Seksualumas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Seksualumas (lot. sexualis – susijęs su lytimi, seksu) – tai sąvoka, apimanti su lytimi ir seksu susijusius jausmus, artimumą (intymumą) bei elgesį tarp žmonių. Seksualumas dažnai yra tam tikra meilės, simpatijos ar dėmesio patraukimo forma: tam tikra apranga, elgsena, šukuosena, bendravimo būdas, meno kūriniai ir kt.

Žmogaus seksualumas apima labai daug įvairių elgesio manierų ir procesų, kurie turi fiziologinius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, politinius, religinius ir dvasinius pagrindus. Be to, seksualumą nagrinėja ir filosofija (ypač etika ir moralė) bei teologija. Menas kaip kultūros išraiška iš dalies nusako tam tikros visuomenės grupės, kultūros ar laikmečio požiūrį į seksualumą. Beveik visose kultūrose yra teisiškai apibrėžtos vienokios ar kitokios seksualumo išraiškos formos, kurios yra įvairios priklausomai nuo kultūros, šalies ir laikmečio.

Mokslas, nagrinėjantis žmogaus seksualumą, vadinamas seksologija.

Sampratos kaita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 KWrite icon.svg  Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių (kiek įmanoma – moksliniu stiliumi). Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Tradicinės lyčių sampratos keičiasi. Stipriai kinta ir seksualumo idėjos. Per kelis pastaruosius dešimtmečius Vakarų šalyse pasikeitė reikšmingi žmonių seksualinio gyvenimo aspektai. Senovėje seksualumas buvo glaudžiai susijęs su reprodukcijos procesu. Dabartiniais laikais į seksualumą žvelgiama kitaip. Jis tapo gyvenimo dalimi, kurią vos ne kiekvienam individui privaloma tyrinėti ir formuoti. Seniau seksualumas buvo žvelgiamas tik per heteroseksualios santuokuos ir monogamijos prizmę. Dabar diskutuojamos, nors ne visiem priimamos skirtingos seksualumo sąvokos. Prieš-vedybinis seksas, homoseksualizmas ir poligamija yra į normas sunkiai įtalpinamos idėjos, bet jos vis dažniau pasitaiko žiniasklaidoje, filmuose bei pop kultūroje.

Biologinė ir seksualinė kaita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgus metus seksualumas buvo laikomas itin asmenišku dalyku. Dar visai neseniai daugumos žinių apie seksualumą sėmėmės iš biologų, medicinos tyrinėtojų bei seksologų. Norėdami geriau suprasti žmonių seksualinę elgseną, mokslininkai žvelgė ir į gyvūnų pasaulį.

Seksualumas turi akivaizdų biologinį pagrindą, nes vyrai ir moterys skiriasi anatomiškai. Egzistuoja ir biologinis dauginimosi imperatyvas, nes priešingu atveju žmonių rūšis išnyktų. Kai kurie biologai[patikslinti!] teigia, kad didesnį vyrų polinkį į seksualiai laisvesnį gyvenimą galima paaiškinti evoliucija. Jie nurodo, kad vyrai biologiškai linkę apvaisinti kiek galima daugiau moterų, o moterys nori nuolatinio partnerio, kad šitaip išsaugotų vaikams perduodamą biologinį paveldimumą[reikalingas šaltinis]. Šį teiginį palaiko gyvūnų seksualinės elgsenos tyrimai, kuriais siekiama parodyti, kad rūšies viduje paprastai patinai, o ne patelės elgiasi laisviau.

Tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad iš tiesų ir gyvūnų pasaulyje patelių neištikimybė yra gana įprastas dalykas, o daugelio gyvūnų seksualinis gyvenimas sudėtingesnis negu manyta. Anksčiau buvo tikima, kad patelės poruojasi su patinais, kurie pajėgia perduoti palikuoniams geriausią genetinį paveldą. Bet naujausi paukščių patelių tyrimai verčia abejoti šiuo teiginiu. Jie rodo, kad patelės pasirenka papildomą partnerį ne dėl jo genų, bet todėl, kad jis galėtų būti geresnis tėvas ar pasiūlytų geresnę namų aplinką palikuoniams auginti.

Vis dėlto žmones ir gyvūnus aiškiai skiria vienas dalykas: žmonių seksualinė elgsena yra prasminga, t. y. žmonės labai įvairiais būdais naudoja ir išreiškia savo seksualumą. Žmonėms seksualinis aktyvumas reiškia kur kas daugiau negu biologiniai poreikiai. Jis yra simboliškas ir atspindi, kas esame, kokius jausmus patiriame. Seksualumas yra pernelyg sudėtingas dalykas, todėl jo neįmanoma laikyti vien tik biologine savybe. Seksualumo sampratą privalu grįsti socialinėmis prasmėmis, kurias jam priskiria žmonės.

Socialiniai poveikiai seksualinei elgsenai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak A. Giddenso, visose visuomenėse dauguma žmonių yra heteroseksualai – jie jausminiams ryšiams ir seksualiniams malonumams ieško priešingos lyties. Kiekvienoje visuomenėje heteroseksualumas sudaro santuokos ir šeimos pagrindą. Tačiau gyvuoja daug mažumų, turinčių savus seksualinius skonius bei poreikius. Yra išskirta net dešimt skirtingų seksualinių identitetų:

Dar labiau skiriasi seksualinės praktikos forma. Zigmundas Froidas vadino žmones „perversiškomis būtybėmis“. Jis manė, kad žmonės turi aibę įvairių seksualinių pomėgių, kuriuos gali praktikuoti netgi tuomet, jei toje visuomenėje jie laikomi nepadoriais ar neteisėtais.

