Pumpuras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1 pav. Kaštono pumpuras

Pumpuras – augalo organas, iš kurio išauga ūglis – t. y. stiebas su augančiais ant jo lapais.[1]

Ūglio viršūnėje esantis pumpuras vadinamas viršūniniu, o lapų pažastyse – pažastiniais pumpurais (1 pav.). Pumpurai, kurie susidaro tarpubambliuose, lapuose ir šaknyse, vadinami pridėtiniais.

Pažastinių pumpurų išsidėstymas ant stiebo yra dvejopas:

Kiekvieną pumpurą iš paviršiaus dengia kieti odiški žvyneliai, kurie saugo nuo nepalankių poveikių. Pumpuro centre yra užuomazginis stiebelis, ant jo – mažyčiai užmuomazginiai lapai, o jų pažastyse – užmuomazginiai pumpurai. Pats pumpuro galiukas vadinamas augimo kūgeliu, kuris susideda iš gaminamojo audinio. Dalijantis ir augant augimo kūgelio ląstelėms, ūglis auga.

2 pav. Lapiniai pumpurai

Pagal tai, kas iš pumpuro išaugs, jie skirstomi į dvi grupes:

  • vegetatyviniai pumpurai – viduje aplink užmuomazginį ūglį išsidėstę tik užmuomazginiai lapai. Iš jų išsivysto lapai (2 pav.).
  • generatyviniai pumpurai – jų viduje matomi žiedpumpuriai, be to, jie stambesni už vegetatyvinius ir apvalūs. Iš jų išsivysto žiediniai ūgliai su žiedpumpuriais (3 pav.).
3 pav. Lazdyno žiedpumpuriai

Pagal pumpurų išsidėstymą ant ūglių, jų formą, dydį ir spalvą, plaukuotumą ir kitus požymius galima nustatyti, kokio medžio ar krūmo jie yra:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pumpuras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011