosofas Gotfrydas Laibnicas teigė, kad blogis yra laikinybė, visas pasaulis yra neatsiejamas nuo Dievo dėsnių tobulumo, o visos religijos yra dieviškos tiesos apraiškos.

XVIII a. geriau susipažinus su Afrikos, Amerikos, Okeanijos kultūromis, buvo pradėta kalbėti apie „pirmykštes“ ir „knygines“ kultūras, prancūzų mokslininkas Šarlis de Brosas sukūrė fetišizmo sąvoką, vėliau sukuriamas animizmas. Tuo laikotarpiu šių kultūrų tikėjimai laikyti barbariškais, prietaringais, menkesniais už monoteistinius tikėjimus.

1775 m. filosofas Deividas Hiumas teigė, kad visos religijos kilo iš barbariško baimės prieš ateitį, nežinomybę jausmo. Prasidėjo evoliucionizmo, teigiančio laipsnišką religijų kitimą iš primityvesnių link sudėtingesnių, užuomazgos. Apšvietos laikotarpyje pradėti leisti kompendiumai, enciklopedijos, kuriose, be kita ko, pradėtos struktūruoti religijos. Hėgelis iškėlė „absoliučios dvasios raidos“ idėją, teigė visuotinio progreso ir tiesinio laiko pasaulėžiūrą.

XVIII–XIX a. dėl mokslo reikšmės iškėlimo ir suvešėjusių romantistinių idėjų ėmė kurtis institucijos, pradėjusios tyrinėti senąsias kultūras, jų tikėjimus, prasidėjo senųjų tekstų šifravimo, vertimo darbai. Atsirado istorizmas – istorinės perspektyvos sampratos metodas. Toliau buvo keliamas klausimas apie bendrą religijos prigimtį. Įtakingas transcendentalizmo judėjimas taip pat palaikė transcendentinės religijų vienybės sampratą.

XIX a. antroje pusėje į religiją žvelgta trijomis tendencijomis:

krikščioniškoji teologija – mažai pakitusi, vertinanti Tiesos aspektu;
filosofinis požiūris – religijoje ieškoma atitikmenų, pagrindžiančių filosofines teorijas;
akademinis požiūris – vienija įvairių sričių specialistus, besiremiančius empirika.

Ankstyvoji religijotyra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Evoliucionizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Evoliucionizmas.

XIX a. suklestėjo darvinizmas ir evoliucionizmas, teigęs pakopinį reiškinių kitimą, ir ženkliai prieštaravęs teologiškam pasaulio suvokimui. Vienas žymiausių šios krypties atstovų, Herbertas Spenseris, teigė, kad religijos pagrindas yra nesuvokiama visatos galia, palaikė euhemeristinį požiūrį į Dievą, religijos ištakas kildino iš mirusiųjų kulto, taip pat regėjimų, sapnų, baimių keliamo nejaukumo jausmo, suponuojančio pomirtinį gyvenimą. Evoliucijos dėka „primityvios“ religinės išraiškos sudėtingėja. Su darvinizmo plitimu daugėjo religijos priešininkų, darvinistinis požiūris į religiją tapo moksliniu požiūriu.

Religijotyros pradžia (lyginamoji ir lingvistinė religijotyra) prasideda su vokiečių kalbininku, orientalistu Maksu Miuleriu. jis pirmasis išskyrė „religijos mokslą“ remdamasis trimis religijos a priori: knyga, kuria remiasi religija, institucija ir apreiškimo samprata. Jis religiją suvokė kaip stabilią, nekintamą, daug dėmesio skyrė religijos lingvistikai. Religijos kilmę siejo su percepsija – visi žmonės savo sensorika pažįsta baigtybes, tačiau apibrėžimuose įžvelgia beribiškumą. Iš šio beribiškumo suvokimo ir moralės atsiranda „natūralioji religija“. Institucionalizavimas yra religinės devoliucijos požymis, nes pažeidžia religijos esmę. Apibrėžė religiją kaip begalybės suvokimą per tokias manifestacijas, kurios gali veikti žmogaus moralinį charakterį. Miuleris teigė kalbos ir mąstymo bendrybę, išskyrė tokius jų raidos etapus: rematinį (žodžių kūrybos), dialektinį (raidos, gramatikos kristalizavimosi), mitopoetinį (kalba įgauna mitopoetinį turinį, reiškiniai personifikuojami). Gamtos procesų įvardijamas suteikia pagrindą jų deifikacijai. Miuleris teigė mitus esant iškreipta tiesos forma. Maksas Miuleris įvedė religijas į akademinį diskursą, davė pagrindus religijotyros metodologijai, pradėjo kurti terminologiją, ruošė pagrindą religijų dialogui, pats parašė ir išleido daug svarbių leidinių (išspausdino Rigvedą, pradėjo religinių tekstų vertimų seriją Sacred Books of the East).

