Mitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie Vietnamo miestą žr. Mitas (miestas).

Mitas (gr. μύθος 'pasakojimas, padavimas') − kolektyvinis liaudies fantazijos kūrinys, kuriame per konkrečius personažus ir sugyvintas būtybes apibendrintai atspindima tikrovė.

Mitų vystymasis ir jų transformacija į pasakas yra naratologijos objektas. Mitų atsiradimu taip pat domisi psichologija, ypač šiuolaikinė tautų psichologija.

Mito sąvoka[taisyti | redaguoti kodą]

Mitų esmė suprantama kaip religinė, o jų tyrimas yra glaudžiai susijęs su religijos istorija. Mituose esanti informacija svarbi religinių pažiūrų rekonstravimui.

Mituose pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, ir tarpusavio santykius, gerąsias ir blogąsias dvasias. Mitai dėsto pirmapradę istoriją, aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimą ir mirties paslaptis, moralines vertybes.

Tai kolektyvinė žodinė kūryba, turinti daug variantų. Kadangi mitinė sąmonė formavosi tūkstantmečiais, tie patys dievai įvairiose vietose ir įvairiu laiku turėjo skirtingas reikšmes.

Mitų susidarymą bei jų santykius su kitais pasakojimais (legendomis, pasakomis, sagomis, epais) tiria mitologija. Pasak vienos iš tokių santykių interpretacijos mitai yra pasakojimai apie dievus arba didvyrius, susieti į nuoseklią sistemą, perduodama iš kartos į kartą kaip tradicija. Mitai susiejami su dvasiniu arba religiniu bendruomenės gyvenimu, palaikomi valdovų arba dvasininkų. Kai šis ryšys prarandamas, pasakojimai praranda savo mitologines savybes ir tampa pasakomis. Folkloro tyrinėtojai pabrėžia, kad mito reikšmė tame, jog tai nėra tik paprastas pasakojimas, nes jame užkoduojami svarbūs bendruomenės kultūros archetipai.

Mito prigimtis[taisyti | redaguoti kodą]

Įvairiais laikotarpiais į mitą buvo žvelgiama skirtingai ir kuriamos įvairios mitų koncepcijos. Dar antikoje susiformavo trys požiūriai:

  1. Mitai yra poetų kūrybos rezultatai. Tokios teorijos laikėsi Herodotas, teigdamas: „Homeras ir Hesiodas […] sukūrė helenų teogoniją, davė dievams vardus ir epitetus, paskirstė jiems garbingas vietas, užsiėmimus ir nusakė jų išvaizdą.“
  2. Mitas yra gamtos ir moralės reiškinių alegorija ir simbolis. Taip mitus suvokė kai kurie filosofai (Demokritas, Ksenofanas, Empedoklis, Anaksagoras). Vieni iš jų teigė, kad Dzeusas yra dangaus, Poseidonas – jūros, Hadas – žemės, Hera – oro alegorija (abstrakti sąvoka, išreikšta konkrečiu vaizdu), tuo tarpu kiti aiškino, kad dievai abstraktūs įvairių galių pasireiškimo simboliai.
  3. Mitas yra ne dievų, o vėliau sudievintų žmonių istorija. Taip tvirtino Euhemeras iš Mesenės, remdamasis Hekatajo Miletiečio ir Kritijo idėjomis. Euhemeras parašė veikalą apie savo kelionę į Rytus ir ten rastą utopinę salą, kurioje kadaise karaliavo Kronas ir Dzeusas. Po mirties šie valdovai imti garbinti kaip dievai. Aiškinimas, kai mitas traktuojamas tik kaip žmonių fantazijos praturtintas ir pasikeitęs perduodant iš kartos į kartą istorinių įvykių atsiminimas, dabar vadinamas euhemerizmu.

Šios trys mito koncepcijos išsilaikė iki naujųjų laikų, o XX amžiuje atsirado daugiau teorijų, aiškinančių mito prigimtį.

Mitų skirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

J. Nejolovas (Е. М. Неëлов, 1986) išskiria keturis mitų supratimo variantus:

  • Senovinis mitas:
    • Gyvasis senovinis mitas,
    • Miręs senovinis mitas.
  • Naujasis mitas;
  • Mitas kaip melas, prasimanymas, netiesa;
  • Mitas kaip psichologinių žmogaus būsenų aiškinimo sistema, kaip tikrovės „reorganizacija“ bei apdorojimas subjekto sąmonėje.

