Alkakalnis
Alkakalnis – kalva su alku, paprastai natūralus žemės pakilimas, susijęs su ikikrikščioniškąja (paprastai – baltų) religija ir mitologija.
Alkakalnis – viena gausiausių šventviečių rūšių. Šventi kalnai paplitę kalvotuose Aukštaitijos, Dzūkijos ir ypač Žemaitijos rajonuose. Geriausiai pažįstamos Alkos, Perkūno, Saulės, Aušrinės, Laumės bei kai kurios kitos šventų kalnų grupės. Alkakalniams taip pat priskiriami piliakalniai-šventyklos. Dauguma žinomų alkakalnių, manoma, buvo naudojami IX a. – XIV a. Po Lietuvos krikšto 1387 m. ant jų imta statyti krikščionių kulto pastatus, kryžius (iki XVII a.). Dažnai alkakalniai yra šalia kitų archeologijos paminklų (Impilties piliakalnis, Medvėgalio piliakalnis ir kūlgrinda), t. p. šventose giriose, prie šventupių.[1]
Žymesni alkakalniai: Alkos kalnas, kurio vaidilutės ilgiausiai Lietuvoje neleido užgesti amžinajai ugniai; Burvelių alkakalnis, Juknaičių Alkos kalnas, Kražių Medžiokalnio šventvietė, Liškiavos alkakalnis, Mikytų alkakalnis
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius, 1958, p. 109–112.
- Vykintas Vaitkevičius. Alkai: baltų šventviečių studija; Lietuvos istorijos institutas. Vilnius: Diemedis, 2003.
- Vykintas Vaitkevičius. Studies into the Balts' Sacred Places. Oxford: J. & E. Hedges Ltd., 2004, p. 14–15.
- Gintautas Zabiela. Tariamos kulto vietos keliuose tyrinėtuose Lietuvos piliakalniuose. // Nuo kulto iki simbolio. Vilnius, 2002, p. 84–104.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Alkas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 362 psl.