Vilniaus getas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Vilniaus getas – getas, įkurtas 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus senamiestyje, likviduotas iki 1943 m. rugsėjo 23-24 d. Iš 57 000 Vilniaus žydų, pasibaigus karui gyvi liko tik apie du tūkstančius.

Vos tik Vokietija įžengė į Lietuvą prasidėjo žydų persekiojimas ir žudymai. Vilniuje žydų vyrus suiminėdavo gatvėse, sodindavo į Lukiškių kalėjimą, paskui veždavo į Panerių mišką ir ten sušaudydavo. Artimiems buvo pranešama, kad jie išvežami darbams ir greitai grįš.

Vilniaus geto sukūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žemaitijos gatvė šiandien, buvusioje geto teritorijoje

Galiausiai, kaip ir kituose Vokiečių okupuotuose miestuose, Vilniaus senamiestyje 1941 m. rugsėjo 6 d. buvo įkurtas žydų getas. Tais laikais Vilniuje gyveno apie 57 tūkstančiai žydų, per visą geto gyvenimo laikotarpį gete buvo uždaryta apie 50 tūkstančių žmonių.

Getas buvo sudarytas iš dviejų dalių, Didžiojo ir Mažojo geto. Didžiajame gete buvo apie 30 tūkstančių žydų, Mažajame apie 11 tūkstančių. Getus skyrė dabartinė Vokiečių gatvė. Didžiajame gete žydų tarybai (Judenratui) vadovavo Anatolis Fridas, o Mažajam getui – Aizikas Leibovičius. Taip pat buvo sukurta žydų policija, kuriai vadovavo Jakovas Gencas. Iš pradžių žydai tikėjosi, kad gete jie gyvens labai ilgai, baigsis baudėjų akcijos ir savivalė. Tačiau tokios viltys greitai žlugo. Jau per 1941 m. vykdytas akcijas buvo nužudyta apie 18 tūkstančių žydų. Rugsėjo 13 d. pavadinta „Rabinų dieną“, vokiečiai išvežė ir Paneriuose nužudė žydų rabinus, Spalio 1 d. organizavus Didžiąją teismo akciją, besimeldžiantys žydai buvo jėga tempiami iš sinagogų ir siunčiami sušaudyti.

Iki spalio 21 d. Mažajame gete liko tik apie 2500 „reikalingų“ – tinkamų darbui žmonių, kurie buvo suvaryti į Didįjį getą.

Siekiant „atrinkti“ reikalingus nacistinei valdžiai žydus, buvo naudojamos „šainos“, kurių turėtojai galėjo dirbti ir išgyventi. Šainų dalinime dalyvavo ir žydų policija. Žinoma, jie ne tik spręsdavo kam gyventi, bet ir stengdavosi gelbėti žydus. Neturintys šainos, buvo pasmerkti mirčiai. Kas kelios savaitės buvo įvedamos naujos spalvos šainos, kurių visada buvo mažiau negu žmonių. Spalio 24 d., lapkričio 3-5 dienomis išdalinus geltonas šainas be jų liko apie 8 tūkstančiai Didžiojo geto žydų, kurie buvo sunaikinti. Turintys geltonas šainas buvo suvaryti į Mažąjį getą. Paskui buvo apieškotas Didysis getas ir sunaikinti jame pasislėpę žydai. Galiausiai buvo leista grįžti į Didijį getą.

Iki 1941 m. gruodžio pabaigos vokiečiai iš 57 tūkstančių Vilniaus žydų nužudė 33 500. Gete teliko tik 12 000 legalių ir 8000 nelegalių, pasislėpusių slėptuvėse, žydų.

Žydai tikėdamiesi pasislėpti pradėjo pačiame gete statyti slėptuves. Jos buvo statomos palėpėse, giliai po žeme, skirti vienam ir keliems žmonėms. Vykdant patikrinimus juose tekdavo praleisti daug valandų. Kartais juose labai trūkdavo oro ir dėl to iš jų ne visi išeidavo gyvi. Seniai ir vaikai mirdavo.

Stabilizacija[taisyti | redaguoti kodą]

1941 m., Vilniaus getas, Julijano Klačko gatvė.

Nuo 1942 m. iki 1943 m. pavasario gete masinio naikinimo akcijos buvo nutrauktos. Tada dauguma geto gyventojų dirbo įvairius darbus.

1942 m. liepos 15 d. vokiečiai paskyrė žydų policijos ir geto vienvaldžiu vadovu Jakovą Gencą Judenratą. Gencas buvo vedęs lietuvę, kuri su jų dukra gyveno ne geto teritorijoje ir turėjo galimybę išsigelbėti, tačiau nusprendė likti gete su savo tauta. Vieni Gencą gerbė, kaip jų vadovą ir gyvybės užstatą, kiti smerkė.

Ligoninė[taisyti | redaguoti kodą]

Gete buvo ligoninė, kurioje buvo suteikiama medicininė pagalba. Didžiausia ligoninės problema buvo pastovus medikamentų trūkumas. Vaistai buvo surenkami iš geto gyventojų, nužudytų žmonių, galiausiai pradėta gauti kontrabandos keliu, o dalis net pasigaminta pačių. Labai suspaustai gyvenant pastoviai grėsė epidemija, todėl gydytojai visaip stengėsi priversti laikytis higienos. Gete buvo tik dvi pirtys ir gyventojai negaudavo kortelės duonai, kol nepristatydavo pažymos, kad maudėsi pirtyje nors kartą per mėnesį.

Esant vaistų trūkumui aštriai pasireiškė kalcio, reikalingo epilepsijai ir insulino, reikalingo diabetui sergančių žmonių gydymui.

Dėl kalcio trūkumo buvo sušauktas konsiliumas, kurį sudarė gydytojai, rabinai ir juristai. Buvo pasiūlyta ar visiems sumažinti vaistų kiekį, tai kai kuriems ligoniams būtų pražūtinga ar kalcį duoti tik daliai ligonių. Kaip elgtis atsakymas nebuvo duotas, o po dviejų mėnesių kalcis baigėsi ir visi ligoniai mirė.

Gete dar buvo apie 50 ligonių, sergančių cukriniu diabetu, kuriems nuolat reikėjo insulino. 1942 m. žiemos pradžioje, jau buvo aišku, kad insulino atsargos gali greitai baigtis. Buvo vėl sušauktas konsiliumas ir vėl negautas atsakymas. Tada daktarai savarankiškai priėmė sprendimą pratęsti gyvenimą tiems, kurių liga buvo mažiau išsivysčiusi.

Dvasinis gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Atminimo lenta Geto teatrui atminti Vilniuje, Arklių gatvėje
Paminklas Vilniaus geto aukoms Izraelyje, Kiriat Shaul kapinėse

Nežiūrint į siaubingas gyvenimo sąlygas ir baimę gete buvo orkestras, du chorai, muzikos mokykla, kurioje mokėsi 100 mokinių, dvi pradinės ir viena vidurinė mokykla. Pastate likusiame už geto teritorijos (Vivulskio gatvė 18) dirbo Zelikas Kalmanovičius, kuris rinko ir katologizavo judaistikos daiktus, kuriuos ruošėsi išsiųsti į Frankfurtą, o po to į Prahą, kur planavo įkurti pavergtos nacijos ir kultūros muziejų.

Tuo metu tęsėsi politiniai ginčai, o atidarant mokyklas ir vaikų darželius, kildavo klausimas, kokia kalba mokyti. Nežiūrint to, kad gete viešpatavo badas, buvo kelios valgyklos, kuriose buvo patiekiamas košerinis maistas. Taip pat veikė biblioteka, skaitykla, archyvas, statistikos skyrius ir geto muziejus. Namas Strašiūnų gatvėje Nr. 6 (dab. Žemaitijos g. 4 [1]) buvo vadinamas geto kultūros namais. Tenai buvo sukaupta tūkstančiai dokumentų nuo pat geto atsiradimo: policijos įsakymai, pranešimai, liudijimai tų, kuriems pavyko pabėgti iš Panerių miško. Statistikos skyrius rinko duomenis apie geto institucijų veiklą ir skelbė juos ataskaitose ir diagramose.