Paminėtini kai kurie įmanomi seksualinės praktikos variantai. Vyras ar moteris gali turėti seksualinius santykius su moterimi, vyru arba abiem. Gali būti santykiaujama pavieniui ar vienu metu dalyvaujant trims ar daugiau asmenų. Asmuo gali užsiiminėti seksu pats vienas (masturbacija) arba visai neturėti seksualinių santykių (celibatas). Jis gali turėti seksualinių santykių su transseksualais ar asmenimis, kurie, siekdami erotinių tikslų, persirengia priešingos lyties drabužiais, taip pat naudotis pornografinėmis priemonėmis ar seksualinias reikmenimis, praktikuoti sadomazochizmą (erotiniais tikslais kelti skausmą), santykiauti su gyvūnais.

Vakarų kultūrų seksualinės normos buvo susijusios su romantiškos meilės ir šeimos ryšių idėjomis. Bet skirtingos kultūros labai įvairiai taiko tokias normas. Tipiškas pavyzdys yra homoseksualumas. Būta kultūrų, kurios toleravo arba aktyviai skatino homoseksualumą[reikalingas šaltinis].

Priimtini seksualinės elgsenos tipai labai įvairūs. Iš jų skirtumų matome, kad dauguma seksualinių reakcijų yra išmoktas, o ne įgimtas dalykas. Pavyzdžiui, kai kuriose kultūrose prieš sueitį pageidautini ar net būtini ilgi, kartais net valandas trunkantys įžanginiai žaidimai, o kitose jų nėra. Esama visuomenių, tikinčių, jog pernelyg dažnas santykiavimas išsekina ar sukelia ligas[patikslinti!]. Seniankų gentyje, Ramiojo vandenyno pietuose mylėjimosi dažnį rekomenduoja kaimo senoliai – jie taip pat mano, kad žilagalviam asmeniui leistina santykiauti kasnakt[reikalingas šaltinis].

Daugumoje kultūrų seksualinio patrauklumo normoms daugiau dėmesio skiria moterys. Modernieji Vakarai žavisi liaunu, smulkiu kūno sudėjimu, o kitas kultūras traukia aptakesnės formos. Vienos visuomenės krūtų nelaiko seksualiniu dirgikliu, o kitos joms priskiria ypatingą erotinę reikšmę.

Seksualumas Vakarų kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų nuostatas seksualinės elgsenos atžvilgiu stipriausiai formavo krikščionybė. Tiesa, įvairios sektos skirtingai žvelgia į seksualumo vietą gyvenime, bet apskritai krikščionybė vadovavosi pagrindine nuostata – nepasitikėti jokia seksualine elgsena, išskyrus tą, kurios reikia giminei pratęsti.

XIX a. religinius seksualumo pagrindus iš dalies pakeitė medicinos nuostatos. Tačiau dauguma ankstyvųjų raštų, sukurtų gydytojų, seksualinę elgseną apibūdina taip pat griežtai kaip ir bažnyčia. Kai kurie autoriai manė[patikslinti!], kad bet koks seksualinis aktyvumas, nesusijęs su giminės pratęsimu daro fizinę žalą. Sakyta, jog dėl masturbacijos galima apakti, išprotėti, susirgti širdies ir kitomis ligomis, o oralinis seksas sukelia vėžį. Viktorijos laikais nestigo seksualinės veidmainystės[reikalingas šaltinis]. Manyta, kad doros moterys yra frigidiškos, o sutuoktinių meilę priima tik iš pareigos. Kita vertus, didmiesčiuose klestėjo prostitucija, kuri dažnai būdavo toleruojama, o palaidos moterys laikytos visiškai kita rūšimi, nepanašia į jų garbiąsias seseris. Iš pažiūros santūrūs ir dori vyrai lankydavosi pas prostitutes ar meilužes, į tai žvelgta atlaidžiai. Tačiau, jei paaiškėdavo, kad meilužį turi moteris, visuomenė pasmerkdavo jos elgesį ir viešai jos šalindavosi. Skirtingi požiūriai į vyrų ir moterų lytinį aktyvumą sukūrė dvigubą standartą, kuris ilgai gyvavo ir kurio liekanos reiškiasi iki šiol.

Požiūriai į seksualinius santykius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžioji Britanija 1988 m. (Procentais)

Situacija Visada blogai Dažniausiai blogai Kartais blogai Retai blogai Visai neblogai Kita Iš viso
Vyras ir moteris, palaikantys ikisantuokinius lytinius santykius 8 8 12 10 58 5 100
Susituokęs asmuo, palaikantis lytinius santykius su kuo nors kitu be sutuoktinio 53 29 13 1 2 4 100
Jaunesni kaip 16 metų berniukai ir mergaitės, turintys lytinių santykių 56 24 11 3 3 3 100
Dviejų tos pačios lyties susaugusiųjų lytiniai santykiai 39 12 11 8 23 8 100


Aštuoniolikmečių ir vyresnių žmonių buvo paklausta, ar jie neigiamai, ar teigiamai vertina skirtingas lytinių santykių rūšis. Jie turėjo atsakyti pagal 5 balų skalę, vertindami nuo „visada blogai“ iki „visai neblogai“ ; skiltis „kita“ apėmė informantus, neatsakiusius, atsakiusius „nežinau“ ir tuos, kurie nurodė „priklausomai nuo“ to arba „įvairiai“. Šaltinis: British Social Attitudes Survey, National Center for Social Research.

Literatūros sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lorber Judith 1994: Paradoxies of Gerner (New Haven, Conn.: Yale University Press)

Giddens Anthony 2005: Sociologija (Poligrafija ir informatika.: Kaunas)

Rubin Lillian 1990 :The Erotic Wars: What Happened to the Sexual Revolution? (Farrar.: New York)

Vikiteka