Vilijampolė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Vilijampolė
Vilijampole 2007-06-08.jpg

Vilijampolė
Koordinatės 54°54′30″N 23°53′10″E / 54.90833°N 23.88611°E / 54.90833; 23.88611 (Vilijampolė)Koordinatės: 54°54′30″N 23°53′10″E / 54.90833°N 23.88611°E / 54.90833; 23.88611 (Vilijampolė)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Kauno miestas
Seniūnija Vilijampolės seniūnija
Gyventojų skaičius 15
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Vilijámpolė
Kilmininkas: Vilijámpolės
Naudininkas: Vilijámpolei
Galininkas: Vilijámpolę
Įnagininkas: Vilijámpole
Vietininkas: Vilijámpolėje
  • rus. Вильямпольская слобода[1], rus. Вильямпольская[2]

VilijampolėKauno miesto dalis, esanti Neries ir Nemuno dešiniajame krante, prie šių upių santakos. Užima 1438 ha plotą. Yra Kauno Šv. Juozapo bažnyčia, degtukų fabrikas „Liepsna“ (įkurtas 1927 m.), Kauno kartų namai (įkurti 1996 m., gyvena seneliai, vienišos motinos su kūdikiais), biblioteka (nuo 1960 m.), Vilijampolės žydų kapinės, muziejus „Atominis bunkeris“. Neries krantinėje gausu daugiaaukščių pastatų. Pagrindinė gatvė – Raudondvario plentas.

Dešiniajame Neries krante, tarp Vilijampolės tilto ir Varnių tilto, į pietryčius nuo Sąjungos aikštės yra Neries krantinės parkas (įkurtas 1997 m.).

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Šv. Mergelės Marijos Lietuvos laisvės koplyčia Koklių gatvėje

Vilijampolės gyvenvietė įkurta 1652 m., kai Jonušas Radvila pakvietė užsienio pirklius ir amatininkus atvykti į Kėdainius bei kuriamą Vilijampolę. 1653 m. Vilijampolėje buvo 24 namai.

Pagrindiniai Vilijampolės gyventojai buvo žydai, kuriems tuo metu buvo uždrausta apsigyventi Kaune. Čia buvo pastatyta pirmoji mūrinė sinagoga Kaune, veikė viena žymiausių Europoje rabinų mokyklų – Vilijampolės ješiva. Žemė priklausė karaliaus dvarui ir žydai už ją mokėjo nustatytą nuomą – činšą. Po 1731 m. Kauno gaisro Vilijampolės žydai ėmė supirkinėti nudegusių namų sklypus ir kurtis pačiame mieste. 1753 m. karalius Augustas III uždraudė Vilijampolės žydams keltis į Kauną, bet jau įsikūrusių neprivertė grįžti atgal.

XVIII a. ir XIX a. pradžioje miestelis garsėjo kaip sielių plukdymo punktas ir komercinis centras. Sandėliuose buvo kaupiami grūdai, linai, kanapės, odos gaminiai ir kitos prekės. Kai 1791 m. Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas leido šioje gyvenvietėje rengti turgų ir keturis metinius prekymečius, gamyba ir prekyba dar labiau pagyvėjo.

XIX a. II pusėje Vilijampolė ėmė sparčiai augti: 18611862 m. čia gyveno 3000 žmonių, o 1888 m. – jau apie 9000. Gyventojų gausėjimą nemažai lėmė ir Vilijampolės, kaip savarankiško teritorinio vieneto, statusas. Beveik šimtmetį, iki pat nepriklausomos Lietuvos susikūrimo, ši gyvenvietė turėjo savo valdybą, teismus bei kitas būtinas įstaigas.

XIX a. II pusėje sparčiai ūgtelėjo Vilijampolės pramonė. 1863 m. pirklys R. Volfas pastatė garinį alaus bei salyklo fabriką ir pradėjo virti „Volfo alų“, 1868 m. atsidarė Finkelšteino degtukų fabrikas. Vilijampolėje veikė tarptautinio garso rabinų mokykla-seminarija.

Kaunui suteikus Rusijos pasienio tvirtovės statusą, nuo 1882 m. miesto prieigose prasidėjo gynybinių įtvirtinimų, fortų statyba. Vilijampolė nebesiplėtė, o gyventojų net sumažėjo: 1905 m. jų būta 8000, 1913 m. – 6800, 1923 m. – 6565. Prie to prisidėjo ir Pirmojo pasaulinio karo įvykiai – 1915 m. nurodyta ištremti žydus iš Kauno gubernijos. Nemažai jų į buvusią gyvenvietę taip ir nebegrįžo.

1919 m. Vilijampolė prijungta prie Kauno. Nemažai jos sklypų išdalyta Lietuvos savanoriams ir bežemiams. 1929 m. vietoj seno, per potvynį sugriauto tilto per Nerį pastatytas naujas tiltas, pagerėjo susisiekimas su miesto centru. Priemiestis ėmė sparčiai augti bei lietuvėti. Vyriausybei sudarius palankias sąlygas lietuviškos pramonės plėtrai, 3–4-ajame dešimtmetyje Vilijampolėje pradėjo veikti trikotažo fabrikas „Silva“, gumos gaminių gamykla „Inkaras“, mechanizacijos priemonių gamykla „Grandis“, kelios lentpjūvės, baldų fabrikas, koklių gamykla, kailių, mezgimo, dailės ir kitokių dirbinių įmonės. 1932 m. duris atvėrė katalikiška Šv. Juozapo bažnyčia. 1936 m. Vilijampolėje atidaryta Lietuvos veterinarijos akademija.

