Janas Klemensas Branickis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Janas Klemensas Branickis
Jan Klemens Branicki.PNG
Branickiai
Grifas (herbas)
Grifas (herbas)
Gimė: 1689 m. rugsėjo 21 d.
Mirė: 1771 m. spalio 9 d. (~82 metai)
Balstogė
Tėvas: Stefanas Mikalojus Branickis
Motina: Kotryna Scholastika Sapiega
Sutuoktinis(-ė): Kotryna Barbora Radvilaitė
Barbora Šembek
Izabela Poniatovska
Veikla: Didysis karūnos etmonas, karūnos lauko etmonas, Karūnos didysis ginklininkas, Karūnos didysis vėliavininkas, Lietuvos pataurininkas, Krokuvos vaivada ir kaštelionas
Žymūs apdovanojimai:
Order Złotego Runa
Order Orła Białego
Commons-logo.svg Vikiteka: Janas Klemensas BranickisVikiteka

Janas Klemensas Branickis (lenk. Jan Klemens Branicki) (1689 m. rugsėjo 21 d. Tikocine arba Balstogėje - 1771 m. spalio 9 d. Balstogėje) – 1724-1746 m. Karūnos didysis vėliavininkas, ATR lauko etmonas 1735-1752 m., Didysis karūnos etmonas 1752-1771 m., Lietuvos pataurininkas, Bransko ir Belsko-Bialos seniūnas. XVIII a. buvo vienas iš įtakingiausių žmonių Abiejų Tautų respublikoje. Jis buvo 12 miestų, 257 kaimų ir 17 rūmų valdytojas. Palaikė gerus ryšius su Radvilomis ir Potockiais, bet buvo didelis Čartoriskių priešas.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Janas Klemensas Branickis, Augustino Miriso nutapytas portretas

Jaunystėje tarnavo Prancūzijos kariuomenėje. Į ATR grįžo 1709 m., kai mirė jo tėvas Stefanas Mikalojus Branickis. Jaunojo politikoje nepatyrusio Branickio palaikymo siekė įvairios giminės ir politinės jėgos. Branickis pasirinko Lietuvos didžiojo kanclerio Karolio Stanislovo Radvilos pusę. 1720 m. spalio 1 d. vedė jo dukterį Kotryną Barborą Radvilaitę.

1709 m. tapo Bransko seniūnu, 1719 m. tapo Bielsko seniūnu, 1723 m. tapo Lietuvos pataurininkiu. 1724 m. pradėjo savo karininko karjerą, tapdamas Karūnos didžiuoju vėliavininku. 1726 m. tapo karūnos artilerijos generolu, tais pačiais metais gavo Baltojo erelio ordiną. 1728 m. pradėjo Palenkės Versaliu vadinamų Balstogės Branickių rūmų statybas.

1730 m. mirė žmona Kotryna Barbora Radvilaitė. Po kiek laiko susituokė su Barbora Šembek, su kuria išsiskyrė po dvejų metų. 1733 m. tapo karaliaus Augusto III favoritu. Grįždamas iš karūnacijos Krokuvoje, buvo pagrobtas Stanislovo Leščinskio rėmėjų. Kelis mėnesius išbuvo kaliniu Jaroslave ir Podolės Kamenece. Iš nelaisvės išlaisvino rusų kariai, kovoję Augusto III pusėje. 1735 m. lapkričio 9 d. už ištikimybę karaliui Augustui III buvo paskirtas karūnos lauko etmonu.

1745 m. Balstogėje įkūrė karo ir inžinerijos mokyklą bei teatrą, tais pačiais metais pradėjo Choroščo Branickių rūmų statybas. 1746 m. paskirtas Krokuvos vaivada. 1748 m. lapkričio 19 d. vedė būsimo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio seserį Izabelą Poniatovską. Pas Branickį dažnai lankydavosi užsienio šalių ambasadoriai ir politikai. 1756-1763 m. vykstant Septynerių metų karui, nesiėmė jokių veiksmų prieš valstybės teritorijos pakraščius siaubiančias užsienio kariuomenes. 1763-1764 m. dalyvavo karaliaus rinkimuose, bet pralaimėjo savo žmonos vyrui Stanislovui Augustui Poniatovskiui.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Władysław Konopczyński: Branicki Jan Klemens. W: Polski Słownik Biograficzny. T. 2: Beyzym Jan – Brownsford Marja. Kraków: Polska Akademia Umiejętności – Skład Główny w Księgarniach Gebethnera i Wolffa, 1936, s. 404–407. Reprint: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Kraków 1989, ISBN 8304032910
  • Historia Dyplomacji Polskiej, tom II 1572-1795 pod red. Zbigniewa Wójcika, PWN Warszawa 1982, s. 425.
  • Materiały do dziejów bezkrólewia po śmierci Augusta III i pierwszych lat dziesięciu panowania Stanisława Augusta Poniatowskiego, t. I Lwów 1857, s. 45-49.
  • Urzędnicy centralni i nadworni Polski XIV-XVIII wieku, Kórnik 1992, s. 29.
  • Kawalerowie i statuty Orderu Orła Białego 1705-2008, 2008, s. 152.
  • Бантыш-Каменский Н.Н. Списки кавалерам российских императорских орденов Св. Андрея Первозванного, Св. Екатерины, Св. Александра Невского и Св. Анны с учреждения до установления в 1797 году орденского капитула, 2005, s. 140.