Senovinis mitas[taisyti | redaguoti kodą]

Senoviniai arba „tikrieji“ mitai būdingi senosioms visuomenėms. Jie būna vienos iš dviejų būsenų su aibe tarpinių pereinamų formų:

  • Gyvieji mitai – jais tikima be įrodymų. Jie aiškino tikrovę: gamtą, istoriją. Dabar senoviniai gyvieji mitai jau mirę.
  • Mirusieji mitai – kažkada buvę gyvieji mitai, bet jais seniai niekas nebetiki. Jie nebeatlieka pasaulio aiškinimo funkcijos ir teturi literatūrinę, meninę vertę. Dabar tai yra senojo mitologinio mąstymo pavyzdys moksle ir įkvėpimo bei siužetų šaltinis mene.

Rusų filosofė T. Černyšova mano, kad „mitologinis pasaulio modelis turi vieną būtiną savybę – klaidingas modelis, klaidingas pasaulio vaizdas“. Tačiau tai nėra pakankamas apibrėžimas, nes iš jo sektų, kad didžioji mokslo dalis tėra mitai, kadangi visiškai pasitvirtina tik nedaugelis mokslo hipotezių. Tokiu būdu mitologija ir mokslas praktiškai susilietų.

Mitologinis modelis neatitinka tikrovės, tačiau to nepakanka. Mitologinio modelio nesistengiama tikrinti kritiniais eksperimentais, juo tikima savaime. Patikrinus ir įsitikinus, kad modelis neatitinka tikrovės, jis yra atmetamas. Kol gana ilgą laikotarpį juo tikėjo be verifikacijos, tai buvo gyvasis mitologinis modelis, o po atmetimo jis tapo mirusiu mitologiniu modeliu.

Gali būti ir atvirkštinis variantas. Po verifikacijos, kai modelis buvo atmestas, juo tikima ir toliau, daliai žmonių jis vis vien atrodo teisingas. Šioje situacijoje modelis, kuriuo nenusiviliama, virsta mitologizuotu modeliu.

Bet koks modelis, kuriuo tikima be įrodymų, siejamas su mitologija. Jei dalis žmonių įtiki moksline hipoteze ir nebereikalauja įrodymų, tokia hipotezė mitologizuojama. Šių žmonių atžvilgiu hipotezė tampa gyvuoju mitu.

Šiuolaikiniame švietime stengiamasi kiek įmanoma išvengti mitologizavimo. Tai atliekama taip:

  • Eksperimentais tikrinami mokslo teiginiai.
  • Logiškai išdėstomos mokslinių hipotezių bei teorijų prielaidos ir samprotavimai.
  • Aiškinama atradimų istorija, kur neišvengiamai kalbama apie tai, kaip jie buvo tikrinami.

J. Nejolovas teigia, kad gyvajam mitui būdingi du principai:

  • Absoliutaus tikėjimo principas – nereikalauja patikrinimo (verifikacijos).
  • Tapatumo principas – tikėjimas, kad mitas parodo žmogų supantį ir įtakojantį pasaulį. Tuo atveju mitas yra tikroji tiesa apie pasaulį, todėl juo privalu remtis.

Anot J. Nejolovo, „absoliutaus tikėjimo principas – pirmoji gyvojo mito egzistavimo sąlyga.

Antrasis principas – tapatumo principas <…> mitologinio pasaulio universalus dėsnis – viskas panašus į visus.“ ir „mitas – visa tai, kuo žmogus aklai tiki ir su kuo jis save sutapatina.“ Savęs sutapatinimas rodo, kad mito sąvoką galima taikyti tik globalioms hipotezėms ir hipotezėms apie artimiausią žmogaus aplinką.

Mitologizuojamos tik tos hipotezės, kurios kažkuo patraukia eilinį žmogų, dėl to galbūt galima praplėsti mito apibrėžimo sritį iki bet kokių hipotezių, tenkinančių absoliutų neverifikuojamo tikėjimo principą. Antrasis principas tiesiog paaiškina pirmąjį kaip pasekmė.

Naujasis mitas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai naujai susidaręs (sukurtas) mitas. Dažniausiai savo kilme jis nėra susijęs su senoviniais mitais, tačiau tenkina mito kriterijus: absoliutus tikėjimas ir tapatumas.

Šiuolaikinėje meno kritikoje naujaisiais mitais dažnai laikoma populiariųjų rašytojų kūryba. Tai nesutampa su Nejolovo kelta gyvojo mito idėja ir yra menamos tikrovės ir gyvojo mito painiojimas.

M. Steblin-Kaminskij (1976) rašė, kad žodis „mitas“ tapo tiesiog madingas ir „vartojamas kaip priemonė, suteikianti elegantiškumo kūrėjo stiliui…“, „viską pasaulyje galima pavadinti mitu“.