Antrojo pasaulinio karo metais Vilijampolėje įkurtas žydų getas. 1941 m. birželio 25 d. čia įvyko pirmasis pogromas, liepos 10 d. Kauno komendantas išleido įsakymą, iki rugpjūčio 15 d. liepiantį žydams išsikraustyti į Vilijampolę. Dalis gyventojų panaudoti priverstiniams darbams, tačiau dauguma nužudyti V ir IX fortuose. Dalis jų palaikų palaidota senosiose Vilijampolės žydų kapinėse Kalnų gatvėje.[3] 1943 m. rugsėjo 15 d. Kauno getas paverstas koncentracijos stovykla. Geto žydų kapinių palaikai 1978 m. iškelti į Aleksoto žydų kapines.

Via Baltica magistralė Vilijampolėje, kertanti Raudondvario plentą

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

1663 m. dokumentuose Vilijampolė vadinama Sloboda Wiliampolska, žydų laikais buvo vadinama Slabada. Šis Vilijampolės sinonimas arba sulietuvintas slaviškas mažybinis variantas Slabodkė šnekamojoje kalboje išliko iki mūsų dienų. XX a. tarpukariu oficialiai vartotas pavadinimas Viliampolės Slabada. Slavišku žodžiu slabada senovėje būdavo vadinami laisvi nuo baudžiavos kaimai. Pats žodis kildinamas iš lenkų swoboda ‘laisvė’. Kadangi lenkų kietojo ł tarimas panašus į u ar v, ilgainiui valstiečiai tokį kaimavardį ėmė tarti su l; panašiai lenkų kalboje galėjo atsirasti ir Vytauto vardo variantas Witold (iš gudiško tarimo Vitout).[4] Iki mūsų dienų Lietuvoje yra išlikę keliasdešimt tokių kaimavardžių, įskaitant ir jų variantus Slabadėlė, Slabadai, Slabadiškės, Slabadninkai ir kt.[5]

Žodžio Vilijampolė kilmė liaudyje aiškinama, jog tai sudurtinis žodis, reiškiantis Vilijos žemę, Vilijos lauką (plg. lenkų pole ‘laukas’[6]. Vilija lenkiškai, gudiškai, rusiškai kalbantys Lietuvos ir Baltarusijos gyventojai vadina Neries upę. Patį upėvardį Vilija mėginta sieti su lietuviškais žodžiais vilnis, vilnyti[7], nors labiau tikėtina, kad jis yra slaviškas, perdarytas iš anksčiau vartoto Velja ‘didžioji’ [8] Tačiau antrasis vietovardžio dėmuo -polė sietinas ne su lenkų ar rusų žodžiu pole ‘laukas’, bet su graikų polis ‘miestas’. Tai Vilijos miestas, kaip Marijampolė reiškia „vienuolių marijonų ar Marijos miestą“[9]. Tokios romantinės simpatijos Antikai buvo būdingos ne tik Renesanso Lietuvai, bet ir jos kaimynams – Rusijos ar Ukrainos miestavardžiai Sevastopolis, Simferopolis, Stavropolis ir kt. turi tokios pat kilmės antrąjį dėmenį, kurį sieja su graikiška sąvoka miestas, bet ne su rus. laukas[10]. Skirtumas nuo lietuviškųjų tokios struktūros miestavardžių yra nebent tas, jog kai kurie Juodosios jūros miestai iš tikrųjų susiję su Antikos istorija, t. y. buvo įkurti senovės graikų. Taigi žodis Vilijampolė reiškia miestą, gyvenvietę prie Vilijos (Neries).

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Vilijampolėje gimė ir užaugo daug žymių žmonių: pasaulietinio hebrajų romano pradininkas Abraomas Mapu, jidiš rašytojas Kalmenas Zingmanas, pasipriešinimo okupacijai dalyviai Romas Kalanta ir Titas Masiulis, signataras Vytenis Andriukaitis, buvęs vidaus reikalų ministras Gintaras Furmanavičius, buvęs KMU rektorius Vilius Grabauskas, krepšininkas Mindaugas Arlauskas, futbolininkas Valdas Ivanauskas, aktoriai Marius Sekmokas, Arūnas Sabonaitis, Hana Šumilaitė, dizaineris Juozas Statkevičius, stilistas Mantas Petruškevičius ir kt.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Вильямпольская слобода. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 392 psl. (rus.)
  2. Вильямпольская. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 462 psl. (rus.)
  3. http://www.zydai.lt/lt/content/viewitem/680/ Kauno žydų istorija
  4. Zigmas Zinkevičius. Senosios Lietuvos valstybės vardynas. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 53 psl.
  5. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas. II dalis. V.: Mintis, 1976. - 282-283 psl.
  6. Bronius Kviklys. Vilijampolė / Mūsų Lietuva. T. 2. V.: Mintis. 1991. - 313 psl.
  7. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. V., 1981. - 382-384 psl.
  8. Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. - 283-286 psl.
  9. Aleksandras Vanagas. Lietuvos miestų vardai. V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. - 144 psl.
  10. Alvydas Butkus. Kai kurių Kauno vietovardžių kilmė / Kauno istorijos metraštis. T. 2, K.: VDU leidykla, 2000. - 150 psl. - ISBN 9986-501-46-6

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]