Naujasis metodas buvo mokslinis (tikėjo priežasties–pasekmės ryšiais, nepasitikėjo akivaizdžiais a priori argumentais), kritinis (naujas požiūris į medžiagą), istorinis (tęstinumo pojūtis), lyginamasis (lyginimas – žinių pagrindas). Tikslas buvo atrasti „religiją“ už „religijų“. Religija imta nagrinėti kaip bet koks kitas organizmas su jo vystymusi.

Religijos antropologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Religijos antropologija.

XIX a. pab. dėl darvinizmo plėtros susikūrė antropologija. Ji, laikydamasi evoliucionistinio požiūrio, necivilizuotas tautas laikė pirmuoju žmonijos evoliucijos „laipteliu“, todėl skyrė daug dėmesio jų kultūros, tarp jų ir religijos, tyrinėjimui. Dėl archeologijos, etnografijos suklestėjimo rasta nemažai medžiagos, bylojančios apie senovės žmonių pasaulėvaizdį. Vienas svarbiausių religijos antropologijos pradininkų buvo britas Džonas Liubokas, sukūręs paleolito, neolito terminus, palaikęs rasių vienalinijišką religinės ir kultūrinės raidos teoriją. Jis išskyrė 6 religijos raidos pakopas: 1. ateizmas, 2. fetišizmas, 3. totemizmas, 4. šamanizmas, 5. stabmeldystė (antropomorfizmas), 6. etinis monoteizmas. Pasak Liuboko teorijos, tik paskutiniame etape religija siejasi su moralumu.

Edvardas Barnetas Teiloras išpopuliarino animizmo (tikėjimas, kad visos būtybės turi sielą) terminą, įvedė liekanų (survivals) terminą, kuriuo įvardijo sąmonėje užsilikusius ankstesnių evoliucijos etapų elementus. Pirmykščių tautų tikėjimus laikė logiškais ir racionaliais, iškėlė racionalumo svarbą, viską grindė priežasties-pasekmės ryšiu. Religiją įvardijo kaip tikėjimą dvasinėmis būtybėmis. Teiloras religiją kildino iš vaikiško paklydimo ir naivumo – žmogus, pastebėjęs skirtumą tarp gyvojo ir mirusiojo, suteikia jo kvėpavimui (dvasiai) didelę reikšmę. Šią dvasinę savybę vėliau jis priskiria visoms gyvoms būtybėms. Teiloro teigimu animizmas buvo pirmoji religijos forma ir buvo paplitusi akmens amžiuje.

Robertas Renulfas Maretas buvo Teiloro mokinys, domėjosi religijos kilme. Ją įžvelgė beasmeniškoje galioje, slypinčioje visuose gamtos fenomenuose (manizmas). Teigė, kad dažnoje kultūroje yra tą galią įvardinantis žodis (mana, orenda, ngai, wakan). Ši galia, pasak Mareto, veikia dievus ir demonus, nepavaldi jiems. Jis teigė religijos pradžią antgamtiškumo, nepaaiškinamumo, beasmeniškumo pojūtyje, pabrėžė emocinio išgyvenimo svarbą. Visi papročiai, ritualai turi religinį pamatą. Pateikė tokį religijos apibrėžimą: „Religija – tam tikra sudėtinė ar konkreti proto būsena, kurioje įvairios emocijos bei idėjos tiesiogiai provokuoja veiksmą“.

Kita dalis antropologų religiją buvo linkę labiau aiškinti per bendruomeninius potyrius, santykį su gyvūnijos pasauliu, todėl koncentravosi ties XVIII a. Džono Longo sukurtu totemizmo terminu. Šį požiūrį labiausiai vystė škotų etnologas Džonas Fergiusonas Maklenanas, tyrinėjęs vestuvių ritualus, tarpgentinius santykius. Jis teigė totemizmą esant pirmine religine forma, kai žvėrims, augalams, žvaigždėms būdavo suteikiamos totemo galios. Maklenanas animizmo, fetišizmo ir totemizmo sąvokas naudojo sinonimiškai, išskyrė tai, kad totemizmas yra panašus į fetišizmą, bet juos skiria trys dalykai 1) specifinis fetišas pasisavinamas konkrečios genties, 2) tas fetišas perduodamas per moteriškąją liniją; 3) jis susijęs su vedybomis (jus connubii). Laikėsi evoliucionistinio požiūrio, kad žvėriškos dievybės (zoomorfizmas) vėliau pakito į žmogiškas (antropomorfizmas).

Prancūzijos etnografas Arnoldas van Genepas plačiai nagrinėjo perėjimo ritualus (rite de passage).

XX a. vienolinijinis evoliucijos modelis nunyksta, klesti kultūrinės difuzijos idėja, atsiranda labiau funkcionalistinis, socialinis požiūris į antropologiją. Žymus antropologas Bronislavas Malinovskis, pagarsėjęs „dalyvaujamojo stebėjimo“ ir „lauko tyrimo“ iškėlimu, religiją traktavo kaip socialinę priemonę, bendruomenei ir individams padedančią įveikti stresines situacijas (mirtį, santuoką, lytinę brandą). Religija nuima nežinomybės baimę, įtampą ir taip normalizuoja bendruomenės santykius. Jis atskyrė religiją nuo magijos kaip turinčią moralinį krūvį, be to, iš religijos nėra tikimasi žūtbūtinio rezultato. Kitas antropologas Alfredas Redklifas Braunas kritikavo Malinovskį už pernelyg romantinį požiūrį ir pabrėžė dar labiau religijos funkcionalizmą, išskirdamas ir neigiamas religijos puses kaip socialinių normų instrumentą. Teigė, kad religija egzistuoja pirmiausia tam, kad sustiprintų socialinį solidarumą.

Religijos sociologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Religijos sociologija.

Religijos sociologijos užuomazgų galima rasti škotų Senojo Testamento tyrinėtojo Viljamo Robertsono Smito darbuose. Jis, remdamasis istorizmo principu, nagrinėjo socialinius aukojimo, ritualo, papročio aspektus to meto žydų visuomenėje. Savo knygoje „Semitų religija“ jis iškėlė aukojimą kaip centrinį terminą; aukojimas tai visuomet fundamentalus bandymas užmegzti ryšį su dievybėmis. Anot jo, nuo pat pradžių buvo veiksmas, drama, praktinis bendravimas Dievo ir žmogaus. Religija pirmykštėse bendruomenėse buvo tradicinių praktikų visuma, kai visi bendruomenės nariai yra į jas įtraukti. Ritualas – buvimo bendruomenėje būdas.

Visgi, tikroji religijos sociologija prasideda su žymiu prancūzų sociologo Emiliu Diurkheimu. Jis teigė religiją esant išimtinai socialiniu reiškiniu, ją laikė vieninga su šventais dalykais susijusių tikėjimų ir veiksmų sistema, kolektyvinės sąmonės produktu. Nuvertino dievybių svarbą, o iškėlė „švento“ ir „pasaulietiško“ skirtybę. Religinius reiškinius laikė socialiniais reiškiniais, atliekančiais kokį nors vaidmenį bendruomenės gyvenime. Religinių fenomenų paskirtis, pasak Diurkheimo, įsipareigojimas sociumui, t. y., kai žmogus manosi besilenkiąs dievybei, išties jis lenkiasi socialinėms galioms. Dievas įvestas norint sutvarkyti netvarkingą sakralių daiktų masę. Jis domėjosi totemizmu, jį laikė genties vienytoju, jos tapatybės suteikėju, dievą – genties vaizdiniu.

Kitas svarbus religijos sociologas, skyręs daug dėmesio magijos ir mito tyrinėjimams buvo Džeimsas Džordžas Freizeris. Jis tyrė magijos fenomeną, nagrinėjo dievišką valdovų kilmę ir statusą, mirštančio ir prisikeliančio dievo sampratą. Jis išskyrė panašumo („panašus sukuria panašų“) ir sąlyčio („sąlytis su objektu išlieka net ir fiziniam ryšiui nutrūkus“) magijas. Jis magiją laikė savotišku pirminiu mokslu, pagrįstu (klaidingu) priežasties ir pasekmės ryšiu. Iš magijos jis kildino ir religiją – žmogus, suvokęs magines galias, siekė jas nurimdyti, prisijaukinti, tikintis jų pagalbos. Skirtį tarp religijos ir magijos įvardijo tame, kad magija skirta manipuliavimui galia, o religija – tos galios garbinimui, tačiau šiedu reiškiniai labai glaudžiai persipynę. Nagrinėdamas mitus, Freizeris pabrėžė žemdirbiškose kultūrose didelę vegetacijos svarbą, kuri buvo įprasminama mirštančio ir prisikeliančio dievo mitu.

Freizerio idėjas platesniu lygmeniu plėtojo XX a. JAV religijotyrininkas Džozefas Kembelas, lyginamuoju metodu nagrinėjęs įvairių pasaulio kultūrų mitus bei pabrėžęs jų svarbą tiek žmogaus psichologijai, tiek visuomenės sambūviui.

Vokiečių sociologas, ekonomistas Maksas Vėberis į religiją žiūrėjo iš ekonominės perspektyvos. Mitologija, dievų hierarchijos tiesiogiai atspindi ekonominius santykius. Religija skirta įtvirtini esamai ekonominei, klasinei santvarkai. Panašaus požiūrio laikėsi ir Karlas Marksas, religiją aiškindamas kaip papročių, prietarų sistemą, legitimizuojančią esamą santvarką.

Religijos psichologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Religijos psichologija.

Pirmasis iškėlęs religijos psichologinių aspektų svarbą buvo XIX–XX a. pr. škotų etnografas Endriu Langas. Jis pasižymėjo prieštaravimu tuo metu klestėjusiam evoliucionizmui, kalbėdamas apie religijos prigimtį iškėlė „monoteistinio dievo“ universalumo idėją (visos tautos turi suvokimą apie vieną, aukštesnįjį, seniausiąjį, pirminį dievą, nors vėliau atsiranda dievų hierarchijos). Religijos ištakas siejo su iracionalumu, jausmais, nepaaiškinamo slėpinio pajauta. Religijos pagrindą įvardijo nepaaiškinomybės patyrimu. Mitus laikė koncentruotais ankstesnės patirties įspaudais, apdorotais priežasties–pasekmės kriterijais. Išskyrę „žemesniąją religiją“, susijusia su magija, ir „aukštesniąją“ – su Aukščiausiuoju Dievu. Religinę praktiką laikė neatsiejama nuo psichinių fenomenų (regėjimų, sapnų, ekstrasensorikos). Buvo parapsichologijos propaguotojas.

Psichologinė prieiga religijos tyrimuose didesnio populiarumo susilaukė JAV, kur dažnai naudota utilitaristiškai – perpratus žmogaus religinius išgyvenimus galima lengviau jį įtraukti į religinę bendruomenę. Amerikietiškoji religijos psichologija išgarsėjo „eksperimentine“ prieiga, požiūriu, kad homo religiosus gali kalbėti už save, tai, ką jis pasako, yra vertinga. Tiesa, tyrimuose buvo apsiribojama beveik vien krikščionių religiniais išgyvenimais, nebuvo jų kontekstualizacijos su išorinėmis išraiškomis.

Amerikiečių psichologas Džeimsas Leuba ypač gilinosi į religinius, mistinius išgyvenimus, pakitusias sąmonės būsenas, ėmėsi religinių potyrių metu jaučiamų jausmų aprašymu, klasifikavimu. Laikėsi skeptiško, racionalaus požiūrio, neigė transcendentinę religijos funkciją, pabrėžė religijos kaip dvasinio silpnumo metu suteikiančios pagalbą funkciją, nemirtingumą, pomirtinį gyvenimą siejo su pseudopercepcija. Kitas amerikiečių psichologas Edvinas Starbakas (Edwin Starbuck) dėmesį skyrė nuolatiniam apreiškimui per religines patirtis. Jis atsiribojo nuo doktrinų tyrinėjimo, susitelkdamas ties religiniais išgyvenimais. Plačiai naudojo klausimynus. Jų tyrinėjimą laikė tarpiniu reiškiniu tarp mokslo ir teologijos.

