Kauno getas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Namas Vilijampolėje, šalia kurio buvo pagrindiniai vartai į Kauno getą

Kauno getas – nacistinės Vokietijos Kaune sukurtas getas, kuriame laikyti žydai. Buvo Vilijampolėje, tarp Neries upės rytuose, dabartinio Raudondvario plento pietuose, Panerių gatvės vakaruose ir Varnių gatvės šiaurėje. Taip pat buvo kelios pagalbinės teritorijos: prie Veterinarijos akademijos (vakaruose), link Žemaičių plento ir iki Demokratų gatvės.

Vienu metu gete daugiausiai gyveno 30000 žmonių, kurių dauguma buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas ar sušaudyti Devintajame forte. Apie 500 žydų pabėgo ir prisijungė prie partizanų artimiausiuose miškuose. Iš 37000 Kauno žydų tik mažiau nei 3000 išgyveno Holokaustą. Unikalios istorinės vertės Kauno geto žydų policijos išlikęs archyvas saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve. Daug geto dokumentų taip pat išsaugojo buvęs geto Seniūnų tarybos sekretorius Avrahamas Tory (1909-2002). Kauno getas iš visų Antro pasaulinio karo metais Europoje buvusių žydų getų išsiskiria itin gausia išlikusia foto kronika.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dar iki geto įkūrimo Kaune per 1941 m. birželį ir liepą nužudyta apie 10 tūkst. žydų. Kauno getas pradėtas kurti 1941 m. liepos 10 d., kai Kauno komendantas Jurgis Bobelis išleido įsakymą, liepiantį žydams iki rugpjūčio 15 d. išsikraustyti į Vilijampolę. Liepos mėn. viduryje susiformavęs ir pradėjęs veikti Komitetas žydams į Vilijampolę perkelti tapo pagrindu rugpjūčio mėnesį sukurtai Seniūnų tarybai[1]. Jos pirmininku iškilūs Kauno žydai rugpjūčio 4 d. išrinko daktarą Elchananą Elkesą, pavaduotoju – Levą Garfunkelį. Į Seniūnų tarybos narius taip pat buvo kooptuoti Moisiejus Kopelmanas, Jakovas Goldbergas, Efraimas Rabinovičius, rabinas Šmuelis Aba Sniegas ir rabinas Jakovas Mošė Šmukleris.

Rugpjūčio 15 d. getas aptvertas spygliuota viela, komendantu tapo SA hauptšturmfiureris Fricas Jordanas. Viso uždaryta apie 30 tūkst. žydų. Geto savivaldoje buvo finansų, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo ir kiti skyriai, taip pat policija. Gyventojai žudyti ir po vieną, ir grupėmis, žudynės vadintos akcijomis. Pirmoji akcija buvo rugpjūčio 2 d., kai IV forte nužudyti 205 žydai. Antroji akcija šiame forte įvykdyta rugpjūčio 9 d. – jos metu nužudyti 534 žydai. Trečiosios (vadinamos inteligentų) metu rugpjūčio 18 d. sušaudyta 1811 žydų. Rugsėjo 26 d., po inscenizuoto pasikėsinimo į vokiečių sargybos viršininką Paulių Kozlovskį IV forte nužudyti 1608 žydai. 1941 m. spalio mėn. masinės žudynės prasidėjo Kauno IX forte. Spalio 4 d., likviduojant Mažąjį getą, žuvo 1845 jo gyventojai – dauguma sušaudyti IX forte sovietų karo belaisvių iškastuose grioviuose. Didžiausia žydų žudynių akcija ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje per nacių okupacijos laikotarpį įvykdyta 1941 m. spalio 29 d. IX forte, ir vadinama Didžiąja akcija. Jos metu sunaikinta apie 10000 žydų.

1944 m. kovo 27–28 dienomis Kauno gete įvykdyta „vaikų akcija“. Jos metu buvo sunaikinta apie 1300 vaikų ir senelių – didžioji dauguma išvežti į Aušvicą ir ten nunuodyti, likusieji – sušaudyti IX forte. Liepą getas buvo sunaikintas: liepos 8 d. išplukdyta 1200, liepos 10 d. – dar 900 žydų. Liepos 12 d. Gestapas ėmė padeginėti geto namus, o išbėgančius žmones šaudyti. Vyrai buvo išvežami į Dachau, o moterys – į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš viso likviduojant getą žuvo apie 2000 ir išvežta į koncentracijos stovyklas apie 6000 žydų.

Žymūs kaliniai[taisyti | redaguoti kodą]

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gar, Joseph. Umkum fun der Yidisher Kovne. Munich, 1948.
  • Goldberg, Jacob. Bletlech fun Kovner Eltestnrat // Fun letztn Churbn, № 7, Munich, 1948.
  • Grinhoyz, Shmuel. Dos kultur-lebn in kovner geto // Lite (M. Sudarsky et al., eds.), vol. 1. – New York 1951.
  • Lurie, Esther. A living witness: Kovno ghetto – scenes and types: 30 drawings and water-colours with accompanying text. – Tel Aviv, 1958.
  • Garfunkel, Leib. Kovna ha-Yehudit be-Hurbanah. – Jerusalem, 1959.
  • Goldstein-Golden, Lazar. From Ghetto Kovno to Dachau. – New York, 1985.
  • Frome, Frieda. Some dare to dream: Frieda Frome's escape from Lithuania – Ames, 1988.
  • Mishell, William W. Kaddish for Kovno: life and death in a Lithuanian ghetto 1941-1945. – Chicago, 1988.
  • Kowno // Enzyklopädie des Holocaust. Die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, Band II. – Berlin, 1993, p. 804–807.
  • Oshry, Ephraim. The annihilation of Lithuanian Jewry – New York, 1995.
  • Levin, Dov. Fighting back: Lithuanian Jewry's armed resistance to the Nazis, 1941-1945. – New York, 1997, p. 116–125, 157–160.
  • Lazersonaitė Tamara. Tamaros dienoraštis – V., 1997.
  • Elkes, Joel. Values, belief and survival: Dr Elkhanan Elkes and the Kovno Ghetto. – London, 1997.
  • Hidden history of the Kovno Ghetto. – Boston, 1997.
  • Littman, Sol. War criminal on trial: Rauca of Kaunas. – Toronto, 1998.
  • Ginaitė, Sara. Atminimo knyga: Kauno žydų bendruomenė 1941-1944 metais. – V., 1999.
  • Tory, Avraham. Kauno getas: diena po dienos. – V., 2000.
  • Beilesas, Judelis. Judkė. – V., 2001.
  • Ganor, Solly. Light one candle: a survivor's tale from Lithuania to Jerusalem. – New York, 2003.
  • Segalson, Arie. Ba-Lev ha-Ofel. Kiliona shel Kovno ha-yehudit – mabat mi-bifhim. – Jerusalem, 2003.
  • Bubnys, Arūnas. Kauno getas (1941–1944 m.) // Genocidas ir rezistencija, 2004, № 2.
  • Petrauskaitė, Danutė. Muzika Kauno žydų gete // Lietuvos muzikologija, 2006, Nr. 7.
  • Ginkas, Mironas. Per spygliuotą vielą. – V., 2009.
  • Dieckmann, Christoph. Deutsche Besatzungspolitik in Litauen, 1941-1944, 2 t. – Göttingen, 2011, p. 930–958, 1055–1105.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Pilnas šio ribotos savivaldos organo pavadinimas: Ältestenrat der Jüdischen Ghetto-Gemeinde in Vilijampolė.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]