Alanai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Alanai buvo Irano klajoklių grupė, įsimaišiusi tarp sarmatų, karingi klajokliai piemenys, kalbėję iranėnų kalba ir turėję bendrą kultūrą[1]. Jie laikomi dabartinių osetinų tiesioginiais protėviais.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Graikų ir romėnų geografijos šaltiniai bei kinų dinastijų kronikos nurodo skirtingą alanų (osetinų) kilmę ir migracijos maršrutus.

Strabono „Geografijoje“ (Strabonas gimė apie 64 metus pr. m. e. Ponto mieste prie Juodosios jūros ir daugiausia rėmėsi Persijos šaltiniais) teigiama, kad alanų protėviai aorsiai pirmojo šimtmečio viduryje susitelkė iš Irano (Persijos) teritorijos ir ėmė dominuoti Kaspijos jūros prieigose.

Kinų analuose (Istorinių užrašų autorius Sima Qian) rašoma, kad alanai kildinami iš Kangju dinastijos, turėjusios apie 100 tūkstančių karių ir gyvenusios derlingose vietovėse prie Aralo jūros. Pagal kinų kroniką vėlyvoji Han dinastija, visiškai susiformavusi V amžiuje, jau buvo apgyvenusi derlingas Yancai stepes, ir čia pirmą kartą minima Alanliao karalystė.

Taip esą kilusi alanų tauta, užėmusi šiaurinę Kaukazo prieigų (tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų) dalį. Vėliau jie užėmė žemes į šiaurės rytus nuo Azovo jūros, II šimtmetyje pakilo į Dono aukštupį ir pradėjo kontroliuoti prekybos kelius nuo Juodosios iki Kaspijos ir Aralo jūrų. Ten buvo nusidriekęs ir kinų Yancai dinastijos valdomas Šilko kelias. Rašytiniai šaltiniai taip pat mini, kad maždaug IV amžiuje alanų gentys susivienijo į galingą Sarmatijos konfederaciją, įsigalėjusią Šiaurės Kaukaze.

Vakarų istorinių šaltiniu teigimu, osetinai (alanai) į slavų stepes atkeliavo net iš šiaurinės Afrikos – per dabartinę Ispaniją, Balkanus (Serbiją ir Kroatiją), Rytų Europą (galbūt net per Lenkijos ir Lietuvos žemes) ir įsikūrė dabartinės Rusijos Dono prieigose. Jie apgyveno Dono ir Volgos stepes III šimtmetyje ir naudojosi ankstyvųjų slavų (skitų) gyvenvietėmis ir kultūra. Kartu su serbais ir kroatais, kurie buvo Rytų Romos imperijos įtakoje, alanai išsišakojo į bizantiškąją ir arabiškąją kultūras ir pamažu asimiliavosi su rytų slavais, Volgos totoriais ir bulgarais.

Alanai Galijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Alanų ir vandalų migracija IV–V a. Raudona – migracijos; Oranžinė – karinės ekspedicijos; Geltona – jų apgyvendintos teritorijos.

Apie 370 m. alanus užvaldė hunai. Jie pasidalino į kelias grupes, iš kurių kelios iškeliavo į vakarus. Dalis tų alanų prisidėjo prie germaniškų vandalų ir švabų genčių, kai jos įsiveržė į romėnų Galiją. Gregoris Turietis Liber historiae Francorum („Frankų istorijos knygoje“) teigia, kad alanų karalius Respendialas išgelbėjo vandalus mūšyje su frankais Reino brastoje 406 m. gruodžio 31 d. Pagal Gregorį kita alanų grupė, vadovaujama Goaro, irgi persikėlė per Reiną, bet iš karto prisijungė prie romėnų ir įsikūrė Galijoje.

Goaro alanus Flavijus Etijus įkurdino keliose vietose, ypač Orleano ir Valencijos, Drome, apylinkėse[2]. Goaro vadovaujami jie susivienijo su burgundais, kuriems vadovavo Gundaharijus, ir pasodino į sostą imperatorių Joviną. Goaro įpėdinio Sangibano vadovaujami Orleano alanai suvaidino svarbų vaidmenį atmušant Atilos hunų invaziją Katalaunijos mūšyje. Po V a. Galijos alanai buvo įtraukti į frankų ir vizigotų kovas dėl žemių ir prarado nepriklausomybę. Etijus įkurdino daug alanų Armorikoje ir netoli jos, kad numalšintų neramumus. Bretonų kalboje vardas Alan (o ne prancūziškas Alain) ir keleto miestų pavadinimai susiję su alanais. Pvz.: Allainville ir Alainville – en Beauce (Loiret), Allaines ir Allainville (Eure – et-Loir) ir Les Allains (Eure). Armorikos (Bretanės) alanai išlaikė gerų raitelių reputaciją ir mūšio lauke mėgo kovoti raiti priešingai nei jų kaimynai, kurie nulipdavo nuo arklių[3].

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. For ethnogenesis, see Walter Pohl, „Conceptions of Ethnicity in Early Medieval Studies“ Debating the Middle Ages: Issues and Readings, ed. Lester K. Little and Barbara H. Rosenwein, (Blackwell), 1998, pp 13-24) (On – line text).
  2. Bernard S. Bachrach, „The Alans in Gaul“, Traditio 23 (1967).
  3. Bernard S. Bachrach, „The Origin of Armorican Chivalry“ Technology and Culture 10.2 (April 1969), pp. 166–171.