Labai svarbus tyrinėtojas religijos psichologijoje yra Viljamas Džeimsas. Jis buvo „radikaliojo empirizmo“ propaguotojas, atmetė bet kokias transcendentines religijos interpretacijas ir traktavo ją grynai per sąmonės mechanizmų veiklą. Kaip ir daugelis kitų religijos psichologų, vertino tik asmenines patirtis, o ne institucines išraiškas. Jis teigė, kad „religija tai pavienių individų jausmai, veiksmai bei potyriai, jiems save suvokiant kaip turinčius ryšį su tuo, ką jie laiko dieviškumu“. Jis išskyrė „optimistinę“ ir „pesimistinę“ religines sąmones. Intensyvius religinius išgyvenimus Džeimsas siejo su neuroze, patologija.

Džeimsas Bisetas Pratas į savo tyrimus įtraukė medžiagos ir iš Rytų religijų, bandė suderinti žinias apie individualią religinę patirtį ir socialines religijos funkcijas. Naudoja „Galios“, „Likimo lemėjo“ sąvokas apibūdindamas religinių jausmų objektą. Jis teigė religijos psichologijos tikslą – pažinti žmogaus sąmonę, likimo suvokimą. Atsiribojo nuo griežtai mokslinio požiūrio, iškėlė empatijos, religinės santarvės svarbą.

XX a. atsiradus psichoanalizei, religiniai išgyvenimai dar labiau susieti su žmogaus pasąmonės tyrimais. Zygmundo Froido teigimu, visi religiniai jausmai yra neįsisąmonintų norų ir prieštarų projekcijos. Į Dievo idėją žiūri euhemeristiškai – kaip į nužudytą tironišką tėvą, vėliau sudievintą. Religiją Froidas laikė kultūriškai sankcionuota iliuzija, tramdančią lytines ir agresyvias energijas. Asmeninius mistinius išgyvenimus laikė patologinėmis apraiškomis.

Karlas Gustavas Jungas, priešingai nei Froidas, nebuvo linkęs taip redukuoti religijos, o iškėlė kolektyvinės pasąmonės svarbą bei archetipų teoriją. Archetipas, pasak Jungo, kolektyvinės pasąmonės energijos forma, į asmeninę sąmonę nusileidžianti per sapnus, regėjimus, simbolius. Religija svarbi žmogiškame vidiniame konflikte tarp sąmoningojo ir nesąmoningojo „aš“. Jungas teigė, kad krikščionybė Vakarų kultūroje labai giliai užgniaužė „šešėlį“ (asmenybės bruožai, kurių nenorima pripažinti). Rytų religijas laikė nukreiptas į pasąmonę, Vakarų – į sąmonę.

Religijotyra kaip mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atskiros institucijos, skirtos religijos tyrimams XIX a. pab. pradėjo rastis Vakarų Europoje – 1873 m. Ženevos universitete atidaryta visuotinės religijos katedra, 1877 m. religijos katedra atidaryta Amsterdamo, Upsalos universitetuose, 1886 m. – Sorbonos universitete, 1901 m. Berlyne įkurta religijos istorijos katedra. Britanijoje, JAV religijotyra susiformuoja žymiai vėliau. Daugelis religijotyros institucijų funkcionavo kaip teologijos fakultetų padaliniai, todėl dažnai neišvengė krikščioniško požiūrio į kitas religijas. 1900 m. Paryžiuje įvyko pirmasis religijotyros kongresas. Škotų Biblijos tyrinėtojas Džeimsas Hastingsas inicijavo 13 tomų „Religijos ir etikos enciklopedijos“ leidimą.

Atsirado kultūrinis-istorinis etnologijos metodas, kreipęs dėmesį į religinių tradicijų skirtumus, unikumus. Buvo tiriama kultūrų difuzija, sintezė. Austrų kalbininkas, katalikų kunigas Vilhelmas Šmitas vėl sugrąžino į diskursą Endriu Lango pirmykščio monoteizmo idėją. Teigė, kad kuo senesnis žmonijos kultūros sluoksnis, tuo aiškiau jame galima įžiūrėti Aukščiausios Būtybės garbinimo įrodymus. Visgi, jis neteigia, kad šių laikų primityvios bendruomenės visiškai atspindi pirmykštes religijos formas, bet tuo pačiu pabrėžia, kad jas tiriant, žengiamas didelis žingsnis, tereikia rasti bendrą šių primityvių religijų elementą.

