Norbertas Vėlius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Norbertas Vėlius
Norbertas-Velius.jpg
Gimė: 1938 m. sausio 1 d.
Gulbėse, Šilalės raj.
Mirė: 1996 m. birželio 23 d. (58 metai)
Vilniuje
Tautybė: lietuvis
Veikla: lietuvių etnologas, tautosakininkas ir religijotyrininkas, profesorius
Sritis: baltų religija ir mitologija, lietuvių tautosaka
Organizacijos: VDU, Šiaulių universitetas
Išsilavinimas: profesorius
Alma mater: Vilniaus universitetas
Žymūs apdovanojimai:

Mato Slančiausko premija
Jono Basanavičiaus premija

Norbertas Vėlius (1938 m. sausio 1 d. Gulbėse, Šilalės raj. – 1996 m. birželio 23 d. Vilniuje) – lietuvių etnografas ir religijotyrininkas, dirbo VDU. Vienas žymiausių Lietuvos etnografijos rinkėjų, folkloristų ir baltų mitologų, pasaulyje pripažintas etninės kultūros tyrinėtojas. Vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio sąjūdžio veikėjų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1947–1954 m. mokėsi Laukuvos vidurinėje mokykloje. Ją baigęs pasiliko mokytojauti.

1957–1962 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo pirmo kurso (1957 m.) pradėjo rinkti tautosaką ir užrašė per 30 000 lietuvių tautosakos vienetų.

1962–1989 m. dirbo Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1984 m. paskirtas Tarybų Lietuvos enciklopedijos moksliniu konsultantu.

1989 m. apsigynė daktaro disertaciją „Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis“. Tais pačiais metais už mokslinį darbą apdovanotas Lietuvos valstybine premija, po metų – Mato Slančiausko premija už tautosakos rinkimą, o 1993 m. už kraštotyros ekspedicijas ir monografijas – Jono Basanavičiaus premija.

Nuo 1990 m. – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis. Vytauto Didžiojo universitete Kaune nuo 1989 m. dirbo Antropologijos, o vėliau Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėju. Tais pačiais metais pakviestas į JAV susipažinti su ten esančiais lietuvių tautosakos rinkiniais ir dalyvauti Čikagos VI meno ir mokslo simpoziume, kur skaitė pranešimą „Lietuvių etninė kultūra Vytauto Didžiojo universitete“.

1992 m. suteiktas profesoriaus vardas.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Daugelį metų N. Vėlius dėstė tautosakos kursą Šiaulių universitete, vadovavo studentų tautosakos praktikai, dėstė lietuvių etninės kultūros įvado ir mitologijos kursus Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, Muzikos ir Dailės akademijose.

Jis buvo Lietuvos mokslininkų sąjungos tarybos ir Lietuvos MA Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslinės tarybos narys, Vytauto Didžiojo ir Klaipėdos universitetų senatų narys, žurnalų Lituanistika, Mokslas ir Lietuva, Liaudies kultūra redakcijų kolegijų narys, Lietuvos mokslo tarybos Kvalifikacijos komisijos pirmininkas. Jo iniciatyva buvo įsteigta Lietuvių etninės kultūros draugija ir Etninės kultūros globos taryba.

Ekspedicijos[taisyti | redaguoti kodą]

N. Vėlius aktyviai dalyvavo Kraštotyros draugijos veikloje, organizavo ekspedicijas, rinko ir užrašinėjo tautosaką ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje – kaimuose kur gyveno lietuviai.

Iš surinktos medžiagos drauge su bendraautoriais parengė kraštotyros monografijas: Zervynos (1964), Ignalinos kraštas (1966), Dieveniškės (1969), Merkinė (1970), Dubingiai (1971), Kernavė (1972), Dubičiai (1989), Gervėčiai (1989), Lietuvininkų kraštas ir Lietuvininkų žodis (1995), Lydos krašto lietuviai (t. 1–2, 2002) ir kt.

Kiti kūriniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Mitinės lietuvių sakmių būtybės (Vilnius, 1977).
  • Laumių dovanos (Vilnius, 1979).
  • Senovės baltų pasaulėžiūra (1983).
  • Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis (Vilnius, 1987).
  • Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 4 tomai (Vilnius, 1996–2005).

Sudarė ir parengė daug knygų iš tautosakos ir mitologijos:

  • Lietuvių tautosaka (1967).
  • Senelių pasakos (1972).
  • Šiaurės Lietuvos pasakos (1974).
  • Laumių dovanos (1979).
  • Čiulba ulba sakalas (1985).
  • Sužeistas vėjas (1987).