Gete buvo sukurtas teatras, simfoninis ir džiazo orkestras. Jų sukūrimas sukėlė prieštaringus geto gyventojų jausmus. Vieni manė, kad tokiu laiku negalima linksmintis. Ypač didelę audrą gete sukėlė teatro sukūrimas. Tačiau Jakovas Gencas reikalavo, kad jis būtų atidarytas, taip gelbstint „nereikalingus“ gyventojus.

Galiausiai teatras tapo neatskiriama geto gyvenimo dalis. Jame buvo pastatyti apie 150 spektaklių. Salė visada buvo perpildyta.

Pasipriešinimo judėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kai kurie žydai pareikšdavo protestą dėl tokio vokiečių elgesio, bet jie buvo paprasčiausiai nužudyti. Geto sukūrimo pradžioje buvo įkurtas pogrindinis judėjimas, kurio lyderiais tapo prieškario jaunimo judėjimo vadovai. Galiausiai 1942 m. pradžioje pogrindinis judėjimas peraugo į ginkluotą pasipriešinimą. Gete buvo sukurtos dvi pogrindinės organizacijos – JPO (Jungtinė partizanų organizacija) ir Jochelio Šeinboimo grupė „Dror“ (Kova). JPO vadovavo Icikas Vitenbergas (komunistinės jaunimo organizacijos pirmininkas). Ji turėjo apie 350 karių. Jechielio grupė „Dror“ sudarė 200 karių.

JPO lyderiai nusprendė surengti ginkluotą sukilimą. Tuo metu Jechielio grupės lyderiai siūlė pasitraukti į mišką, kad ten prisijungtų prie raudonųjų partizanų.

1942 m. sausio 1 d. pogrindis išleido atsišaukimą: „Neikite kaip avys į skerdyklą!“, pakvietė liaudį praregėti ir pasipriešinti. Abi grupės ieškojo ryšių su lenkų ir lietuvių pogrindžio organizacijomis, kurios veikė ne geto teritorijoje. Lenkų nacionalinė organizacija kategoriškai atsisakė, o lietuvių komunistinė pogrindžio organizacija pažadėjo padėti. Taip pat intensyviai buvo ieškoma ginklų.

1943 m. liepos 16 d., vienas iš vokiečių policijos areštuotų dviejų komunistų partijos pogrindžio tarybos narių apklausos meru išdavė JPO vadovą Vitenbergą. Nacistai pareikalavo išduoti Vitenbergą.

Tai buvo liepta padaryti Gencui. Jis sukvietė ginkluota policija ir kitus žmones. Žmonės bijodami, kad vokiečiai nesunaikintų geto paprašė atiduoti sukilimo lyderį. Buvo tokia situaciją, kad norint pradėti sukilimą reikėjo prasiskinti kelią tarp savų, kurie stovėjo su kirviais, pagaliais ir net ginklais, kuriuos gavo iš vokiečių. Galiausiai pats Vitenbergas nusprendė pasiduoti.

1943 m. rugsėjo 1 d. gestapas ir jo pagalbininkai įėjo į getą ir žydus išvarė į koncentracijos stovyklas Estijoje. Tik vienas Šeinboimo būrys spėjo pradėti šaudyti, dalis iš karto žuvo, kitai daliai pavyko pasprukti į mišką ir ten prisijungti prie raudonojo partizaninio judėjimo.

Geto likvidavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1943 m. pavasario pradžios vokiečiai pradėjo sistemingai naikinti Lietuvos getus, atėjo eilė ir Vilniaus getui. Kad sunaikintų žydus, gyvenančius apylinkėse, o po to ir patį Vilniaus getą vokiečiai naudojosi žydų policija.

Atlikus paskutinę selekciją 5000 žydų laikinai išsaugojo gyvybę ir apgyvendino Vilniaus gete. Galiausiai rugsėjo 14 d. ir pats Jakovas Gencas buvo nužudytas. Buvo aišku, kad tai pabaigos pradžia. 1943 m. rugsėjo 23-24 d. Vilniaus getas buvo likviduotas galutinai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]