XX a. pr. pasižymėjo didele prieštara tarp religijotyros ir teologijos, nes teologai prieštaravo mokslinei prieigai prie religijos. Tačiau būtent teologai vėliau ir sukūrė šiuolaikinės religijotyros metodologiją, kuri iš vienos pusės buvo mokslinė, iš kitos – neneigė dieviškumo absoliutybės. Religijotyrai buvo gerokai atviresnis protestantizmas, daugiau dėmesio skyręs asmeniniam religijos patyrimui, nuolatiniam Dievo apsireiškimui istorijoje, siekiui grįžti prie religijos esmės. Vokietijoje iškilo Getingeno mokykla, religijų istorijos metodu traktavusi Naująjį Testamentą to meto Romos imperijos ir helenistinio pasaulio kontekste. Jos įkūrėjas buvo Otas Pflaidereris, daug dėmesio skyręs ankstyvosios krikščionybės tyrimams. Mokykla įtvirtino nuomonę, kad krikščionybės ištakas galima suprasti tik jų istoriniame kontekste, išpopuliarino kritinių istorinių biblinių studijų principą.

Škotų misionierius Džonas Farkuharas, dirbdamas Indijoje labai domėjosi hinduizmu, aukštino jo dvasinius idealus, tačiau skelbė krikščionybe esant aukščiausia hinduizmo forma. Teikė svarbą etinei, moralinei, socialinei religijų bendrybei, jų aprašymams, o ne spekuliacijoms apie religijos kilmę. Pabrėžė simpatijos svarbą norint suprasti kitas religijas.

Du žymūs XX a. pr. teologai padėjo pamatus šiuolaikinei religijotyrai – tai švedas Natanas Sioderbliomas ir vokietis Rudolfas Otas. Sioderbliomas, dirbęs Upsalos universitete, besidomėjęs iranistika, teigė, kad teorinės religijos prieigos netinkamos, socialiniai, psichologiniai, antropologiniai požiūriai nepateikia vieningo religijos vaizdinio, todėl iškėlė religijos kaip pirminio studijų objekto svarbą. Jis pirmasis pabrėžė šventybės reiškinio fundamentalumą. Religiją laikė prigimtine žmogiška jausena, todėl religijos mokslo paskirtis – tirti tų jausenų apraiškas istorijoje ir sociume. Sioderbliomas teigė, kad „religingas yra tas žmogus, kuriam kas nors yra šventa.“ Rudolfas Otas kritikavo racionalistinį požiūrį į religiją, besikoncentravusį į moralinius, etinius, filosofinius religijos aspektus bei darvinistinį materializmą. Jis teigė religijos pagrindine esybe esant iracionalius šventybės išgyvenimus, kuriuos įvardijo numinoziniais. Tai šiurpulio (tremendum), paslapties (mysterium), didybės (majestas), žavesio (fascinans) patyrimai, būdingi visoms religinėms tradicijoms, net ir neturinčioms Dievo koncepto, vėliau schematizacijos procesu įvelkami į žodines, racionalias išraiškas. Otas sukūrė religijotyros terminiją, bei kertinį religijos fenomenologijos principą – šventybės fenomenas yra esminis, pirminis ir neredukuojamas.

Religijos fenomenologiją toliau išskleidė olandų teologas Gerardas van der Leuvas. Teigė, kad religiniai reiškiniai nėra vien numinoziniai. Fenomenas – tai, kas „pa-si-rodo“ (was sich zeigt). Fenomenas nėra sukurtas subjekto. Jeigu subjektas ima diskutuoti apie tai, kas pasirodo, atsiranda fenomenologija. Religija tiesiog yra. Fenomenologo užduotis: įvardyti fenomenų grupes (auka, malda ir kt.); įterpti patyrimus į savo gyvenimą ir sistemingai juos patirti; naudoti epoche; išaiškinti ir suprasti; pažvelgti į chaotišką realybę ir paliudyti, ką suprato. Vokiečių teologas Frydrichas Heileris išskyrė 3 religijos tyrimo būdus: išilginį (geografinė, istorinė apžvalga), skersinį (tipologizacija, kriterijų įvedimas, lyginimas), koncentrinį ratą (jį sudaro institucinis, doktrininis, religinių išgyvenimų ratai, o centre – galutinis religijos objektas).

Vienas žymiausių religijotyrininkų, rumunas Mirčia Eliadė derino fenomenologinį ir religijų istorijos metodus savo tyrinėjimuose. Jis tęsė Rudolfo Oto šventybės iracionalaus išgyvenimo idėją, tačiau daugiau dėmesio skyrė šventybės apraiškoms (hierofanijoms) bei švento ir profanaus skirčiai istorinėje religijos perspektyvoje.