T. Černyšova (1972) rašė: „Mokslo atsiradimas nepanaikino mąstymo pagal analogiją – mitodaros pagrindo… O ten, kur yra vieta analogijai, visada lieka landa mitodarai, melagingo pasaulio pažintinio modelio atsiradimui“.

Remiantis šia prielaida, daroma išvada: kadangi mokslinės žinios, kuriomis operuoja mokslinė fantastika, yra netikslios, išlieka mąstymas pagal analogiją ir kuriami įvairūs pramanyti, „klaidingi“ tikrovės modeliai, vadinasi, galima kalbėti apie mokslinės fantastikos kuriamus mitus.

Mąstymas pagal analogiją yra bendras žmogaus mąstymo ypatumas. Pirmiausia bandomo pažinti objekto (reiškinio) modeliu tampa bet kuris tiriamajam objektui artimas (turintis bendrų savybių) objektas (reiškinys). Vėliau, tikrinant modelio ir originalo atitikimą, sukuriamas patobulintas modelio variantas, kuris ima tolti nuo pirmojo modelio. Visi taip tobulinami modeliai yra klaidingi ta prasme, kad jie ne visiškai paaiškina originalą, bet yra adekvatūs (tikslūs), nes leidžia vis geriau pažinti originalą. Galima teigti, kad modeliams būdingas monotoniškas artėjimas prie originalo, o pabaigoje galbūt ir asimptotiškumas. Taigi, Černyšovos pateikiama mito samprata yra pagrįsta klaidinga prielaida. Mito esmė yra neverifikuojamumas, absoliutus tikėjimas.

Naujasis mitas ir fantastika[taisyti | redaguoti kodą]

Remdamiesi absoliutaus tikėjimo principu, kritikai mokslinę fantastiką kartais tapatina su šiuolaikiniais, naujaisiais mitais. J. Kagarlickis (1974): „Ribos tarp fantastikos ir mito ėmė nykti. Fantastika visada skyrėsi nuo mito – ji ugdė skaitytojų proto gebėjimą tyrinėti. Kaip bet kuri literatūra, ji reikalavo tikėti, bet mokė ir abejoti. Bet vieną kartą, visam laikui įsisąmonintas fantastinis pasaulis ima nebekelti abejonių. Jis tampa panašus į viduramžių krikščionių mito antrąją realybę“. Kagarlickis kalba apie paprasto modelio perėjimą į menamą realybę, t. y., tiek išvystytą modelį, kad jis ima atrodyti tikroviškas ir realus.

Fantastikos idėja neabejoja tik nedidelė skaitytojų dalis. Dauguma įsijaučia į aprašomą pasaulį laikinai, tai yra gerai parašyto grožinio kūrinio požymis, kuris mokslinėje fantastikoje kartais vadinamas fantastiniu realizmu. T. Černyšova: „Tiksliosios žinios, tampančios ne tik specialistų žiniomis, praranda teisę vadintis tiksliomis, nes nešėjas (nespecialistas) šių žinių negali nei pagrįsti, nei įrodyti… Mokslinės žinios tampa mitu“. Koks santykis tarp tikėjimo ir pasitikėjimo? Čia neatsižvelgiama į du dalykus:

  • Egzistuoja du atskaitos taškai – individas ir visuomenė (visuomenės kultūra)
  • Individas pats negali pagrįsti ir įrodyti absoliučios daugumos šiuolaikinio mokslo žinių, nors jis pats žino, kad jos gautos moksliniu metodu: įrodant, išmatuojant ir t. t. O tai jau paneigia sudėtingesnių mokslo žinių priskyrimą gyvajam mitui – žmonės tiki, nes žino, kad kažkas tai įrodė.

K. Platonovas (1967) „Religijos psichologijoje“ aprašė situaciją: – Kaip jūs galite tvirtinti, kad Eifelio bokštas yra, jeigu jo nematėte? O jūs tvirtinate! Kodėl? Ogi todėl, kad tikite tais, kurie apie tai kalba. Tikite knygomis. Ir aš tikiu savo pamokslininku. Ir tikiu knyga Evangelija. Vadinasi <…> mudu nesiskiriame. Ir aš tikiu, ir jūs tikite“.

Mitas kaip prasimanymas[taisyti | redaguoti kodą]

Mitas kaip prasimanymas yra tiesiog naiviojo realizmo pasireiškimas. Šiuo atveju nėra atsižvelgiama į sudėtingesnes sąveikas. Mito ribos tiek praplečiamos, kad pats mitas, kaip toksai, visai išnyksta. Tačiau tai yra požiūris į mirusį, suardytą mitą.

Mitas kaip sąmonės fenomenas[taisyti | redaguoti kodą]

Mitas siejamas su mąstymo archetipais. Tai riba tarp dviejų sąmonės būsenų.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]