Kalninė pušis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kalninė pušis
Kalninė pušis (Pinus mugo)
Kalninės pušies porūšis (Pinus mugo subsp. uncinata)
Kalninė pušis (Pinus mugo)
Nesaugoma. Šios rūšies populiacija yra

pakankamai didelė ir plačiai paplitusi

Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Pušūnai
(Wikispecies-logo.svg Pinophyta)
Klasė: Pušainiai
(Wikispecies-logo.svg Pinopsida)
Šeima: Pušiniai
(Wikispecies-logo.svg Pinaceae)
Gentis: Pušis
(Wikispecies-logo.svg Pinus)
Rūšis: Kalninė pušis
(Wikispecies-logo.svg Pinus mugo)
Binomas
Pinus mugo
Turra
Kalninė pušis (Pinus mugo)
Kalninės pušies natūralaus paplitimo arealas Europoje

Kalninė pušis (Pinus mugo) – pušinių (Pinaceae) šeimos pušų (pinus) genties visžalis krūmas arba medis, priklausomai nuo jų porūšio.

Paplitimas ir augimvietės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Natūraliai auga Vidurio ir Rytų Europos kalnuose: Pirėnuose, Apeninuose, Alpėse, Rūdiniuose kalnuose, Tatruose, Balkanuose. Priklausomai nuo geografinės padėties, auga nuo 200 iki 2700 m ar aukštesniame aukštyje. IX a. pradžioje Pinus mugo buvo atvežta į Pietvakarių Lietuvą. Čia buvo apsodinta Kuršių nerija siekiant stabilizuoti smėlį ir stabdyti kopų pablogėjimą. Vėliau šios pušys pradėtos sodinti kaip dekoratyviniai augalai aplink gyvenamąsias vietas.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moteriškieji kankorėžiai
Vyriškieji kankorėžiai

Vyriški kankorėžiai – išauga naujų šakų ūglių apatinėje vainiko dalyje grupėmis; subrendę būna gelsvi, 2–3 cm ilgio; žiedadulkes išleidžia balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje.

Moteriški kankorėžiai – išauga 2–7 grupėse šalia naujų ūglių galiukų; apdulkinimo metu būna purpurinės, žalsvai rudos spalvos; išauga balandžio – gegužės mėn.; subrendę būna 5–9 cm ilgio, blizgūs, šviesiai rudi, ovalios formos; subręsta ir iš dalies atidaro antrojo sezono rudenį, palaipsniui išleisdami sėklas.

Sėklos – 6 mm ilgio; nuo trikampio iki ovalo formos; pilkai rudos spalvos; sparnas 19–25 mm ilgio.[1]

Spygliai poriniai 3–7 cm ilgio; plati šaknų sistema padeda stabilizuoti kalnų dirvožemį.

Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pušis 1–5 m aukščio, su vienu ar keliais išlenktais kamienais; šakos ilgos; virš savo viršutinės ribos Pinus mugo palaipsniui tampa žemesnė ir labiau pasvirusi, augdama ilgainiui užleidžia vietą Alpių augmenijai. Jos pagrindas guli ant žemės, o kylantys ūgliai išnyra net iki 10-ies metrų. Sugeba atlaikyti slenkantį sniegą, akmenis.

Pušies žievė įtrūkimais suskaidoma į netaisyklingas plokšteles ir yra beveik lygi.

Kalnų pušies daigai paprastai įtvirtina savo šaknis į uolos plyšį. Tada antrinės ar šoninės šaknys plinta per dirvą ir šiukšles, pasisavindamos drėgmę ir maistines medžiagas.

Pinus mugo yra apdulkinamas vėjyje ir dauginasi tik lytiniu būdu. Kiekvienas kankorėžis gamina 50–70 subrendusių sėklų, o pačių kankorėžių skaičius skaičiuojamas dešimtimis ar šimtais. Žydėjimas ir sėklų auginimas vyksta 3–5 metų amžiaus. Norvegijoje sėklos išsiskiria iš kūgių sausu žiemos periodu, kadangi sėkloms sunku pasklisti po sniegu padengtą žemę (tai yra natūralus paplitimo būdas šios rūšies vietovėje).

Nėra užregistruotų konkrečių rūšių kenkėjų, tačiau yra daugybė grybų ir vabzdžių, kurie puola pušis (o kartais ir kitus spygliuočius). Tarp grybų labiausiai pastebimi Gremmeniella abietina, Lophodermium pinastri ir Heterobasidion annosus. Tarp vabzdžių dažniausi yra Ryacionia bouliana, Neodiprion certifer ir Tomicus piniperda.[2][3]

Pušis auga drėgname, žemyniniame klimate, bet taip pat yra labai ištverminga, atspari šalčiams (iki -40° C).

Porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Pinus mugo subsp. mugo – paplitusi Alpių kalnuose ir jų šlaituose į rytus, šiaurę ir pietus, Tatruose, bei Balkanų pusiasalyje mažiausiai iki 2700 m aukščio (Pirino kalnuose) altitudžių ir šie aukščiai šiose vietose visų medžių riba. Auga kaip krūmas, dažnai išauga su daugeliu stiebų 1–3 m, rečiau 5–6 m aukščio, o nuo kamieno išsikeroja iki 10 m ilgio šakomis. Jos mediena naudojama statant mažus dirbinius ir kaip malkų šaltinis. Aliejai iš pušies spyglių taip pat naudojami kaip maisto papildas ir medicinoje.
  • Pinus mugo subsp. uncinata – paplitusi Pirėnų ir Vakarinių Alpių kalnuose 1000–2500 m aukštyje ar dar aukščiau (visų medžių šiose vietose aukščio riba), nors pietryčių Vokietijoje ir 200 m aukščio altitudėse. Tai neaukštas medis, paprastai su vienu kamienu užaugantis 12–20 m ir su 0,5–1 m kamieno skersmeniu. Auga drėgname dirvožemyje, toleruoja šaltą temperatūtrą ir dažnai būna įšalusiose įdubose, durpynuose.[4]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka