Eterinis aliejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Levandos eterinis aliejus prekyvietėje
Eterinio aliejaus gamyba distiliacijos būdu

Eterinis aliejus – daugybės junginių mišinys, gaunamas iš augalų lapų, vaisių, žiedų, medienos, šaknų, žievės bei medžio dervų.[1][2] Į vieno augalo eterinio aliejaus sudėtį gali įeiti nuo keleto iki keliasdešimties komponentų.

Augalai, sintetinantys eterinius aliejus ar kitas kvapias medžiagas, vad. aromatiniais. Dauguma jų yra dekoratyvūs, medingi, vaistiniai, o jų eteriniai aliejai vartojami aromaterpijoje, parfumerijoje, farmacijoje, kosmetikoje, konditerijoje.

Daugelis eterinių aliejų stiprina imuninę sistemą, stabdo mikrobų ir grybelių dauginimąsi, ramina ir padeda atsipalaiduoti, stimuliuoja ir suteikia energijos, mažina nuovargį, stresą, nervinę įtampą, depresiją, gerina nuotaiką.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau prieš mūsų erą indai žinojo būdų gauti rožių eteriniam aliejui . Taip pat prieš mūsų erą japonai išskyrė mentolįmėtų eterinio aliejaus. Europoje eterinį aliejų iš augalų pirmieji pradėjo išgauti romėnai. Vėliau arabai išskyrė aliejų distiliavimo būdu, sukūrė tam skirtus aparatus.

XII a. pirmąkart pradėta skelbti apie kai kurių augalų aterinio aliejaus sudėtį. Pirmąkart eterinių aliejų gavimas distiliacijos būdu plačiai aprašomas J. Brušveigo knygoje, vėliau K. Hesnerio.

XV a. buvo žinoma tik 13, 1540 m. – 34, 1598 m. – 108, 1708 m. – 120 augalų rūšių, iš kurių išskiriamas eterinis aliejus.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Eteriniai aliejai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. C. Wildwood “The Encyclopedia of Aromatherapy”, Vermont, Healing Arts Press, 1996