Getas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Getai Rytų Europoje Antrojo pasaulinio karo metais

Getas – atskiras ar izoliuotas miesto rajonas ar gyvenvietė, kurioje atskirai leidžiama gyventi tautinėms ar kultūrinėms mažumoms. Antrojo pasaulinio karo holokausto metu taip buvo vadinamas izoliuotas ir perimetru saugomas miesto rajonas, kuriame žydai gyvendavo iki perkėlimo į koncentracijos stovyklas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmuosius getus XVI a. įsteigė Italija, Ispanija ir Portugalija, vėliau Vokietija apgyvendinti iki tol klajojusiems žydams. 15121517 m. Laterano V susirinkimas nustatė palankias žydų apsigyvenimo katalikų miestuose sąlygas.

Geto pavadinimas kilo pagal Venecijos rajoną, kuriame 1516 m. apsigyveno žydų bendruomenė (it. ghetto nuovo – „Naujoji liejykla“). 1541 m. jame gyveno 5000 žydų. Į miesto kasą jie mokėjo kasmet po 10000 dukatų. Romoje getas įkurtas 1555 m. , kai popiežius Povilas IV išleido bulę Cum nimis absurdam. Vėliau žydų gyvenamieji kvartalai atsirado Livorne ir Feraroje.

Pirmieji getai nebuvo susiję su prievarta, tiesiog žydai patys siekė kurti savo atskiras gyvenvietes, siekdami išlaikyti savo tautinį identitetą, religiją, mokyklą, amatų paslaptis. Getas turėjo ribotą autonomiją ir dažnai tvarkėsi pagal savo papročius. Bendruomenė rinko savo tarybą – kahalą, kuris leido bendruomenei privalomus įstatymus.

Vėliau, žydų bendruomenėms sustiprėjus, jie pradėjo gyventi ir kituose miestų rajonuose, steigdami amatų ir paslaugų dirbtuves ar įmones. Kai kuriuose didesniuose miestuose buvo po kelis getus.

JAV XIX a. pradžioje getuose apsigyveno juodaodžiai amerikiečiai, o vėliau ir meksikiečiai, puertorikiečiai. Panašiomis į geto sąlygomis gyveno ir į rezervatus suvaryti indėnai.

Antrojo pasaulinio karo metu nacistai Vokietijoje pradėjo steigti žydų kvartalus (vok. jüdische Wohnbezirke), kuriems paskyrė neturtingiausius miestų kvartalus. Iš geto jo gyventojai galėjo eiti į darbus mieste, o kai kurie buvo įdarbinami ir prievarta, tačiau laiku turėjo grįžti namo. Pirmasis getas okupuotuose kraštuose įsteigtas Lenkijoje Petrikave jau 1939 m. spalio 8 d. Veikė iki 1942 m. spalio 15-22 d., kai 22000 kalinių buvo išvežti į Treblinkos koncentracijos stovyklą.

Lietuva[taisyti | redaguoti kodą]

Žemaitijos gatvė, buvusioje Vilniaus geto teritorijoje
Šioje vietoje 1941–1945 m. buvo Šiaulių getas

Lietuvoje nacistiniai getai daugelyje miestelių pradėti steigti 1941 m. liepą, aptvėrus žydų kompaktiškai gyvenamus rajonus ir į juos perkėlus kitų rajonų gyventojus žydus. Tačiau beveik visų mažesniųjų miestų getų gyventojai iki metų pabaigos buvo išnaikinti ir ilgainiui liko tik Kauno, Vilniaus ir Šiaulių getai.

  • Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas išleido įsakymą, liepiantį žydams iki rugpjūčio 15 d. išsikraustyti į Vilijampolę. Iš šio geto žydai žudyti dažniausiai buvo vežami į Kauno IX fortą (nužudyta 30000) ir Kauno IV fortą (nužudyta 4000). Žydai buvo kviečiami kokiam nors darbui ar apžiūrai, ten suimami ir vežami į žudymų vietas. Didžiausios žudymo akcijos metu, 1941 m. spalio 29 d. buvo nužudyta 9200 žydų, iš jų 4300 vaikų. 1943 m. rugsėjo 15 d. getas paverstas koncentracijos stovykla, o 1944 m. liepos 19 d. panaikintas, žydus išvežant į įvairias dirbtuves ir kitų vokiečių okupuotų valstybių koncentracijos stovyklas.
  • Vilniaus getas. Vilniuje nuo 1941 m. rugsėjo buvo įrengti du getai. Pirmasis – Rūdininkų, Strašiūno, Dysnos, Mėsinių gatvių rajone, kuriame buvo laikoma apie 33000 žydų, antrasis – Stiklių, Žydų, M. Antokolskio ir Gaono gatvių rajone, kur buvo laikoma apie 10000 žydų. Abiejuose getuose maistas (100 g. duonos, keli gramai kruopų ir arklienos) buvo duodamas pagal specialias korteles.
    • Iš Vilniaus getų žydus veždavo žudyti į Panerius, didžiausią žudymų vietą, kur nužudyta apie 70000 žydų. Pirmoji žudymo akcija įvyko 1941 m. rugsėjo 15 d., kai buvo paskelbta, kad pirmajame gete turi gyventi tik kvalifikuoti specialistai, o antrajame – juodadarbiai darbininkai. Taip keldama žydus, policija juos suiminėjo ir gabeno į Panerius. Vėlesnėse akcijose žydus, kaip ir Kaune, kviesdavo kokiam nors darbui ar apžiūrai, suiminėdavo ir veždavo į Panerius. Po kelių tokių akcijų, 1941 m. spalio 28-30 d., antrasis getas buvo likviduotas. 1943 m. kovo mėnesį, keliant žydus iš Švenčionių, Ašmenos ir kitų Rytų Lietuvos miestelių, traukiniai stojo tik Paneriuose. Tada sušaudyta apie 5000 žydų. 1943 m. rugsėjo 23 d. ir pirmasis Vilniaus getas likviduotas, darbingi žydai perkelti į SS valdomas koncentracijos stovyklas.
    • Oficialiai likvidavus Vilniaus getą, 1943 m. rugsėjo 23 d. – 1944 m. liepos 3 d. veikė žydų darbo stovyklos Subačiaus gatvėje, prie Kailio fabriko, Antakalnyje ir Rasų gatvėje.
  • Šiaulių getas. Šiauliuose buvo įrengti du getai, pradėti steigti 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas Jonas Noreika pranešė, kad visi žydai ir pusžydžiai iki rugpjūčio 29 d. turi persikelti gyventi į Žagarę. Iš čia žydai buvo vežami žudyti į Kužius, netoli Šiaulių, kur nužudyta apie 5000 žydų. 1943 m. abu getai perduoti SS žinion ir tapo koncentracijos stovyklomis, o 1944 m. liepos 15 d. buvo pradėti likviduoti, apie 3000 žydų buvo pervežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur 1945 m. gegužės 2 d. likusius gyvus žydus išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Iš viso po karo Šiauliuose liko tik 350 žydų.

Getai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Varšuvos geto atminimo akmuo

Miestas, geto įsteigimo ir likvidavimo datos

Žudynių vietos[taisyti | redaguoti kodą]

Vieta, nužudytųjų skaičius

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Getas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka